50 metų atidavęs muzikai

Bronius VERTELKA

Panevėžio J. Gaižausku vadinamas maestro Vytautas Malčius

Mėgsta vaikščioti pėsčiomis, nesėdi nieko neveikdamas

Vytauto Malčiaus pažįstami juokais klausia, ar nebus jis savęs užkonservavęs. Mat laikas panevėžiečio beveik neveikia: koks buvo prieš dešimt metų, toks ir dabar. Ponas Vytautas su šypsena atsako: „50 metų atidaviau muzikai, kitą tiek noriu skirti savo malonumui – tad ko man senti“.

Kasdien iš Pilėnų mikrorajono jis eina aplankyti savo gimtųjų namų Pušaloto gatvėje, nors iki jų – apie penkis kilometrus. Retais atvejais, jeigu siautėja pūga ar kaip iš kibiro pila lietus, įlipa į autobusą.

Jaunystėje Vytautas mėgo sportuoti. Žaidė šaškėmis, šachmatais (netgi įveikė sporto meistrą), stalo tenisą, futbolą. Daugybę metų nesiskiria su meškere. Dar mažas traukdavo pėsčiomis į Piniavą žvejoti Lėvens upėje. Ir dabar didžiausias panevėžiečio džiaugsmas – kai ateina pavasaris ir gali rengtis išvykai į žmonos gimtąją sodybą Utenos rajone. Čia su meškere ar spiningu daug laiko praleidžia žvejodamas Šačios ežerėlyje arba Antalieptės užtvankoje. Kartais laimikis skaičiuojamas kilogramais. Kadangi Malčiai kaime turi keletą hektarų nuosavos žemės, tai ir čia darbų netrūksta. Paiškylauti, padirbėti, pailsėti į sodybą netoli Daugailių atvyksta abi Malčių dukros su šeimomis, giminės.

Vytautas sako, kad tikrasis gyvenimo džiaugsmas – tai sveikata. Dėl jos problemų neturinčio panevėžiečio mama buvo ilgaamžė. Ji mirė būdama be trupučio 90-ies metų.

Baigiantis rudeniui Panevėžio bendruomenių rūmuose vykusioje 16-ojoje Panevėžio rajono šventėje-varžytuvėse „Kapelmaušis“ V. Malčius buvo vertinimo komisijos narys. Lygiai pusę amžiaus Vytautas tarnavo menui. Net 18 metų buvo Panevėžio muzikos mokyklos direktorius, daug metų vadovavo „Ekrano“ dainų ir šokių ansamblio kaimo kapelai. Sugebėjo išugdyti Panevėžio berniukų chorą, apie 15 metų buvo jo vadovas. Apie tokį jo darbą pagarbiai atsiliepė „Ąžuoliuko“ choro meno vadovas Hermanas Perelšteinas. Berniukų chore dainuodavo iki 100 vaikų. Dabar sutikti V. Malčiaus buvę auklėtiniai sako, kad tai buvo iš tiesų gražios vaikystės dienos. Vytautas dirbo su Paežerio ir Ėriškių kolūkių kaimo kapelomis, kurios savo muzikiniais pasiekimais garsėjo Lietuvoje. Meno mylėtojai maestro vadina Panevėžio J. Gaižausku.

Pats V. Malčius baigė smuiko specialybę Panevėžyje. Norėjo mokytis groti armonika, nors tokio muzikos instrumento nebuvo laikęs savo rankose. Tačiau maestro Mykolas Karka, pamatęs jaunojo panevėžiečio užsidegimą būti muzikantu, patarė jam imtis smuiko. Iš pradžių Vytautas grojo skolintu instrumentu, vėliau Vilniaus konservatorijoje mokėsi pas garsius smuikininkus Eugenijų Paulauską, Paulių Juodišių. Teko Vytautui semtis žinių ir iš Sauliaus Sondeckio.

V. Malčius ir dabar nėra atitrūkęs nuo muzikos – taiso klavišinius muzikos instrumentus. Vytauto pagalbos prireikė Panevėžyje koncertuojant Gintaro Rinkevičiaus orkestrui.

Auksinis santuokos jubiliejus – po dvejų metų

Su būsimąja žmona Vytautas susipažino dirbdamas Švenčionėlių pedagoginėje mokykloje. Ten jis dėstė muziką, o Vilūnė buvo jo mokinė. Iš Utenos krašto kilusi mergina čia gavo pradinių klasių mokytojos diplomą. Jaunus žmones sutuokė Švenčionyse klebonavęs Vytautas Pranciškus Rūkas. Nepastebimai bėgo laikas Malčiams būnant kartu. Po poros metų jie žymės savo santuokos auksinį jubiliejų. Daug metų Vilūnė dainavo „Ekrano“ ansamblyje, kuriame dirbo Vytautas.

Malčiai užaugino dvi dukras. Jūratė ir Dalia – žinomos muzikantės. Prieš dešimt metų jos sukūrė fortepijoninį duetą. Seserys dalyvavo tarptautiniuose konkursuose Londone, Sočyje, Druskininkuose, tapo laureatėmis, pelnė antrąsias, trečiąsias vietas. Jūratės vyras Remigijus Vilys – pasaulinį pripažinimą gavusio pučiamųjų instrumentų orkestro „Panevėžio garsas“ meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas. Malčių vaikaičiai irgi linkę prie muzikos.

Menas nebeturi tokio žavesio kaip anksčiau

Panevėžio senbuvį V. Malčių stebina, kad norima iškelti G. Petkevičaitės-Bitės memorialinį muziejų iš Šv. Zitos gatvės. Nejauku jam darosi sužinojus, kad iš vienos verslininkės už mokesčių mokėtojų pinigus ketinama pirkti smuklės pastatą, už jį mokėti milijonus ir ten steigti etnokultūros centrą. „Tai kažkaip nesiderina. Pritariu, kad šiam Centrui reikia pastato, bet ne tokio, kuris jau yra praradęs savo autoritetą“, – sako maestro. Anot jo, miesto Kultūros ir meno skyriui turi vadovauti veiklus, už savo veiksmus atsakingas žmogus, kurio nebūtų galima stumdyti kaip šachmatų figūros. „Būtina remtis vietoje rengtais meno kadrais, o ne kviesti atlikėjus ir už tai jiems mokėti nemenkas sumas“, – pataria V. Malčius.

Panevėžietis „Gero ūpo“ televizijos laidą laiko vos ne Lietuvos tragedija: joje pasirodo ir tokios kapelos, kurios tinkamos kviesti nebent į kaimo vakarėlį. Nevykę laidos vedantieji – tą patį kartoja, nieko naujo nepasako. „Teko ne kartą „Ekrano“ kaimo kapelai pasirodyti televizijoje, netgi tiesioginėje jos laidoje: įjungia ir groji. Dabar koncertus įrašo į fonogramą, atlikėjams tereikia žiopčioti“, – pastebi ponas Vytautas.

Maestro sako, kad gražų pavyzdį rodo Panevėžio bažnyčios, įsileisdamos rimtus meno kolektyvus koncertuoti. Pasiklausyti jų nepraleidžia progos ir Vytautas su žmona. Puikią iniciatyvą rodo pučiamųjų orkestras „Panevėžio garsas“, kuris rengia koncertus rajono bažnyčiose.

Panevėžys

Autoriaus nuotrauka

© 2008 „XXI amžius“