Tejungia meilė

Vaikai labai greitai užauga. Taip, rodos, neseniai mes bėgiojom basi po pievą, glaustėmės prie mamos, tėčio, o šiandien jau reti svečiai tėvų namuose. Tikrai liūdna, kad vaikai taip greitai palieka savo gimtąjį lizdą… Bet juk taip ir turi būti. Tik kažkaip keista, kad vaikai, sukūrę savas šeimas, dažnai pamiršta gimtuosius namus. Dažnai būna, kad žmonos patraukia vyrus į savo pusę, nenori bendrauti su jo tėvais, artimaisiais. Čia jau sunku suvokti: juk jei myli vyrą, tai reikėtų mylėti ir jo tėvus, brolius, seseris, artimuosius. Juk būtent tėvai užaugino sūnų, vyrą, tėtį. Pažįstu jauną šeimą, kuri bendrauja tik su žmonos giminėmis, o vyras lyg būtų našlaitis. Jis labai išgyvena, kad niekad neaplanko tėvų. Man norisi tam jaunam žmogui pasakyti: tu privalai lankyti tėvus. Marti irgi turėtų aplankyti vyro tėvus. Kaip jaustis seneliams, jei vaikaičių nemato, sūnaus nemato. Būkim patys nuoširdūs, to mokykime ir vaikus. O kai vaikai užauga, to mokyti per vėlu.

Štai močiutė gyvena viena. Vaikai įsikūrę tame pačiame mieste, bet jos nelanko. Pasidomėjau, kodėl. Močiutė vis kritikuoja, kaip dabar jos vaikai, vaikaičiai apsirengę, mat jai tas nepatinka. Visi nenorim, kad mums kas patarinėtų, nurodytų, visi turim savo nuomonę. Na, o tą močiutę kaimynai aplanko. Nusibosta ir jiems senolės įkyrumas, nuolatinis bėdojimas. Dukra, sūnus sako, kad mamą lankė kasdien, bet jai viskas negerai, viskas ne taip, sako, kad ji norėtų vaikaičius matyti kitokius. Tėveliai, jei vaikuose įžiūrite ką negera, jei norėtumėt juos kitokius regėt, keiksnokit ne vaikus, bet žiūrėkit, kokią auklėjimo klaidą padarėt jūs patys. Tėvai vaikams atleidžia viską. Ko tėvai vis žvelgia į langą? Ogi laukia savo vaikų.

Ieva S.

© 2008 „XXI amžius“