Džiaugiasi gyvenimo pilnatve

Saliamonė KAMINSKIENĖ

Veliuonietė Angelė Kvietkauskienė maloniai šypsosi, spinduliuoja gėriu ir ramybe, džiaugiasi gyvenimo pilnatve

„Pakartočiau tik savo gyvenimą, - šypsosi veliuoniškė 78-erių metų Angelė Kviet-kauskienė. - Tokio gyvenimo, kokį nugyvenau, man ir reikėjo."

Tyli, rami, besišypsanti moteris stebisi, kodėl rašau apie ją: „Aš niekuo nepasižymėjau, yra daugiau pasiekusių mano amžiaus žmonių. Mokytojų ar kitų veliuoniečių, o aš... mokslų nebaigiau, niekuo nepagarsėjau". Mokslo stygius skaudžiai jai širdį veria. Tai galimybių mokytis nebuvo, tai šeima, vaikai, darbas trukdė. Džiaugiasi bent tuo, kad vaikus pavyko išmokyti, visi trys - Virgilijus, Regina ir Vidmantas baigė aukštąsias mokyklas.

Ši moteris daugiau nei keturiasdešimt metų gyveno Veliuonoje, bet gimė Pašaltuo­nio kaime, Raseinių rajone. „Šalta upelė Šaltuona. Braidydavome po ją, negilu, ne-nuskęsi, bet maudytis per žaliuojančias pie­vas bėgdavome į tvenkinį prie Apusino upe­lio. Kartais net po tris kartus per dieną. Jis nebuvo šaltas. Dabar nėra nei Apusino, nei tvenkinio - seniai numelioruota, tik vaiz­das atmintyje pasilikęs", - nostalgiškai at­sidūsta mano pašnekovė.

Tvarkingai Šaltuonos pakrantėje gyve­no jos tėvai - Anelė ir Jonas Orentai. Turė­jo 12 ha ūkį, patys su vaikais įveikdavo vi­sus ūkio darbus. Gausi užaugo jų šeimyna - šeši vaikai - trys sunūs ir trys dukros. Ne­girdėjo vaikai namuose keiksmažodžių, ne­matė girtuokliavimo, užaugo darbštūs, ap­supti tėvų rūpesčio ir tarpusavio supratimo.

Mėgo Orentų šeima padainuoti - ir tė­vai, ir vaikai. Atsidarydavo vasaros šešta­dienių ar sekmadienių vakarais trobos lan­gus, duris ir uždainuodavo visi kartu, o pra­einantys ar pravažiuojantys sustodavo prie beržo pasiklausyti. Ypač muzikalus buvo tė­vas, dar prieš karą vadovavęs dūdų orkest­rui. Prisimindama tą laiką Angelė juokau­ja, kad labai mėgdavo landžioti po didžiau­sią dūdą, šliaužiodavo po ją būdama mažy­tė ir labai džiaugdavosi, kai tėvas jos iš ten neiškrapštydavo.

Moteris prisimena vaidinimus Žagarės kaimo mokykloje, kuriuose ir pati vaidin­davo, ar pasilinksminimus ir šokius Gusto namuose, nes jo troboje buvo daug vietos. Bet visos jaunimo linksmybės pokaryje vyk­davo tik dieną, o baigdavosi dar nesutemus, nes laikai buvo neramūs, tėvai reikalauda­vo iki tamsos sugrįžti namo.

A. Kvietkauskienė jaunystėje buvo la­bai veikli, stengėsi visur dalyvauti - daina­vo, šoko, mėgo įvairias juokingas išmones, skaitė knygas.

Ištekėjusi kartu su vyru Broniumi sten­gėsi įsitvirtinti jo gimtinėje - Kubertiškės kaime. Kurį laiką gyveno pas jo tėvus, pas­kui pirko savo namą, bet gyventi jame neteko - sudegė. Tada, pavadinti vyro brolio, atsikėlė į Klausučius, bet neužsibuvo juose - patraukė į Veliuoną, kur ir pasiliko visam gyvenimui. Čia nusipirko ir įsirengė nebaig­tą statyti namą, pasistatė ūkinį pastatą, pa­sodino obelis. Bronius dirbo Veliuonos ko­lūkyje mechanizatoriumi, o ji - Veliuonos kultūros namuose, ligoninėje, o pensijos su­laukė bedirbdama vaikų darželyje.

Kad ir kur gyveno Angelė ir Bronislavas Kvietkauskai, niekada neatsisakė dai­nos, šokio. Kai tuometinė ansamblio „Ve-liuonietis" vadovė Leonida Matusevičie-nė pavadino ateiti šokti, nuėjo su vyru daug nesvarstydami. Šoko „Veliuonietyje" net 24 metus. Gal ilgiausiai ir šoko šiame kolektyve. Turėjo jie ir ūkį, vaikai buvo ne­dideli, bet daug padėdavo Angelės mama. Atvažiuodavo, kai ansambliečiams reikė­davo kur nors išvykti. Ne tik Lietuvoje jiems teko koncertuoti - pabuvojo Latvi­joje, Lenkijoje, toliau nuvažiuoti neteko.

Tai būtų lyg ir viena Angelės Kvietkaus-kienės gyvenimo pusė, o antroji - dievo­baimingumas. Melstis, tikėti į Dievą išmo­ko dar vaikystėje, eidama į Girkalnio, Ra­seinių bažnyčias, o nuo šešiolikos metų pradėjo giedoti Girkalnio bažnyčios cho­re. Dabar nebeprisimena kas, klebonas ar vargonininkas, pakvietė ateiti. Buvo patik­rinimas, susirinko nemažai jaunų žmonių, bet ne visi pateko, ne visus priėmė. Ją ta­da priėmė. Nuo 1946-jų ji ir gieda bažny­čiose. (Veliuona Kvietkauskų šeimą pa­traukė todėl, kad čia buvo vidurinė mo­kykla, arti bažnyčia ir geras susisiekimas.) Veliuonon atvykusią Angelę pastebėjo tuometinė vargonininkė ir pakvietė į baž­nytinį chorą, kuriame tebegieda iki šiol. Ir ne tik bažnyčioje, bet ir šermenyse, laido­tuvėse, metinėse ar kitokiuose mirusiųjų paminėjimuose. Moteris sako, kad ji įsijau­čia į kiekvieną giesmių žodį, pati prisipildo dvasingumo.

Angelė Kvietkauskienė ne tik giesmininkė, bet ir aktyvi „Carito" narė, priklauso Sinodo grupei, organizuoja bažnytines šventes, mėgs­ta pabendrauti su vaikais (apsirengusi Kalėdų ar Velykų bobute), neužmiršta kartu su kito­mis karitietėmis kiekvienais metais padovanoti lauko gėlių puokštes Veliuonos mokyklos abi­turientams. Labiausiai jai įsiminė šventė, ku­rią „Caritas" organizavo seneliams, kuriems daugiau kaip 80 metų.

„Suvežė į šventę senučiukus vaikai ar anū­kai. Kai kam jau buvo daugiau nei 90 metų. Labai gražiai jie buvo pagerbti bažnyčioje ir po pamaldų. Padovanojome moterims po ska­relę, vyrams - po piniginę, įteikėme visiems po gėlių puokštę, - pasakoja Angelė. - Senu­kams biro ašaros, džiaugėsi jie, kai kurie dar papasakojo apie savo gyvenimą, jaunystę. Ži­noma, ašarojome ir mes pačios."

Angelė Kvietkauskienė ir dabar dalyvauja kultūros namų neįgaliųjų centro „Nugalėk sa­ve!" veikloje, yra apdovanota padėkos raštais, diplomais. Atneša į kultūros namų parodas sa­vo rankdarbius, nes moka viską: siūti, megzti, austi, skaniai kepti ir virti. Ji yra ir dviejų eilė­raščių knygelių autorė - 2002 metais išleista „Saulės žiedais", 2005 - „Laukai dainuoja".

„Literatūrą visada mėgau ir vis pačiai kil­davo mintys, užrašydavau savo sueiliuotus ei­lėraštukus, bet niekam nerodžiau, net vyras ne­žinojo, kad rašau. Pirmoji pamatė dukra. Ji ir pasirūpino knygelių leidimu, prikalbėjo mane", - pasakoja Kvietkauskienė. Rašė, taisė ir brau­kė savo eilėraščius moteris dar ankstyvoje jau­nystėje, rašė į mokyklinius sąsiuvinio lapus, bet pirmieji jos kūrinėliai neišliko, pati sunaikino, ką buvo parašiusi. Laikas buvo neramus, už ei­lėraštį galėjo ir ligi Sibiro pavėžėti kokiai de­šimčiai metų. Todėl ir sunaikino - dėl ramy­bės, nes kuo gyveno, apie tai ir rašė - apie Tė­vynę, apie partizanų kovą, Sibiran tremiamus žmones.

Nors anie, pirmieji, eilėraščiai sunaikinti, bet paskaitęs jos poezijos knygeles supranti, kaip giliai jų autorė susiliejusi su gamta, girdi, kaip gurga Šaltuona ar Nemunas, kaip kliau­ga lakštingalos pakrančių krūmuose, kaip kve­pia ievų žiedai, kaip šermukšnio uogos raudo­nuoja, paukšteliai čiulba, barsukai lando ar la­pės šmirinėja Skruzdupyje. Visa tai jos pos­muose:

Neliepki uždaryti lango,
Nes dalgiai dar laukuose žvanga,
Dar šienpjoviai dainužę traukia
Iš darbo grįždami palaukėm.

Užaugusi dideliame vaikų būryje, pati užauginusi ir gyveniman išleidusi tris savo at­žalas, A. Kvietkauskienė mėgsta bendrauti ne tik su savo anūkais, bet ir miestelio vaikais. Jos eilėraštukai vaikučiams kupini gražių ir pra­smingų pamokymų, meilės gamtai, viskam, kas gyva. Ji pataria neskriausti skruzdėlių, nebai­dyti pempių, nelįsti į liūną, pasakoja apie bai­lų kiškelį ir vilką, šarką pagyrūnę ir pan. Kai­mo poetė neabejinga ir skaudžioms šiandieni­nės visuomenės ydoms, ypač girtuoklystei. A. Kvietkauskienė neseniai išlydėjo į paskutinę ke­lionę savo vyrą Bronislavą. Jos eilutėse - giliai tikinčio žmogaus mintys:

Kai pašauksi ateit, neprašysiu tavęs,
Kad paliktum šioj žemėj mane,
Už viską aš, Viešpatie, tau padėkosiu,
Ateisiu - tokia tavo valia.

Bet dar ne laikas išeiti A. Kvietkauskienei. Ji gyvenime laikosi nuostatos: gyveni - neliū­dėk, judėk, ką nors veik, nenuobodžiauk. Ji dar pilna svajonių, planų. Dažnai kviečiama į Ve­liuonos žmonių susibūrimus, ten paskaito savo eilėraščius, pasakoja prisiminimus.

„Angelė geras, patikimas žmogus, man ji kaip vyresnioji sesuo. Pasikalbu su ja ir paleng­vėja. Mes labai suprantame viena kitą", - apie A. Kvietkauskienę sako artimiausia kaimynė Nijolė Karalienė.

A. Kvietkauskienė - šviesus šiandienos kai­mo žmogus, rūpestingai tvarkosi savo namuo­se, svetingai atvėrė duris ir man. Kvietkauskų šeimos kampelyje randame viską - meilę Die­vui, šeimai, Tėvynei, gamtai (ant sienos kabo įrėminta 1990 m. kovo 11 dienos Nepriklauso­mybės atkūrimo akto kopija, šalia - kryžius, ki­tame kambaryje Didžiojo Lietuvos kunigaikš­čio Vytauto paveikslas, o albume - Jono Že­maičio - rezistencinės ginkluotos kovos vado portretas).

Nelengvą, bet prasmingą gyvenimą gyvena A. Kvietkauskienė. Ši kukli ir darbšti Lietuvos kaimo moteris maloniai šypsosi, spinduliuoja žmogišku gėriu ir ramybe, džiaugiasi gyvenimo pilnatve.

Veliuona, Jurbarko rajonas

© 2008 „XXI amžius“