Tautodailininkė ir aktoriaus žmona

Panevėžietė tautodailininkė Janina Jatautienė Autoriaus nuotrauka

Pokalbis su žinoma tautodailininke, buvusia mokytoja Janina JATAVTIENE, gegužės 10-tąją šventusią savo 75 metų sukaktį.

Tūkstančio juostų autorė

Daugiau nei 20 metų esate Tautodailininkų sąjungos narė. Juostas pinate dar ilgiau. Kam jos reikalingos?

Pintos juostos yra senesnės nei austos. Rankomis pintos juostos turi ne vieno šimtmečio istoriją ir lydėdavo žmogų nuo jo gimimo iki mirties. Gimusį kūdikį vežant krikštyti suvystydavo ir surišdavo juosta. Panelės, eidamos į bažnyčią, turėdavo turėti daug juostų. Kaip ir su viena skarele neidavo į bažnyčią sekmadieniais. Subrendusios ir ištekėjusios juostas dalindavo naujai giminei, kad susigiminiuotų, suartėtų, užmegztų stipresnį ryšį. Atvažiavus svečiui, jam per petį rišdavo juostą. Atėjus gyvenimo pabaigai, laidojant, nuleidžiant karstą į duobę, irgi naudodavo juostas.

Kaip susidomėjote juostų pynimu?

Mano kolegė mokykloje Geno­vaitė Puodžiukaitienė, mokiusi lie­tuvių kalbos, prišnekino. Pati ji šio amato išmoko iš Nainytės, Pane­vėžyje vadintos juostų pynimo ka­ralienės. G. Puodžiukaitienės duk­ra, baigusi Dailės institute teksti­lę, dirbo Liaudies kūrybos rūmuo­se ir per ją daug naujo sužinojo­me apie juostų pynimą. Mano pir­moji nupinta juosta, kad ir kaip stengiausi, atrodė grubokai, tarsi stačia stovėtų. Pradžia buvo tikrai sunki.

Dabar juostų pageidauja prietautinių rūbų. Atvyksta iš aplinki­nių rajonų. Bendradarbiauju su panevėžiete verslininke, siuvančia tautinius rūbus, todėl iš jos gaunu užsakymų. Nemažai juostų pado­vanojau. Esu surengusi dvi savo kūrybos parodas Panevėžyje, bu­vau daugelio tautodailės parodų dalyvė.

Tikriausiai dėl siūlų problemos nėra?

Kaip tik dabar yra bėda. Jos ne­buvo sovietiniais laikais, kai gau­davome iš Lentvario kilimų fabri­ko siūlų atliekų. Pirktuose parduo-tuvėje daug sintetikos. Kaime verpti siūlai netinka, nes jie nėra stiprūs. Kol pini juostą, kitas ga­las susiraizgo, todėl tenka po kelis kartus ardyti. Todėl siūlai turi būti pakankamai stiprus.

Esate nupynusi apie tūkstantį įvairaus rašto juostų, jomis puošia­si Panevėžio meno kolektyvai, pa­vieniai žmonės. Kiek laiko pinate juostą?

Intensyviai dirbant po 8-9 va­landas moteriškai juostai reikia maždaug 2,5 dienos. Taigi dvi to­kias juostas nupini per savaitę. Vy­riškoms reikia daugiau laiko. Vis­kas daroma rankomis, todėl ne­paskubėsi.

Daugiau nei pusę amžiaus kartu

Su savo vyru Valdu 52 metai kartu. Nesigirdėjo, kad tarpusavy­je pyktumėtės...

Nebuvo atėjusi mintis, kad rei­kėtų skirtis. Gyvenom kaip ir daugelis žmonių. Tvirtos buvo ma­no ir mano vyro tėvų šeimos. Su Valdu susipažinau studijuodama Vilniaus pedagoginiame institute. Aš buvau šokių grupės seniūnė, jis - choro grupės seniūnas. Drauga­vome kelis metus, o susituokėme tik baigę institutą.

O kaip pedagoginio instituto studentas Valdas tapo aktoriumi?

Studijuodamas Vilniaus uni­versitete lietuvių kalbą ir litera­tūrą, jis susidomėjo aktoryste ir ėmė lankyti prie Valstybinio dra­mos teatro veikiančius aktorių kursus pas Vytautą Kernagį (vy­resnįjį). Tačiau tokiam pasi­ryžimui trukdė studijos universi­tete, todėl buvo priverstas perei­ti į pedagoginį institutą. Gavęs li­tuanisto diplomą, kartu baigė ir dramos studiją. Mokytojauti Val­dui neteko - įsidarbino Panevė­žio dramos teatre. Jis buvo pirma­sis ne režisieriaus J. Miltinio mo­kinys. Paskui jį pakvietė dirbti re­žisieriumi į Liaudies operetę, čia dirbo apie 20 metų. Mano vyras jau 9 metai pensijoje.

Jūsų vyras sukūrė vaidmenų ne vien Lietuvos kino studijos filmuo­se, buvo kviečiamas filmuotis ir į kitų sovietinių respublikų kino stu­dijas. Kaip tokie išsiskyrimai at­siliepdavo šeimai?

Aš neklausydavau, ką kalbėda­vo iš šalies ir nekreipiau dėmesio į gandus. Tarp manęs ir Valdo buvo abipusis pasitikėjimas. Pati augau tikinčių tėvų šeimoje. Sukūrusi šei­mą, turėjau mėgstamą darbą, au­ginau dvi dukras. Man šeima bu­vo svarbiausia vertybė.

Dabar suaktyvėjo diskusijos apie abortus. Kokia būtų jūsų nuo­monė?

Abortas yra bloga išeitis, bet darytis jį kartais gyvenimas priver­čia. Prieš tam ryžtantis reikia ge­rai apmąstyti. Mano dukros - pa­metinukės. Pirmoji gimė laukta, antroji buvo netyčiukė. Gydytojai siūlė darytis abortą, bet apie tai man net pagalvoti buvo baisu. Aš to netoleruoju.

Mokytojavimo kraitis

Jūsų pedagoginis stažas 42 me­tai. Dėstėte psichologiją ir istori­ją. Kur labiausiai patiko dirbti?

Net 18 metų išdirbau Pedago­ginėje muzikos mokykloje. Moks­leiviai buvo kaip studentai, jie gau­davo stipendiją, galėjo pasirinkti, ar lankyti paskaitas. Tai buvo mie­las darbas. Dabar - kiti laikai.

Šiandien mokytojai skundžiasi, jog nebesusitvarko su savo moki­niais, jie jų neklauso, daro tai, kas jiems į galvą šauna.

Mano anūkas, kuriam neseniai suėjo 18 metų, yra J. Balčikonio gimnazijos vienuoliktokas. Prieš tai jis lankė kitą mokyklą. Anūkas pasakojo, jog ten stengdavosi sės­ti į pirmą suolą, kad girdėtų pamo­ką. Mokytojas kalbėdavo vieną, moksleiviai darė savo. Man buvo šiurpu tai girdėti. Laisvė - geras dalykas, bet reikia žinoti, kaip ir kada ja naudotis.

Kaip reaguojate į mokytojų streikus?

Aš jų nesmerkiu. Dabartinei vyriausybei reikia pirštu parodyti, į žodžius ji nebereaguoja arba ne­besupranta. Kai Seimui prisireikia stiklinės galerijos, tam atsiranda dešimtys milijonų litų, o padidinti mokytojų atlyginimus niekaip ne-sukrapšto lėšų. Mokytojai nebe-pragyvena, dažnas jų į rankas ne­gauna nė tūkstančio litų.

Ko reikėtų, kad pasikeistų pa­dėtis?

Atėjo toks momentas, kai turi sukrusti pati visuomenė: ji turi būti aktyvesnė. Labai norėtųsi jo­je matyti daugiau jaunimo, o ne tuos pačius veidus. Užsieniuose baigę aukštuosius mokslus Lietu­voje negali gauti darbo. Nesu­prantu, kaip gali po kelerių metų darbo valstybinėse įmonėse ar įstaigose gauti dešimtis tūkstan­čius litų, arba Seimo nariams ra­šymo priemonėms skirti tūkstan­čius. Tuos pinigus galėtų skirti mo­kytojams ar žurnalistams. Kažin, ar visi Seimo nariai parašytų saki­nį be klaidų.

Įpusėjote aštuntą dešimtmetį. Ar jaučiate metų naštą?

Prisimenu, maestro Mykolas Karka, švęsdamas 80-metį, juoka­vo, kad jam tik 18-ka. Aš didelių negalavimų nejaučiu, kartais su­skausta širdį, bet stengiuosi judė­ti, nesėdėti be darbo. O tai irgi pri­sideda prie sveikatos.

Linkiu jums dar ilgų, gerų ir prasmingų metų.

Kalbėjosi Bronius VERTELKA
Panevėžys

© 2008 „XXI amžius“