„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2009 m. lapkričio 6 d., Nr. 4 (32)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

„Pragyvenau šimtų metų...“

Rūta Averkienė

Rozalija Liuolienė –
vyriausia marcinkoniškė

Kaimynę Rožę atsimenu vis tokią pat – nedidukę, smulkią močiutę gerumu spindinčiomis akimis. Vaikystėje iš tetos Rožės mes, kaimynų vaikai, neišeidavom be saldainių. Tokia ji išliko ir dabar – geraširdė, vaišinga, nuoširdi. Rami, dėl nieko garsiai nesisielojanti, nors gyvenimas, tikrai žinome, nelepino.

Marcinkonyse gyvenančią Rozaliją Liuolienę rugsėjo 4-ąją šeimos nariai, giminaičiai ir kaimynai sveikino dviem progom – tądien pačiai seniausiai marcinkoniškei sukako 100 metų. Gimimo dieną ji kasmet švenčia ir gražų vardadienį. Su šimtmečio jubiliejumi ją pasveikino, sveikatos ir giedrų dienų palinkėjo ir Varėnos rajono savivaldybės meras Vidas Mikalauskas bei Marcinkonių seniūnijos seniūnas Vilius Petraška.

Pagerbdami seniausią giminės narę, artimieji užsakė šv. Mišias ir Marcinkonių bažnytėlėje pasimeldė už senolės sveikatą, o vėliau giminės ir kaimynai susirinko jos su garbinga sukaktimi pasveikinti. Močiutė Rožė, spausdama rankose dovanotas gėles, neslėpė džiaugsmo, kad jos gražios sukakties nepamiršo ne tik artimieji, bet ir rajono vadovai. „Labai, labai mani pagerbėt, ir Jūs visi būkit laimingi ir sveiki...“, – negalėjo džiaugsmo ašarų sulaikyti jubiliatė.

Nors ir kurį laiką jau nebemato, o ir vaikščioti nelabai gali, tačiau būdama blaivaus proto, ji džiaugiasi sulaukusi tokių metų. Ji puikiai prisimena kiekvieną svarbesnį savo gyvenimo ir giminės įvykį, gali įdomiai papasakoti, kaip kaimo žmonės prieškaryje gyveno, kokiais metais vienas ar kitas senesnis kaimo žmogus gimęs.

„Sunkus buvo pokaris, daug kentėjom, baisu ir atsimyc“, – prisimena ir guodžiasi močiutė, trumpai mintimis perbėgusi savo nelengvą gyvenimą, pokario metais nušautą vyrą. Daugybę metų moteris gyveno viena, o dabar drauge gyvena ir mamą rūpestingai slaugo dukra Ona.

Likimas lėmė jai visą gyvenimą nugyventi Marcinkonyse – čia gimė, augo, čia jaunystę praleido. Ištekėjusi už marcinkoniškio, ir toliau šiame kaime savo gyvenimą kūrė. Močiutės Rožės šeima negausi, bet, kaip pati džiaugiasi, rūpestinga ir jos senatvėje neapleidžia. Mamą nuolat slaugo dukra Ona, nepamiršta ir dukra Marytė. „Mano anūkai irgi labai geri, nepamiršta...“, – giria vaikai-čius Danutę, Gediminą, Žilviną ir provaikaitę Indrę senolė. O kadangi visą gyvenimą su visais gražiai sutarė, nesipyko,  dažnai aplanko močiutę Rožę ir kaimynai.

Kokia ilgaamžiškumo paslaptis? „Mūs giminėn visi ilgaamžiai. Mamytė mirė beveik šimto sulaukus, o sesuo ir broliai irgi jau gražaus amželio sulaukė, kap Dievulis juos paėmė...“ Močiutė Rožė – visada buvo geros nuotaikos, nepikta, niekam turtų nepavydėjo ir pati dėl jų nesidraskė, dažnai sakydama: „kiek Dzievulis davė, ciek ir užteks“, svetinga, gero visiems linkinti. Ir dabar pačios didžiausios šimtametės močiutės godos – kad Dievas ir visiems žmonėms tiek sveikatos ir metų, kiek jai pačiai atseikėjo, duotų.

Marcinkonys, Varėnos rajonas
Autorės nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija