„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2010 m. birželio 4 d., Nr. 3 (35)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Savo laidotuvių laukė pusmetį

Genovaitė BALIUKONYTĖ

Tik globos namuose vienišiems senoliams
galima sulaukti šiek tiek pagarbos

Mirtis – natūrali žmogaus gyvenimo pabaiga ir niekas jos neišvengs. Tačiau kiekvienas turim teisę šį paskutinį savo atodūsį sutikti pagarbiai, oriai ir būti tinkamai palaidotu. Deja, mūsų nužmogėjusioje visuomenėje miręs žmogus kartais nebetenka ir šios teisės. Pernai rudenį mirusios aštuntą dešimtį įpusėjusios kaunietės Undinės Buzienės palaikai daugiau nei tris mėnesius buvo „įkalinti“ nuosavame bute, po to dar tris mėnesius laukė eilės į kapus Teismo medicinos universiteto Kauno skyriaus Tanatologijos poskyryje (morge). Beje, visus tuos mėnesius mirusioji reguliariai į asmeninę banko sąskaitą gaudavo pensiją, į jos pašto dėžutę krito ir tebekrenta įvairių paslaugų tarnybų perspėjimai apie augančias skolas ir net (jau atgulus amžinam poilsiui) grėsmingi antstolių raštai apie būsimą skolų išieškojimą. Kodėl taip nepagarbiai elgiamasi su mirusiuoju, nė vienas kalbintas pareigūnas paaiškinti nesugebėjo. Tačiau visų atsakymas buvo vienodas: savo darbą atlikome, o tai jau ne mūsų pareiga. Pasirodo, nėra įstatymo, įpareigojančio valstybės pareigūnus tinkamai pasirūpinti artimųjų neturinčio žmogaus palaikais bei laiku išregistruoti jį iš gyvųjų tarpo.

Nusisuko draugai ir bendradarbiai

Sena patarlė sako: apie mirusiuosius gerai, arba nieko. Tačiau jos amžinybę drumsčiame vien todėl, kad kažkur galbūt gyvena nieko apie giminaitės mirtį nežinantys tolimi giminaičiai, nes prieš pusmetį mirusi moteris iki šiol visuose dokumentuose buvo laikoma gyva. Pasak mirusiosios išlydėjimu į amžinąją poilsio vietą besirūpinusios kaimynės Kazimieros, juk liko mirusiosios butas, auga skolos, gal kažkas iš tolimų giminaičių atradę kokių nors giminystės ryšių, atsišauks ir pasirūpins, priešingu atveju, butas gali būti parduotas iš varžytinių už skolas. Moteris stebėjosi, kodėl mirus žmogui, kai artimų giminaičių nėra, Lietuvoje neieškoma tolimesnių giminių, juk paveldėtojai surandami net mirus tolimam giminaičiui Amerikoje. Taigi, Kaune, Šilainių mikrorajone, Baltų prospekte gyvenusi Undinė Buzienė gimė 1938 10 05 Elenos Bareišytės-Čečienės ir Antano Čečio šeimoje. Šeima turėjo ir jaunesnį sūnų Šarūną (g. 1942 m. ir iki mirties 1994 m. gyvenusį Kaune, Spynų g.). Undinė pasirinko medicinos sesers profesiją ir įsidarbino Žiegždrių psichiatrijos ligoninėje, galbūt todėl, kad ten gydėsi jos brolis, o sesuo norėjo juo rūpintis. Žiegždriuose Undinė dirbo iki pensijos. Šioje ligoninėje, pasak ją pažinojusios šilainiškės Gražinos, Undinė patyrė daug psichologinių stresų bei fizinio smurto: ją buvo užpuolę agresyvūs ligoniai (psichiatrinėje ligoninėje uždaruose skyriuose su pavojingais ligoniais medicinos seserys paliekamos vienos, gydytojų kabinetai įrengti už užrakintų durų – G.B. ). Kadangi mirusioji neturėjo artimųjų ir nebuvo kam pasirūpinti laidotuvėmis, kaimynams nežinoma buvo ir jos artimųjų palaidojimo vieta, pažįstamos Felicija ir Kazimiera bandė pagalbos ieškoti mirusios darbovietėje. „Telefonu atsiliepusi ir direktore prisistačiusi moteris labai abejingai sureagavo į mūsų skundą, net supyko, kad ją trukdome dėl tokių niekų...“ – stebėjosi ligoninės vadovės Valdonės Matonienės elgesiu moterys. Nuo sovietmečio laikų (1981 m.). ligoninei vadovaujanti psichiatrė V. Matonienė savo nuostatos nepakeitė ir balandžio mėnesį jau iš žurnalistės išgirdusi, kad jos buvusi darbuotoja vis dar nepalaidota. Mestelėjusi keletą abejingų frazių, ji paprasčiausiai numetė ragelį. Liaudies patarlė sako: „Žuvis genda nuo galvos“. Kaip elgiasi vadovė, tokia tvarka vyrauja ir pačioje psichiatrijos ligoninėje, kur, pasak ten buvojusių, modernizuotas tik vienas pastatas, kuriame gydomi lengvesni ar žymesni ligoniai bei įsikūrusi administracija. Tačiau jei nepatingėsi užžėlusiais takais pasivaikščioti po ligoninės teritoriją, tai miške, medžių paunksmėje, gali išvysti ir praeito amžiaus „psichuškės“ šedevrą – pro pravertą langą pamatyti, pavyzdžiui, palatą su kokia dešimčia geležinių lovų be jokių čiužinių ir patalų, o vienoje jų, tiesiog ant čiužinio guli seniai saulės nematęs ir tikros žolės nemindęs ligonis-kalinys. Nežmoniškomis sąlygomis laikomo žmogaus asmens paslaptį nuo pašalinių akių ir ausų „saugo“ mūsų „laisvos“ šalies asmens sveikatos apsaugos įstatymai... Tad ar iš tokius skyrius-kalėjimus valdančio žmogaus galima tikėtis bent mažiausios atjautos dėl mirusios ir jau seniai ligoninei nenaudingos darbuotojos?.. Gal todėl ir į labai kuklias UAB „Praradimo“ organizuotas (laidojama buvo tik iš pašalpos) U. Buzienės-Ramanauskienės-Čečytės laidotuves Senavos kapinėse atvyko tik trys kaimynai, dvi pažįstamos moterys ir viena buvusi bendradarbė. Pastaroji kaimynams prie kapo teigė, kad visai neseniai ir atsitiktinai sužinojo apie taip ilgai nepalaidotą draugę. Gal ne veltui sakoma, kad draugus reikia rinktis labai atidžiai. Mirusioji, matyt, tinkamai pasirinkti jų nesugebėjo, mat paskutinioji ją gyvą dar pernai spalio pradžioje mačiusi, abejingai paliko sunkioje būklėje ir nei laidotuvėse dalyvavo, nei šv. Mišioms aukojo. „Kokios tai buvo draugės, jei matė, kad žmogui blogai, kad nuotaika prasta, kad sulysus, žinojo, kad buvo ir nevalgiusi, už butą sumokėti nepajėgdavo, bet nepasirūpino apie tai pranešti socialinėms tarnyboms, ar bent jau iškviesti greitąją pagalbą, – stebėjosi su mirusiąja anksčiau nebendravusi, tačiau labai daug dėl jos po mirties padariusi kaimynė Kazimiera. – Neatėjo jos net per didžiąsias šventes, pamiršo gimtadienį?.. Keista, kad tiek metų bendraudamos draugės nieko nežino apie giminaičius, nors mes, kaimynai, prieš kelerius metus tikrai matėme svečiuojantis pagyvenusią porą, prisistačiusią giminaičiais iš Klaipėdos. Kai kas girdėjo, kad tai buvo mirusiosios pusbrolis. Deja, apie giminaitės mirtį jiems niekas, matyt, iki šiol nepranešė.“ Todėl ne veltui sakoma, kad geriausias draugas ir giminaitis yra kaimynas. Deja, šiandien kuo žmonės gyvena arčiau vienas kito, tuo mažiau bendrauja, mažiau žino vienas apie kitą, nors bėdai ištikus būtent tik kaimynas tegali labiausiai pagelbėti. Susvetimėjimas ir abejingumas kartais atsigręžia prieš mus pačius.

„Negali juk žmogus pasimesti tarp žmonių“

Frazę, kad žmogus negali pasimesti tarp žmonių, Kazimiera kartojo daugybę kartų, vaikščiodama po įvairias valstybines ir privačias įstaigas  ir prašydama patikrinti mirusiosios kaimynės butą. Į moters nuogąstavimus, kad gal atsitiko nelaimė, pradžioje dėmesio nekreipė ir artimiausi mirusiosios kaimynai. „Vasarą matydavau pravertą virtuvės langą, todėl suprasdavau, kad ji namuose, – pasakoja aštuntą dešimtį įpusėjusi, bet dar guvi Kazimiera.– Paskutinį kartą gyvą kaimynę mačiau pernai spalio pradžioje išeinančią iš gretimo buto. Spalio viduryje dėl namo reikalų vaikščiojau pas kaimynus, bet Undinės buto durų niekas neatidarė. Pradžioje pamaniau, kad gal kaimynė nenori įsileisti, bet kai niekas durų neatidarė ir vėliau, ėmiau klausinėti penkto aukšto kaimynes, ar jos ją mato. Į mano nerimą buvo numota ranka: gal kur nors išvažiavo... Tą patį teigė ir kita kaimynė, mirusiosios draugė Dana. Tačiau, aš vis tiek neapsiraminau – viduje jaučiau nerimą, galbūt tai mirusiosios siela šaukėsi mano pagalbos?... Po kiek laiko savo nerimu užkrėčiau ir kaimynes, todėl pasitarę nusprendėm kreiptis į šalia esantį Namų priežiūros centrą (NPC). Centro darbuotojos patikino, kad mokesčių už butą dingusi kaimynė jau kuris laikas tikrai nemoka, bet teigė niekuo padėti mums negali ir patarė kreiptis į antrame aukšte įsikūrusią seniūniją. Viename kabinete radau moterį, kuri pasakė, kad jei mes norim, kad kaimynės ieškotų, turime parašyti pareiškimą ir kreiptis į policiją. Nuėjau į Šilinių policijos nuovadą, kur mane priėmusi pareigūnė pasakė, kad policija į butą laušis tik tuo atveju, jei kaimynai pasirašys, kad padengs savo lėšomis laužimosi nuostolius. Kaimynai – pensininkai, atliekamų lėšų neturi, tad su šiomis sąlygomis nesutiko. Tačiau manęs vidinis nerimas vis neapleido, juo labiau kad ir pašto dėžutė buvo perpildyta (nors taip būdavo ir anksčiau). Šitaip lūkuriuojant dingusios kaimynės praėjo Vėlinės, Kalėdos, Naujieji, sausis ėjo į pabaigą, bet nei ji pati, nei kas kitas, nepasirodė. Vėl kreipiausi į policiją, apylinkės inspektorė patarė paskambinti trumpuoju numeriu. Paskambinau. Savaitė ėjo į pabaigą, todėl vėl paskambinau pasiteirauti ar ieškojo. Atsakymas pribloškė: „Radom jūsų Undinę. Sveika gyva Baltijos gatvėje pas dukrą gyvena...“ Sužinojusi adresą, nubėgau pas kaimynę Daną, bet ši nepatikėjo, teigė, kad mirusioji jokių vaikų neturėjo, bet sutiko kartu nueiti. Duris atidaręs vyriškis patikino, kad buvo atėję policijos pareigūnai ir ieškojo uošvienės, gyvenančios Baltijos gatvėje. Deja, atitiko tik namo ir buto numeriai, pavardė ir vardas buvo visai kiti. Supykusios sausio 25-osios rytą vėl nulėkėm į Šilainių policijos nuovadą. Pradžioje pas inspektorę pasitikrinau, ar pati iš susijaudinimo nesumaišiau adreso, juk metai... Tačiau, klaida buvo ne mano. Patruliai ieškojo žmogaus be pavardės, užsirašę tik gatvės pavadinimo pradžią: Balt... Kai įsikarščiavusios apšaukėme policininkus, mums buvo pažadėta, kad jie laušis į butą ir be mūsų pažado atlyginti nuostolius. Atvažiavo policija ir gaisrininkai, tačiau gaisrininkų mašina negalėjo privažiuoti nei prie lango, nei prie balkono (šaligatvis buvo užstatytas automobiliais), todėl nutarė laužti duris. Stovėjau 4 aukšto laiptinėje ir galvojau, kad durys bus verčiamos su trenksmu. Tačiau gaisrininkas dirbo labai tvarkingai, kruopščiai, neskubėdamas iš lėto atšovė užraktą ir įėjęs sušuko: „Yra! Supuvus...“ Nepamenu, kaip atsidūriau savo bute. Nuojauta neapgavo... Po to atvažiavo morgo darbuotojai ir išsivežė mirusiosios kūną. Pas mane užėjo pareigūnai ir diktavo, ką rašyti. Liepė rašyti, kad mirusioji buvo pagerianti, bet aš nesutikau, nes tokia ji tikrai nebuvo. Pasakiau, kad esu tikintis žmogus, negaliu meluoti, sutikau parašyti tik tiek, kad mažai bendravo. Po to pareigūnas atsinešė popieriaus lapelius, pasirašėme ir užplombavo butą.“ Daugiau, pasak kaimynų, į mirusios butą pareigūnai įėję nebuvo, tad niekas ir nesistengė ieškoti nei mirusiosios paso, nei dokumentų, nei užrašų knygelės, nei telefono, ar kokios kitos informacijos apie giminaičius... Paradoksas, bet žmogus tiek metų dirbęs mediku, kitiems teikęs pagalbą, sunkiu savo gyvenimo momentu pats jos nesulaukė. Vienišais senyvais žmonėmis turėtų labiau rūpinti socialinės tarnybos, deja, Šilainių seniūnijoje dirba tik viena socialinė darbuotoja. Birutės Goleckienės rūpestis – asocialūs ir nepasiturintys seniūnijos gyventojai. Mirusioji nė vienai šių kategorijų nepriklausė, nesikreipė ji ir socialinių paslaugų. „Jei būtų jų prašiusi, šitaip tikrai nebūtų atsitikę“, – patvirtinęs, kad įstatymuose yra spragų, teigė Kauno socialinių reikalų departamento direktorius Gediminas Jankus. Šilainių seniūnas Gintautas Sinkevičius taip pat sakė iš policijos negavęs jokios informacijos apie bute rastą seniai numirusią šilainiškę. Pasak G. Stankevičiaus, ne seniūnija rūpinasi mirusiojo išregistravimu iš gyvųjų tarpo ar jų laidotuvėms, be to, tam ir pinigų neturi. Tokius žmones laidoja valstybė, o laidotuves organizuoja morgas. Šilainiuose vienišus žmones nuo vienatvės gelbsti visuomeninės organizacijos. Tačiau seniūno minėto našlių klubo koordinačių surasti taip ir nepavyko. „Seniau Šilainių buto ūkio darbuotojai ne tik sutvarkydavo namo ūkinius reikalus, bet ir rūpinosi žmonių užimtumu, našliams rengdavo įvairius susibūrimus, viename tokių susipažinau ir su mirusiąja“, – prisiminimasis dalijosi daug metų našlaujanti Gražina. Dabar, nors Seniūnijoje veikia du Šilainių bendruomenės centrai, tačiau senyvo amžiaus žmonių užimtumu jie nesirūpina, jų planuose – šventės, renginiai (spalis kaip tik buvo paskelbtas pagyvenusių žmonių mėnesiu, deja...). Internete pavyko rasti tik informaciją apie Šilainių parapijoje veikiančią vyresnio amžiaus tikinčiųjų „Senjorų grupelę“.

Butas svarbiau nei žmogus

Iš mirusiosios pažįstamų teko išgirsti, kad mirusioji ne kartą skundėsi, jog visi labai domėjosi jos palikimu, siūlėsi tapti globėjais, prašydavo užrašyti savo butą. Galbūt supratusi, kad butas domina labiau nei ji pati, mirusioji jo niekam neužrašė. Pasak laidotuvėse dalyvavusios Jadvygos, paskutiniu metu Undinė labai pasikeitė: anksčiau buvusi linksma, tapo apatiška, nutolo, sulyso...

Paradoksas, bet ir po mirusios mirties informacija apie butą buvo svarbesnė ir pareigūnams: Šilainių policijos nuovados viršininkė Audronė Sutkaitienė jau sausio 27 dienos raštu Seniūnijai pranešė ne apie mirusią gyventoją, bet apie be paveldėtojų likusį butą, mat policija nori atsikratyti atsakomybės jį saugoti. „Kadangi butas privatizuotas, mes negalime reikšti į jį jokių teisių, todėl atsakyme parašiau, kad jį perduotų turto fondui“, – teigė seniūnijos vyr. specialistas Donatas Ciuderis. Pagal dabartinius įstatymus privatizuoti butai be tiesioginių paveldėtojų – tikra rakštis: jei savininkas mirė ir niekam neužrašė palikimo testamentu (nors jokia tarnyba jo ir neieškojo), tai 18 mėnesių į jį teises gali reikšti giminaičiai iki šeštos kartos, o tik po to, jiems neatsiradus, butas atitenka valstybei. Per pirmus tris mėnesius (kurie jau praėjo) paveldėjimo teisę į butą turi patys artimiausi giminaičiai. Kadangi mirusiosios brolis Šarūnas ir vyras Romualdas seniai mirę, tai teisę jį paveldėti gali mirusiųjų pusbroliai, pusseserės ar dar tolimesni giminaičiai. Tačiau kol jie atsiras, ir išvis ar atsiras, skolos už neapmokėtas paslaugas dar labiau išaugs. Galiausiai jų nesulaukus, butas gali būti parduotas iš varžytinių aukcione su didele skolų kupra, tad valstybei iš jo mažai naudos, o rūpesčių daug. Dauguma daugiabučio gyventojų – garbaus amžiaus pensininkai, todėl jie pagrįstai baiminasi, kad mirusiosios skolų našta gali užgulti ir jų pečius. Keisčiausia gyventojams yra tai, kad namą prižiūrintys Šilainių namų priežiūros centro (NPC) darbuotojai, nors ir buvo informuoti, kad gyventoja mirė, vis tiek siunčia laiškus apie mokesčius. „Argi negalėtų rašytis sau į kokią knygą tų skolų, kam siuntinėti tuos laiškus, juk jie jau netelpa net į pašto dėžutę?..“ – stebisi tokiu nešeimynišku požiūriu ponia Kazimiera. Tik abejingumu žmogui galima pavadinti ir tai, kad NPC darbuotojai išgirdę moters nuogąstavimus nesuskubo jai pagelbėti: juk taip nesunku imti ir paskambinti į policiją, bet gainiojo pagyvenusią moterį po instancijas. „Reikia pamiršti, čia seniai jau ne Butų ūkis ir rūpintis gyventojais mums nepriklauso, mes rūpinamės tik paslaugomis!“ – arogantiškai žurnalistei atkirto NPC Kauno grupės vadovė Jolanta Volterytė. Tačiau kas atsako už tai, kad mirusioji nespėjo užsidaryti buto balkono durų (kurios tebėra atviros), o dėl tokios nepriežiūros žvarbią žiemą galėjo nuo šalčio susproginėti radiatoriai, kuriuos jau NPC pareiga apsaugoti, lieka neaišku. NPC administracija dar pavasarį į namo gyventojų sąskaitą įtraukė mokestį už naujai pasiūtą valstybinę vėliavą, bet gedulo dienomis Lenkijos aukoms pagerbti jos per visas tris dienas taip ir nepakabino. Kodėl? NPC vadovė J. Volterytė atkirto: „Tai nebuvo valstybinė šventė... O nepakabinom, nes neturėjom juodo kaspino...“ Toks tad NPC požiūris į mirusiuosius.

Higienos normų nepaisoma – munduras svarbiau

Balandžio viduryje kalbintas Kaune, Perlojos gatvėje įsikūrusio Teismo medicinos morgo vyr. ekspertas Juozas Vėlavičius, tyręs U. Buzienės kūną, paklausus, kodėl taip ilgai ji nepalaidota, ir visuose valstybiniuose dokumentuose figūruoja kaip gyvas asmuo, atsakė, kad iš tiesų higienos normos reikalauja mirusio žmogaus kūno nelaikyti ilgiau mėnesio, tačiau, kad miręs žmogus dar ir laikomas gyvu – ne ekspertų kaltė, nes mirties liudijimas seniai buvo išrašytas, tik nėra kam jo iš morgo paimti. O kol mirties liudijimas morge, kol žmogus nepalaidotas, tol jis mūsų valstybėje laikomas gyvu. Be to, taip ilgai palaidoti suirusių moters palaikų neleido ir Kauno miesto apylinkės prokurorė Rita Dobrovolskaitė-Mikalauskienė. Pastaroji pradžioje su žurnaliste kalbėjo irgi arogantiškai: girdi, kas čia tokio, na, numirė senutė, ko čia žurnalistams reikia... Tačiau vėliau prokurorė paskambino į Vilnių ir be popierinių išvadų nutarė išleisti mirusiąją į amžintąją poilsio vietą. Į klausimą, kodėl taip ilgai delsė, atsakė, kad nors kauniečiai ekspertai nustatė, kad mirties priežastis nėra smurtinė, bet dėl šventos ramybės ji laukė galutinių ekspertizės išvadų iš Vilniaus, mat buvo nustatyta, kad yra lūžę kai kurie mirusiosios gerklės kaulai. Paaiškėjus, kad tie lūžiai seni, buvo leista kūną palaidoti. Pasidomėjus, ar šis tyrimas tikrai toks sudėtingas, kad jo reikėjo laukti kone tris mėnesius, prokurorė pripažino, kad tikrai ne, bet paprasčiausiai mirusiąja niekas nesirūpino, todėl šis tyrimas vis buvo atidėliojamas. Žinoma, toks abejingumas ir neveiklumas irgi kainavo. Tik šią kainą sumoka ne valdininkai, o mokesčių mokėtojai. Valstybiniame morge lavono saugojimas kainuoja 25 litus už parą. Ar jį apsimokės mirusioji iš savo paliktos banko sąskaitos? Įdomu ir kaip dabar be nuostolių valstybė susigrąžins Sodrai permokėtą pensiją?.. Policijai radus lavoną, oficialia mirties data įrašoma palaikų radimo diena, nors, pasak eksperto, pagal palaikų būklę galima buvo spręsti, kad mirtis įvyko keliais mėnesiais anksčiau. Taigi, nors minėtoji moteris tikrai mirė pernai, mirties liudijime įrašyta vėlesnė data. Pastaruoju metu U. Buzienės palaikai morge buvo laikomi ilgiausiai, bet tai, pasak eksperto J. Vėlavičiaus, toli gražu ne rekordas – būta atvejų, kai Kauno prokuratūra leidimą palaidoti mirusį žmogų išrašydavo tik po metų... Bet būta ir kitokių kuriozų: „Kartą į mus kreipėsi mirusios senutės giminaičiai ieškodami mirties liudijimo, nes norėjo atgauti palikimą. Paklausus, o kada jie patys matė mirusiąją, paaiškino, kad gal prieš penkerius metus... Taigi, kol žmogus gyvas, kaip ir niekam nereikalingas, prisimenamas, kai parūpsta jo turtas, tada ir giminaičiai iš kažin kur atsiranda“, – abejingumo ir susvetimėjimo faktą konstatavo ekspertas.

Byla keliavo po komisariato nuovadas

Pagauti po įvairias nuovadas keliaujančią mirusiosios bylą (iš Šilainių policijos nuovados į Prokuratūrą, po to į Šilainius, į Vilijampolės), kaip ir tyrėjų, nepavyko. Šilainių policijos nuovados viršininkė teigė, kad susirgus tyrėjui V. Šaduikiui, byla užbaigti buvo perduota į Vilijampolės policijos nuovadą, todėl nepavyko išsiaiškinti, kokie pareigūnai taip neatsakingai ieškojo dingusiosios visai ne tuo adresu. Šį faktą išsiaiškinti pažadėjo Santakos policijos komisariato viršininko pavaduotojas Artūras Jusas, pradžioje tokį kaltinimą palaikęs gandais. Pasak Vilijampolės policijos nuovados viršininko pavaduotojo R. Baltrušaičio, policininkai privalo operatyviai reaguoti, jei kaimynai sunerimsta dėl dingusio žmogaus ir joks pareigūnas neturi teisės reikalauti iš gyventojų raštiško pasižadėjimo apmokėti įsilaužimo nuostolius, tad reikalaujant iš ponios Kazimieros tokio pareiškimo, buvo gerokai persistengta. Pasiteiravus policijos pareigūnų, kodėl apie rastus lavonus nėra jokios informacijos jų svetainėje, – Kauno apskrities Ryšių su visuomene poskyrio Spaudos grupės vyresnioji specialistė Ramunė Tarandė teigė mananti, jog ši informacija žurnalistams neįdomi, o apie tai, kaip organizuojamos mirusiųjų giminaičių paieškos ir kodėl tam nepasitelkiama žiniasklaida, ji paaiškinti nėra nekompetentinga. Prisiskambinti Paieškos skyriaus viršininkui Kęstučiui Galiniui, organizuojančiam paieškas, taip ir nepavyko.

Po mirties – grasinimai teismu

„Kai atsikėlėm į šį namą, mirusioji dar turėjo vyrą Romualdą, dalyvavome ir jo laidotuvėse, todėl mudvi su bendra pažįstama Felicija suradome kaimynės vyro R. Buzio kapą Breivių giminės kapavietėje ir paskambinę į Kapinių priežiūrą prašėme, kad mirusiąją palaidotų šalia. Tačiau Breivių giminės atstovų surasti nepavyko, o juk laidojant reikia ir jų atsiklausti. Gerai, kad atsiradusi jos bendradarbė Leonora žinojo mirusiosios artimesnių giminaičių kapavietę Senavos kapinėse, priešingu atveju ir kapinėse mirusioji galėjo neturėti ramybės“, – nuogąstavo ponia Kazimiera. Moteris pasistengė, kad už kaimynę, nors gal ir netikinčią, Šilainių Šventosios Dvasios bažnyčioje būtų paaukotos ir šv. Mišios. Ši garbi moteris negali suprasti žmonių, nepajudinusių dėl mirusio žmogaus nė piršto – pavyzdžiui, kodėl gi ir NPC darbuotojams nepaskambinus į komunalinių paslaugų įstaigas ir nepranešus apie jos mirtį. Tai galima laikyti abejingumu, kuris pasitarnavo tam, kad dabar su mirusiąja jau žadama bylinėtis teisme – į jos pašto dėžutę ėmė plaukti antstolių raštai. Vienas jų, pasirašytas antstolės Brigitos Palavinskienės, atkeliavo iš Vilniaus „Stungurio ir Naujokaičio“ antstolių kontoros. Paskambinus į šią kontorą ir pasiteiravus, kaip antstoliai bando išieškoti skolas iš mirusiosios ir kodėl prieš išsiųsdami laiškus nepasitikrina, ar adresatas gyvas, antstolės padėjėju prisistatęs Eduardas Sergejevas, teigė mirusiųjų po teismus tikrai antstoliai netampo, o ieškovą (regis, TEO bendrovę) informuos, kad skolos išieškojimą jų kontora sustabdo ir pasiteisino, kad gal mirusioji ir šiandien tebėra neišregistruota iš gyvųjų tarpo. Įdomu, kiek mūsų valstybėje tokių numirėlių gauna ir dar gaus pensijas, „bylinėsis“ teismuose ir mokės už paslaugas? Susvetimėjusioje ir modernioje visuomenėje sudaręs debetines sutartis numirėlis gali kurį laiką iš savo banko sąskaitos apsimokėti ir už jau jam nebereikalingas paslaugas. Gaila, kad mirusioji tokios sutarties nesudarė, tad už jai skaičiuojamas skolas kažkam teks sumokėti. Kai nėra tą padaryti įpareigojančių įstatymų, pasikliauti vien žmoniškumu šiandien būtų naivu, nes tokių neabejingų ir užsispyrusių kaip ponia Kazimiera nedaug tėra.

Be žvakės ir atgailos nemirdavo

Dar praeitame amžiuje mūsų senoliai nujausdavo mirtį ir ruošdavosi jai iš anksto – pasisiūdavo įkapes ir paskutinei akimirkai saugodavo pašventintą žvakę. Šiukštu buvo numirti be jos, kaip ir nepasiruošus, neatlikus atgailos. Žinodamas, kad artėja gyvenimo pabaiga, mirštantysis darydavo tai, ko reikalauja senoviniai papročiai. Mirtis žmogui buvo ir įprasta, ir artima, ir neskaudi, ir nesvarbi. Šis požiūris labai skiriasi nuo dabartinio, kai mirtis tapo bauginančia, nebedrįstama net apie ją prasitarti. Senovėje žmogus mirtį suvokdavo kaip vieną didžiųjų gamtos dėsnių ir negalvojo nei kaip iš jos ištrūkti, nei kaip ją išaukštinti, todėl pasitikdavo ją paprastai, bet su deramu iškilmingumu, kad pabrėžtų svarbą tų didžiųjų etapų, kuriuos kiekvienas, gyvenantis šioje žemėje, turėjo įveikti. Mirdamas žmogus artimiesiems išsakydavo savo mintis, jausmus, pageidavimus ir stengdavosi iki paskutinio atodūsio išlaikyti savo orumą. Prieš pat mirtį jis paskelbdavo savo žodinį testamentą, atsisveikindavo su artimaisiais, bičiuliais, draugais, kaimynais. Tačiau vėliau testamento sąvoka kiek pasikeitė, jis tapo legaliu turto padalijimo dokumentu, kokiu yra ir šiandien.

Mirties apeigos senovėje buvo atliekamos iškilmingai, tačiau be dramatizmo ir kraštutinių emocijų. Ją organizuodavo pats mirštantysis – jo kambarys virsdavo vieša vieta. Labai svarbu buvo, kad dalyvautų giminės, bičiuliai, kaimynai, buvo atvedami net vaikai. O šiandien labai rūpinamasi, kad vaikai būtų kuo toliau nuo mirštančiojo. Šiandien visai nebeliko nei mirties nuojautos, kurią kiekvienas žmogus turi ar privalo turėti, nei iškilmingo mirties valandos viešumo. Tai, kas derėjo būti žinoma, nuo šiol yra slepiama, kas turėjo būti iškilminga, apsukriai apeinama. Susirgęs žmogus niekada nežino, kad artinasi galas. Naujas paprotys reikalauja, kad jis mirtų nesuvokdamas, jog miršta, taip mirštantysis netenka senovėje turėto statuso, iš jo atimamos laisvės ir jis apsaugojamas nuo informacijos. Kitaip sakant, iš jo tiesiog atimama jo mirtis. Tam iš dalies sąlygas sudarė medicinos bei  farmacijos pažanga (dirbtinai gyvybę palaikantys aparatai, vaistai, pratęsiantys gyvenimą ir t. t.), naujai susiformavęs visuomenės požiūris į mirštantįjį, pailgėjusi gyvenimo trukmė (senesni žmonės ne taip blaiviai vertina susidariusią situaciją, o jauni žmonės žymiai sunkiau susitaiko su artėjančia mirtimi). Seniau žmonės, nujausdami artėjančią mirtį, sugebėdavo jai geriau psichologiškai pasiruošti. Šiuolaikiniame pasaulyje pagreitėjęs žmogaus gyvenimo tempas ir aukščiau minėti faktoriai neleidžia jam nei nujausti, nei pasiruošti paskutiniam atodūsiui. Staigios mirtys – gana dažnas reiškinys, o ano meto žmonės staigios mirties bijodavo. Senovėje žmonės pasitikdami savąją mirtį, privalėdavo atgailauti. Tam įtakos turėjo ir gilesnis žmonių tikėjimas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija