Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

Laikas ir žmonės

Kuria ir garbingo amžiaus sulaukęs

Genovaitė Baliukonytė

Leonas Juozonis prie savo pasigamintų šachmatų

Leono Juozonio tapytas paveikslas

Liepos 24-ąją buvęs projektuotojas, kraštotyrininkas ir tautodailininkas Leonas Juozonis šventė 88-ąjį gimtadienį. Šis žmogus įdomus ne tik savo darbais, bet ir dideliu noru neatsilikti nuo gyvenimo tempo – jis seka visus įvykius pasaulyje (vienu sykiu įsijungia net keturis televizorius, kad kuo daugiau informacijos susirinktų iš skirtingų šaltinių), sportuoja (žaidžia ne tik stalo tenisą, bet ir yra sunkiai įveikiamas varžovas prie šachmatų stalelio). Be to, vis dar rūpinasi savo krašto deimančiukų puoselėjimu – vyksta į įvairius Lietuvos kampelius ir restauruoja paminklus bei koplytstulpius, savo rankomis gamina naujus. Mėgsta Leonas ne tik drožinėti, bet ir tapyti – visos buto sienos nukabinėtos jo tapytais paveikslais.

Leonas Juozonis gimė Rokiškio apskrityje, Pandėlio valsčiuje, II Geniškio vienkiemyje. Iš keturių vaikų Leonas šeimoje jauniausias. Tėveliai buvo ūkininkai, turėjo apie 60 hektarų žemės. Dabar žemę Leonas susigrąžino, tik ūkininkauti nėra kam. Namai buvo sugriauti per karą, 1944 metais, regis, per Leono gimtadienį sprogusi bomba nusinešė ir Leono tėvelio gyvybę.

Į Kauną Leonas atvyko 1940 metais. Studijavo Kauno universitete architektūrą, bet penktame semestre studijas teko nutraukti. „Tokie laikai buvo – užėję vokiečiai uždarė universitetą, o vėliau studijuoti neturėjau galimybės. Kartu su manimi studijavo vėliau garsiu partizanu tapęs Juozas Lukša-Daumantas“, –  prisimena L. Juozonis. Vėliau aštuonerius metus niekur nedirbo: „Laukiau amerikonų, gydžiausi įvairiose ligoninėse ir sanatorijose“, todėl dabar kruopščiai laikosi gydytojo nurodymų – kad išsaugotų kraujagyslių elastingumą ir žvalumą, beveik kasdien žaidžia stalo tenisą, o atmintį stiprina prie šachmatų lentos. Žaisti tenisą ir šachmatais senolis eina į salytę, esančią po Dariaus ir Girėno stadiono tribūnomis (ten ateiti kiekvienam patogiu laiku kviečia ir kitus mėgėjus pažaisti, nes už patalpas, esančias 14-ajame kambaryje, mokėti nereikia). „Mes atkūrėme 1922 metais Dariaus įkurtą Lietuvos fizinio lavinimo sąjungą (LFLS), todėl  patalpas gavome nemokamai“, – aiškina sporto entuziastas, šachmatais žaidžiantis nuo penktos gimnazijos klasės, o tenisą rimčiau pradėjęs žaisti tik atkūrus nepriklausomybę, nes jo vaikystėje tokios sporto šakos nebuvo.

„Nesulaukęs amerikonų“ iki 1950-ųjų L. Juozonis įsidarbino į Kauno žemprojektą projektuotoju ir ten dirbo 32-ejus metus – iki pensijos. 1952 metais sužinojęs, kad Kauno profsąjungų rūmuose yra vaizduojamojo meno studija, ėmė ją lankyti ir jos lankytoju buvo net 25-erius metus. Menui gyslelę Leonas teigia paveldėjęs iš tėvo pusės – dėdė Kazys buvo profesionalus stalius ir drožėjęs, o brolis Albertas mėgo piešti. Leonas nuo mažens linko į meną. „Pradžioje pats ilgai nesupratau, kas man labiau rūpi – ar skulptūra, ar tapyba, ar grafika. Kai vienas darbas man atsibosdavo, pradėdavau kitą, todėl išbandžiau viską. O pirmąją skulptūrėlę iš beržo išdrožiau, regis, Paganiniui apie 1942-uosius metus“. Apie savo darbus ir kūrybinius bandymus L. Juozonis pasakoja 2002 metais išleistoje knygelėje „Kraštotyrininko kelias“. Be šios, autorius yra išleidęs dar dvi knygas – „Įžymių žmonių gimtinės“ (1988 m.) ir jo pieštų įvairių žmonių 437 šaržų knygelė – „Draugiški šaržai“ – (1997 m.). Pasak tautodailininko, kraštotyra jis domėjosi nuo pat jaunystės: „Labai nemėgau okupantų valdžios, todėl kraštotyra tapo vienu iš kovos prieš valdžią būdų“.

Tautodailinkas teigia ir šiandien, sulaukęs garbaus amžiaus, be darbo nesėdi. Šiemet pabaigė restauruoti antkapinį paminklą iš savo gimtinės kilusių Veščiūnų šeimai. Jų sūnus Albertas – architektas, vėliau tapo garsiu JAV tapytoju. Trylika jo paveikslų yra Kaune, M. Žilinsko galerijoje. Duktė Aldona Janavičienė Australijoje išleido kelias knygas. „Vilniuje, Saulės kapinėse, palaidotas tapytojas mėgėjas Anupras Veščiūnas, kurio antkapinis paminklas buvo vandalų sugadintas. Man teko jį restauruoti. Šią žiemą padariau ąžuolinę lentą su jų bareljefais, saulute ir Pieta, kurią prieš kelias savaites pritvirtinome. Dar šią žiemą padariau atminimo lentą Vilniaus sukilėlių vado Buničiaus pavaduotojui Juozui Kiliui netoli jo gimtinės – Pandėlio kapinėse, kapų vartuose, nes jo kapo vieta nežinoma (buvo sušaudytas Maskvoje). Vytautui Babiliui giminės tremtinių atminimui nutapiau paveikslą „Babilių šeimos tremtis“. L. Juozonis šiemet restauravo ir paties pagamintą ąžuolinį paminklą Aišbei Kriščiukaičiui bei Pietario klėtelę netoli Antanavo. „Apie 1986-uosius metus Pietario klėtelę mes atstatėme, nes ją jau būtų nugriovę. Mano kaimynai Vaškeliai davė lentų, o kraštotyrininkas iš Rumšiškių inžinierius Vytautas Merkevičius vadovavo statybos darbams. Jų bei kitų savanorių dėka klėtelę tada atstatėme“, – pasakoja kraštotyrininkas, teigiantis, kad į šių žmonių gimtines nėra turistams būtinų rodyklių, kurias jis į Pietario klėtelę, savivaldybėms užsakius, galėtų padaryti.

Tautodailininkas L. Juozonis prašo atsiliepti žmones, ką nors žinančius apie prieš dvejus metus Kaune, Vilijampolėje, iš savivaldybėje buvusios parodos pavogtus jo tapybos darbus ir 30 skulptūrėlių. Policija taip ir nesugebėjo jų surasti, nors vaizdo kameros vagis užfiksavo. Senolis prašo padėti surasti vagis ir susigrąžinti pavogtus darbus – mat jie autoriui labai brangūs, tarsi vaikai, nes savų vaikų jiems su 84-erių žmona – mokslininke išradėja Liucija – Dievulis nedavė.

Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

© 2010 „XXI amžius“