„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2010 m. rugpjūčio 13 d., Nr. 4 (36)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

  

 

Laikas ir žmonės

Danutės Urbėtienės pedagogika

Dr. Aldona Kačerauskienė

Urbėčių šeima

Danutė Urbėtienė – diplomuota pedagogė, ilgametė Respublikinio mokytojų tobulinimosi instituto Ikimokyklinio auklėjimo kabineto metodininkė, vėliau – vedėja, viena iš Lietuvos Didžiosios kunigaikštienės Birutės draugijos atkūrėjų, ilgametė šios draugijos Vilniaus skyriaus pirmininkė, apdovanota Krašto apsaugos ministerijos medaliu „Civiliams už nuopelnus“ (2009) ir antro laipsnio ženklu-medaliu „Už nuopelnus Vilniui ir tautai“ (2010). Beje, ji ilgametė „XXI amžiaus“ skaitytoja.

Šiandien, kai net aukšto rango politikai diskutuoja apie fizinių bausmių taikymą auklėjant vaikus, pravartu išgirsti daug nuo okupantų kentėjusios, didelę patirtį sukaupusios, tris dukras užauginusios, į 89-sius gyvenimo metus įkopusios moters žodį.

Danutei Urbėtienei labai patinka plačiai paplitęs posakis, kad vaiką reikia pradėti auklėti jau devynis mėnesius prieš jam gimstant, netgi dar anksčiau. Pašnekovė ne kartą prisiminė savo senelių šeimą, kurioje užaugo devyni vaikai. Ypač šviesi asmenybė buvo močiutė Rozalija, mokiusi mylėti tėvynę, vertinusi mokslą. Senelių idealus vykdė vaikai. Vienas jų sūnus tapo aviatoriumi, kitas žuvo partizanų gretose. Apie Simoną Rapšį, savo tėvą, Danutė pasakojo daugiausia. Jis labai mylėjo savo broliukus ir sesutes. Kai šeima eidavo į laukų darbus, jis sakydavo: „O kur mano venzliukas?“ „Venzliukas“ – tai jauniausioji sesutė Vincutė, šeimos pagrandukas, ją Simonas nešdavosi ant rankų.

Šios gausios, darnios šeimos vaikai savo gyvenimu patvirtino tai, ko buvo išmokę namų mokykloje. 1919 metų pradžioje dvidešimtmetis Simonas savanoriu išėjo į Panevėžio batalioną (4-ąjį pėstininkų Mindaugo pulką), dalyvavo mūšiuose su bolševikais ir bermontininkais, buvo patekęs į nelaisvę. Išsivadavęs kovojo toliau, įvykdė žygdarbį. 1920 metais už mūšiuose parodytą narsą apdovanotas I laipsnio Vyties Kryžiumi, 1930 metais jam pripažintas kūrėjo-savanorio statusas. Prie pat Krekenavos gavęs 13 ha žemės sklypą, kūrė ūkį, miestelyje pasistatė namą. Su žmona Kotryna idealiai sutarė, šeimoje augantys trys vaikai Danutė, Aldutė ir Vygandas niekada negirdėjo barnių: nemušti ir kitokiomis fizinėmis bausmėmis nebausti vaikai perėmė tėvų gyvenimo būdą. Tėvas, savo kraują liejęs Nepriklausomybės gynimo kovose, buvo aktyvus tėvynės mylėtojas: Krekenavoje įkūrė Šaulių sąjungos būrį, buvo išrinktas į Panevėžio apskrities tarybą, iš ten deleguotas į Seimą. Krekenavoje S. Rapšys dalyvaudavo ruošiant  miestelio  šventes, statė spektaklius, buvo dūdų orkestro dalyvis. Į renginius vesdavosi ir vaikus. Abi sesutės būdavo pasipuošusios tautiniais drabužiais. Danutė dar ir dabar gali deklamuoti ilgiausius patriotinius posmus, kadaise išmoktus iš tėvo. Kartu su tėvu vaikai  eidavo į bažnyčią. Jis visada išklausydavo pamokslą, kuris anais laikais buvo sakomas pasibaigus šv. Mišioms. Ūkyje dirbo vienišos vaikus auginančios merginos, kurių kiti nenorėjo samdyti. Čia net arklį perdrožti botagu buvo draudžiama.

Kai Danutė baigė Panevėžio mergaičių gimnazijos šeštąją klasę, teko apsispręsti dėl profesijos. Motina, akušerė, labai pareiginga, visiškai atsidavusi mediko pašaukimui, svajojo ir savo vyriausiąją dukterį matyti vilkinčią baltu chalatu. Tačiau Danutė norėjo būti mokytoja. „Mano svajonė buvo įstoti į Ukmergės mokytojų seminariją. Tačiau kaip įveikti didelį konkursą? Ėjau keliais apie Krekenavos bažnyčią, prašydama Dievą pagalbos. Laimingai įstojau. Tėveliai neprieštaravo mano pasirinkimui“, – prisimena Danutė.

Mokslas seminarijoje – pats šviesiausias gyvenimo tarpsnis. Dėstytojai buvo geri auklėtinių bičiuliai, net sutikę gatvėje užkalbindavo, patardavo. Grįžus į namus atostogų, teko dirbti visus ūkio darbus. „Parvykai iš rojaus, dabar pažink procią artojaus“, – juokaudavo tėvas.

1940 metų bolševikų okupacija suartino žmones. Okupantai užsimojo atimti Krekenavos bažnyčią ir kleboniją. Parapijiečiai stojo ginti savo šventovę. Vienas aktyviausių gynėjų buvo S. Rapšys. Ukmergės mokytojų seminarijoje dėstytojai ir seminaristai rinkdavosi į pasitarimus, svarstydavo, kaip padėti kenčiančiai tėvynei. Kartą į tokį pasitarimą atėjo Ukmergėje tarnavęs Petras Urbėtis, baigęs Kauno karo mokyklą, pasirinkęs aviatoriaus specializaciją. Taip susipažino du žmonės, kurie, nepaisant sunkių išbandymų, kartu nuėjo ilgą gyvenimo atkarpą. „Mane stebino Petro idealizmas, jo ištikimybė ir meilė“, – prisimena Danutė.

Tuo tarpu šiurpą keliantys įvykiai sekė vienas po kito. „Paskutinį kartą tėvą mačiau Panevėžio autobusų stotyje, kai grįžau į seminariją po Kalėdų atostogų. Atsisveikindamas jis pasakė: „Atmink, kad esi lietuvaitė. Nepadarysim gėdos savo tėvynei“. 1941 metais gegužės 16 dieną tėvą suėmė. Jis buvo mirtinai nukankintas per tardymą Čkalovo kalėjime. Lietuvos naujųjų kankinių, įrašytų į Bažnyčios martirologą, sąraše įrašyta ir Simono Rapšio pavardė. Birželio 14-ąją į Sibirą ištrėmė motiną, sesutę ir broliuką, kuris mirė tremtyje. Tuojau po to suėmė Petrą Urbėtį, nudangino į tolimąjį Norilską. Padedant giminaičiams, darbą gavau Kauno kūdikų namuose,  prisimena Danutė.

Prasidėjus vokiečių okupacijai Danutė grįžo į Krekenavą, į nusiaubtus namus, kuriuose nebebuvo nei pianino, kuriuo mėgo skambinti tėvas, nei baldų... Atgaivą rasdavo mokykloje. Ji mylėjo mokinius, mokiniai – ją. „Kartą žiemą vaikai pamatė pro langą per pusnis brendantį senyvą žmogų. Kai jis sukniubo, mokiniai ėmė juoktis. Užteko mano žvilgsnio, ir klasė nurimo. Piktų žodžių neištardavau. Beje, geri žodžiai daro stebuklingą poveikį“, – sako pašnekovė. Iš atminties jai neišbluko jaunystėje girdėtas kaimo moters pokalbis su sūneliu. Motina glostė vaikelį ir sakė: „Joneli, tu pasakyk man ką padarei. Tu visada manęs klausydavai. Tikriausiai taip nebedarysi?“ „Nebedarysiu“, – pasižadėjo vaikas.

Prasidėjus antrajai bolševikų okupacijai Danutė sugrįžo dirbti į Kauno kūdikių namus. Iš tremties pabėgo motina, paskui sesuo. Motina vėl buvo grąžinta į tremtį. Tuo metu gavo žinią iš Petro: baigėsi jo įkalinimo laikas, tik neleidžia išvykti iš Norilsko. Danutė išvyko į savanorišką tremtį. Ten jiedu susituokė. Urbėčių šeimai pavyko gauti kambarį, kuris tapo Norilsko lietuvių prieglaudos ir susibūrimo vieta. „Dainuodavom, vakarodavom, valgydavom Kūčias“, – prisimena D. Urbėtienė.

1956 metais su dukrom Virginija ir Audrone sugrįžo į Lietuvą, apsigyveno Kaune. Ir vėl atsėlino nelaimė. Per avariją Petrui buvo sulaužytos abi kojos. Jis nebegalėjo vaikščioti. Ant Danutės rankų – naujagimė Jūratėlė. Paskui dar ir priežiūros reikalaujanti iš Sibiro tremties grįžusi paralyžiuota motina. Laimei, augančios trys dukrelės nekėlė auklėjimo problemų, niekada nebuvo baustos fizinėmis bausmėmis, buvo suprasti, įvertinti jų poreikiai. Kai kuriems pritarta, kai kurių mergaitės savanoriškai atsisakydavo.

Permąsčius pokalbį su D. Urbėtiene, formavosi patarimas tiems, kurie vaikų auklėjimo problemas bando išspręsti fizinėmis bausmėmis. Pažvelkime į save, paieškokime savo klaidų, bandykime jas įveikti. Vaikai klauso tokios asmenybės, kurios žodžiai nesiskiria nuo darbų.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija