„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2010 m. rugpjūčio 13 d., Nr. 4 (36)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

  

 

Amatai

Mūsų ambasadorė

Marija MACIJAUSKIENĖ

Audėjų audėja ir Lietuvos ambasadorė
svečiose šalyse Antanina Didžgalvienė

Bėga basom suskirdusiom kojelėm mergelė paskui kleketuojančias, girgsinčias ar į šonus krypuojančias paukštes. Tai žąsiganė. Nežinau, ar dzūkai buvo tokie turtingi, kad galėtų žąsis nupenėti, auginti, bet antelę vieną kitą tai jau tikrai. Ir savas ganydavo, ir vasarom pas svetimus. Nežinau, ar Antanina buvo ta garsioji žąsiganė, bet jos ir kaišytinių, ir rinktinių juostų raštuose, tai atsispindi, o gal mamos audinių raštai? Juk tais laikais kaimuose buvo tik namie austi ir vyrų marškiniai, vaikų ir motinų sijonai, jupelės, prijuostės ir pagalvių užvalkalai, paklodės, abrūsai… O tautodailininkės audėjų audėjos Antaninos Turonytės-Didžgalvienės mama, kiek tik ji pamena, nuo staklių ir nepakildavo, o laikas nuo laiko, pakėlus nuo darbo pavargusias akis, atsidusdavo: „Nematau kada saulė keliasi, kada leidžiasi“. Ir dienos, ir naktys buvo vienas vargas.

Dabar jos austomis juostomis, liemenėmis ne vieno ansamblio (Vytauto Didžiojo universiteto, Vilkaviškio, Kalvarijos ir kitų regionų) nariai savo koncertuose ir Dainų švenčių metu moterys pasidabinusios. Taigi. A. Didžgalvienės darbų vertę liudija įvairūs pagerbimai ir įvertinimai: 1970 ir 1980 metų Dainų švenčių, užsieniuose gauti apdovanojimai Aukso verpstės, ji pirmoji pelnė Pauliaus Galaunės vardu pavadintą Kultūros ministerijos premiją. Tokia ta mūsų audėjų audėja.

Jos rankų darbai – geriausi mūsų Lietuvos ambasadoriai, nes Japonijoj, Prancūzijoj, Švedijoj, Graikijoj, įvairiuose Rusijos miestuose ir regionuose, Italijoj, Indijoj, Vengrijoj, Čekijoj, Slovakijoj, Islandijoj, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitose užsienio šalyse vykusiose parodose lankytojai po eksponatais, prikausčiusiais jų žvilgsnius, rasdavo parašyta: „Antanina Didžgalvienė. Lietuva“. Labai svarbu ir gal svarbiausia, kad Tėvynėje muziejai – Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės, Vilniaus nacionalinis dailės, buvęs Etnografinis yra sukaupę ir saugo šimtus ir kaišytinių, ir rinktinių juostų. Ką ten! Turi jų ir užsieniuose, jos yra nugulusios dešimtyse privačių kolekcijų rinkiniuose.

Man patinka užsukti, tarsi į unikalią parodą, į tautodailininkų parduotuvę „Saulutė“, kuri turi gražias tradicijas. Užsuku, pamenu, į „Saulutę“, o ten tokios juostos, knygom užsklandėlės ir dovanos kokiam atvykėliui svečiui – didelės, dvigubinės. Bet mano dėmesį patraukė kaišytinis nuostabaus grožio takelis. Pirkdama takelį pasiteiravau, kas jo autorė. Taip pirmą kartą išgirdau ne tik A. Didžgalvienės pavardę, bet ir skaudžią istoriją. Moteris jau trylika metų darbuojasi veik neišeidama iš namų, nes jos vaikų tėvas, jos išrinktasis Juozulis guli ant patalo. Ir ji nuo juostų perėjo prie dekoratyvinių takelių (nors, kai užsako, ir juostas išaudžia) ir knygoms pažymėti juostelių, nes išgyventi reikia. Antanina į savo darbus įaudžia meilę ir viltį, viltį ir meilę, be kurių gyvenimas būtų  beprasmis. Tam ją turbūt pats likimas skyrė. Žinoma, jei nemokėsi savo darbais ir poelgiais, geru žodžiu pasidalinti, tai jokios šviesos žmonėse neliks, neliks ir mūsų dainų, net mūsų gimtosios žemės atminimo. Antaninai už Merkį ir Nemuną gražesnių upių nėra; už dzūkų dainas, skriejančias per kalnus ir kalnelius, sklandančias po pušynėlius, nėra spalvingesnių ir skambesnių. Čia – kupinos ilgesio, elegiškos, čia – pašmaikštaujančios ar širdį glostančios, romantiškos. Ir visa tai galima įžiūrėti jos rinktiniuose ir kaišytiniuose raštuose. Taigi ir sakau – Antanina geriausiai prisimena, kaip močiutė vasarėjant iš kraičio skrynios kilnodavo vėdindama pačios austus darbus. Ir mergaitei tada smilktelėjo mintis, kad ir ji norėtų taip išausti. O pirmąsias pamokas gavo iš motinos. Verčiau tegu pasakoja pati audėjų audėja.

„Kai Pilsudskis su kariauna užgrobė Vilnių ir gabalą Dzūkijos, likom po lenkais. Tėvas buvo Lietuvos savanoris ir ruošėsi su draugais pasitraukti, bet jį sugavo ir nuteisė, pasodino į kalėjimą dešimčiai metų. Mes gyvenom Varėnos rajone, Dalinos kaime, Rudnios parapijoj. Ten aš ir pakrikštyta. Be manęs augo dar du  mažesni broliukai. Vaikystė buvo labai sunki. Vilnius atrodė nepasiekiamas, bet mama slapta važiavo (vežėsi ir mane į pasimatymą su tėvu). Varge, varge… Mama tada kreipėsi į Lietuvos vyriausybę, prašydama, kad tėvą išleistų. Tai įvyko atsėdėjus septynerius metus ir aštuonis mėnesius. 1928 metais ant Merkio tilto lenkai paleido keturis lietuvius, tarp jų ir mano tėvą, o Lietuva – penkis lenkus. Tėvas buvo visai palūžęs. Mama sunkiai dirbo – reikėjo įsitvirtinti. Nusipirko namelį Merkinėje. Rudenį atsikraustėm. Aš ten baigiau pradinę mokyklą. Mama dirbo neatsikvėpdama, nė vieno užsakymo neatmesdavo, tai man visi namų darbai tekdavo.

Mama nemokėjo nei rašyti, nei pasirašyti, bet skaitė maldaknygę. Labai norėjo, kad mes, jos vaikai, mokytumėmės. Sužinojusi, kad Kaune, Žemaičių gatvėje, atidaryta Vaikelio Jėzaus draugijos globojama amatų mokykla, mama dar savaitę prieš mirtį išsiuntė prašymą, kad mane priimtų mokytis. Praėjus mėnesiui po mamytės mirties atėjo atsakymas: priimta! Taip buvo skaudu, kad mama nesulaukė tos žinios. Išvažiavau į Kauną. Buvo kelios specialybės. Pasirinkau audimą. Kai išvažiavau mokytis, mane rėmė mamos brolis, o vėliau, kai jie atsidūrė Sibire, aš gelbėjau jo šeimą.“

Tada Antanina jau žinojo, kad dabar privalo pati už save kovoti, mobilizuoti visas jėgas, pateisinti mamos pasiaukojimą, jos atminimą. Amatų mokykloje (buvo įsikūrusi Žemaičių g. 29) reikėjo viską perprasti. Pačios tvarkėsi ir gyvenamąsias patalpas, valgykloj pačios. Pirmaisiais metais dirbo kulinarijos-konditerijos ceche. Užsakymų netrūko. Tiesa, mokyklą globojo M. Račkausko žmona. Auklėtoja – J. Eidukaitytė. Piešimą, akvarelę dėstė Veronika Šleivytė, lietuvių kalbą – Adelė Dirsytė, tremtinių maldaknygės autorė.

Mokykla priimdavo užsakymus. Antaninai patikėdavo sudėtingiausias juostas. Šioje mokykloje lankėsi ir garsūs anų laikų tekstilininkai Anastazija ir Antanas Tamošaičiai. Jie rengė lietuvių tautinių drabužių albumus (išleido kelis „Sodžiaus meno“ tomus) ir lankydamiesi stebėdavo audžiančias mergaites, patarinėdavo, konsultuodavo ir įtaigiai tikino, kad ne šilkas (kai kurie užsakovai norėdavo tik šilko), bet linas ir vilna turi būti pagrindinė audėjų medžiaga. Audėjėlės buvo ne kartą ir savotiški modeliai Tamošaičių publikacijoms. (Antanina turi ir tokią nuotrauką.) Mokines Tamošaičiai kviesdavosi ir į namus. (Tada jie gyveno Tunelio gatvėje, vos tik pakilus po kairei stovėjo medinis mėlynai dažytas liaudiškai įrengtas namelis su gonkom. Jau seniai jo nėra.)

Pasakojo Antanina ir apie 1935-aisiais Merkinėje vykusią Dainų dieną  su tautiniais rūbais, tradicijom. Tai buvo Tamošaičių iniciatyva, nes tuo laiku Antanas Tamošaitis buvo steigiamo „Sodžiaus“ muziejaus vedėjas.

Baigus žemesniąją mergaičių amatų mokyklą, rodės, širdis netilps krūtinėje. Reikėjo ieškotis darbo. Kaip tik tuo metu auklėtojos brolis inžinierius Petrulis Bružas ir dar kažkuris įkūrė audimo akcinę bendrovę, kurioje audė priedus garvežiams. Auklėtojos rekomenduota ėmė darbuotis. Gyventi priėmė vyresnė darbininkė. Užgriuvus 1940-ųjų okupacijai bendrovę nacionalizavo, o savininkai, pasiėmę paskolą, nors dar tik kūrėsi, buvo apšaukti nepatikimais. Grėsė bedarbystė. Tada skubiai mažas dirbtuvėles įjungė į Džiugo fabriką. Tiesa, Antanina ištekėjo dar prieš tai. Jos vyras, taip pat darbo vaikas, buvo Lietuvos kariuomenės dirbtuvėse rimorius. Jau reikėjo galvoti ir apie šeimos rūpesčius. Ir vėl okupacija. Hitlerinė. Darbo nėra. Duonos nėra. O naujiems okupantams rimorių nereikėjo. Tik paprastam žmogui apavo trūko, tai su draugais Antaninos vyras ir mokėsi, ir siuvo batus. Juk šeima didėjo ir reikėjo pramaitinti.

Kas perėjo tuos karus ir marus, žino, kaip reikėjo sunkiai manytis, kad išgyventum, kad neprarastum vilties.

Tačiau grįžkim prie Antaninos darbų. 30 metų ji dirbo Kauno „Dailės“ kombinate meistre. Kiekviena audėja ausdavo namuose. Gaudavo reikiamą siūlų paskyrą ir konkretų užsakymą. Antaninai, kaip prityrusiai ir kūrybingiausiai audėjai, tekdavo atsakingiausi vienetiniai darbai, dažniausiai su įvairiais tekstais, kuriuos tekdavo išradingai įkomponuoti. Pamena, kartą per naktį teko sudėtingiausią juostą išausti. Ir be specialių įrašų jos išaustas juostas respublikos svečiams užrišdavo…

Labiausiai Antanina Didžgalvienė džiaugiasi mokiniais. Ji negaili nei laiko, nei žinių, o svarbiausia – meilės ir noro padėti jaunajam pasiryžėliui perprasti rašto ir spalvos magines jungtis, sugundyti  ieškoti. Tiesa, ir Stepo Žuko dailės  technikume mokinių turėjo, ir konsultuodavo dalyko dėstytojas. Ir dabar, jei kuri, kaip mano laikais sakydavo, mokyklos darbelių mokytoja paprašo pamokyti, visada A. Didžgalvienės namų durys atviros. Taip ir sklinda ta šviesa iš kartos į kartą. Minėjo ir gabius mokinius: Saulę Lozoravičienę, Stasę Rinkevičienę, Eureliją Rukšaitę, Jūratę Matušakaitę, Vladą Daškevičių, Gidoną Vilių… Kartais panorėję mokytis ne visi išlaiko kruopštumo ir kantrybės egzaminą ir, būdavo, nuleidžia rankas… Tačiau beveik visi, ištikimai pasirinkę šį kūrybingą darbą, laikas nuo laiko užbėga pasitarti ar pasipasakoti.

O užėjus į Antaninos miniatiūrinį butą net širdis apsąla matant ne tik įvairiausius audinius, subtiliai išsiuvinėtus siužetinius paveikslus, jos audinių raštus, nepasikartojančių juostų pavyzdžių didžiulius albumus…

„Audžiau ir kaišytines, ir rinktines, dvigubines juostas. Pabandžiau ir pintines. Jų autorystė priklauso Aukštaitijos moterims. Pirmoji buvo skirta mano vyrui (jis nuo Rokiškio) jo 60-mečio proga. Tiesa, Liaudies buities muziejui išaudžiau kaišytines lovatieses. Dvi sau pasilikau. Jas su kitais darbais paliksiu Lietuvai“, – pasakoja audėja.

Bekalbant – telefonas. Skambino iš Petrozavodsko lietuviškos salos. Dėkojo, džiaugdamiesi, kad jos darbų parodą lankė ne tik lietuviai, bet ir atvykėliai iš viso regiono. Ir vėl telefono skambutis. Iš Japonijos. Prašo pratęsti parodos laiką. A. Didžgalvienės darbai taip ir keliauja po pasaulį – kaip įtakingi Lietuvos ambasadoriai. Antaninos ambasadorės misija man primena ramų Lietuvos šaltinio sruvenimą… Jo gaivos, skaidros nė vienas neužmirš.

Ak, būčiau ir praleidusi vieną svarbų epizodą, kurį radau nematerialaus kultūros paveldo sąvade. Jį būtina ištisai nurašyti, nes šį rudenį tautodailininkė juostų audėja Antanina Didžgalvienė švęs labai gražų jubiliejų. „Mokykloje (1936–1939 m. – M. M.) ausdavo pagal užsakymus kilimus dvinyte technika, audinius baldų apmušimams, lovatieses kilpine technika, šventines juostas karininkų uniformoms, studentams kaklaraiščius. Turėjo krepšininko Lubino užsakymą kaklaraiščiams ir rinktinėms juostoms. Kaip baigiamąjį darbą audė popiežiui Pijui XII dovaną – nuo Lietuvos skirtą juostą. Tai balto šilko metimo ir storesnio balto šilko rašto rinktinė 13 cm pločio juosta. Galuose į dvinytį dugną išsiuvinėtas (siuvinėjo kitos mokinės) spalvotas popiežiaus herbas“.

Štai tokia audėjų audėja ir Lietuvos ambasadorė Antanina Didžgalvienė.

Kaunas
Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija