Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

Laikas ir žmonės

55-eri metai petys petin

Bronius VERTELKA

Vytautas ir Romualda Vaitkai susipažino būdami gimnazistais

Rugpjūčio mėnesį Vytautas ir Romualda Vaitkai minėjo 55 metų šeimyninio gyvenimo sukaktį. Susipažino jiedu mokydamiesi Žagarės gimnazijoje. Vėliau buvo 10 draugystės metų. Santuokos sakramentą Vytautas ir Romualda priėmė  Krakėse.

Auginant dukras Vaitkai vargo neturėjo. Romualda, įgijusi aukštąjį pedagoginį išsilavinimą  (buvo lituanistė), dirbo mokykloje, mokė gimtosios kalbos. Vytautas dirbo žurnalistinį darbą, rašė straipsnius, fotografavo. Nors jo tėvas buvo Sibiro lagerio kalinys, tačiau gauti darbą redakcijoje jam padėjo iš karinio dalinio, kuriame buvo tarnavęs, atėjusi charakteristika.

Kūrybinių minčių nestokojantys Vaitkai sumanė išleisti knygą apie Žagarę. Pradžią davė prof. Venanto Mačiekaus vadovaujamos ekspedicijos surinkta medžiaga, o Vaitkai padarė tai, ko nebuvo padariusi ekspedicija. Romualdos gyvenimas bėgo Žagarėje, tad daugelis miestelio įvykių jai buvo žinomi, be to, ėjo pas žmones, užrašinėjo jų pasakojimus. Toks medžiagos rinkimas buvo malonus – tai buvo lyg laiškai žmonėms, kurie dar gyvena.

Tuo metu  rajono meru dirbęs Voldemaras Bandžiukas neatsisakė paremti knygos leidimo. „Verčiau kokį metrą kelio neišasfaltuoti – jis vis tiek išdils, o knyga tarnaus žmonėms ne vieną amžių“, – kalbėjo jis. Taip Vaitkų pastangomis pasirodė 912 puslapių knyga „Žagarė“, skirta miesto 800 metų jubiliejui paminėti.

Vaitkai ieškodami medžiagos išnaršė Gruzdžių, Žagarės, Šiupylių, Šakynos bažnyčių archyvus,  ne kartą vyko į Vilniaus archyvus. Gruzdžių klebonas patikėdavo raktus, knygas leisdavo parsivežti į namus. Tikriausiai pasitikėjo ir todėl, kad Vytauto prosenelis prisidėjo prie šventovės statybos. Vaitkai sukaupė  savo šeimos archyvinės medžiagos tiek, kad iš jos gimė kompiuteriu surinkta ir atspausdinta knyga „Vaitkai, Vaitkaičiai, Vaitkevičiai“.

Vytautas Vaitkus, kurio dėdė buvo pokario metais į Vakarus pasitraukęs rašytojas Marius Katiliškis, išsiaiškino turįs giminystės ryšių ir su Atlanto vandenyną įveikusiu lakūnu Feliksu Vaitkumi bei Juozu Kumpiu, pirmuoju Lietuvos karo lakūnu, žuvusiu lenkų fronte 1920 metais. Sudarydama savo giminės genealoginį medį Romualda sužinojo turinti bajoriškų šaknų pagal Stankūnus, Kenstavičius, Danusevičius ir Nagevičius. Jos tėvą Pranciškų Daugmundį, Lietuvos kariuomenės raitelį, dalyvavusį kovose su lenkais, generolas V. Nagevičius priėmė kaip giminaitį.

Sutuoktuvių 50-metį  Vaitkai šventė Norvaišių kaime, Vytauto senelio Juozo Vaitkaus gimtinėje. Susirinko 130 žmonių – plačios Vaitkų giminės atžalos. „Aš ir žmona giminės buvome jau daugiau nei prieš 200 metų. 1790 metais Gasparas Vaitkus, mano proprosenelis, vedė Marijoną Stankūnaitę, o Romualdą giminystės ryšiai sieja su Stankūnais“, – šypsojosi Vytautas.

Vaitkai turi sukaupę medžiagos dar ne vienai knygai. Romualda yra tautosakos rinkėjo, publicisto, poeto Motiejaus Slančiausko premijos laureatė, pernai jai suteiktas rajono garbės pilietės vardas. Konkurse „Lietuvos kaimo spinduliai 2009“ žagariečių porai atiteko „Šviesuolių šeimos“ nominacija.

Žagarė, Joniškio rajonas
Autoriaus nuotrauka

© 2010 „XXI amžius“