Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

Susitikimai

Mokytojai užtenka, jei vaikas laimingas

Mokytoja Aleksandra Matijošaitienė pamokoje yra reikli Autorės nuotrauka

Žaliosios Vinco Žemaičio pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Aleksandra Matijošaitienė skaitovų konkursams nuolat rengia mokinius, kurie ne kartą tapo Vilkaviškio rajono prizininkais, pateko į respublikinius konkursus. Šiais mokslo metais mokytoja mokinius palydėjo net į tris konkursus: dekanato moksleivių religinės literatūros skaitovų, Lietuvos mokinių meninio skaitymo ir į pirmą kartą šalyje surengtą lietuvių kalbos ir literatūros olimpiadą. Šiemet lietuvių kalbą ir literatūrą A. Matijošaitienė dėstė devintose ir dešimtose klasėse ir mano, jog tai būsią paskutiniai jos darbo metai. Pravėrusi klasės spintą, kaip brangias relikvijas mokytoja rodė saugomą informaciją apie konkursuose dalyvavusių mokinių įvertinimus, jų nuotraukas ir pačios branginamas kaip padėką gautas retas knygas. A. Matijošaitienė pedagoginį darbą pradėjo dirbti, kai dabartinių jos mokinių tėveliai dar nebuvo gimę – 1963 metais. Su mokytoja kalbasi Birutė NENĖNIENĖ.

Keturiasdešimt septyneri metai mokykloje – tai tikrai daug. Kokia buvo Jūsų pedagoginio darbo pradžia?

Pedagogės kelio pradžia buvo gimtajame Šūklių kaime. Ten baigiau septynmetę, po to Vilkaviškio vidurinę, pedagoginę mokyklą Kapsuke (dabar Marijampolėje), neakivaizdinį skyrių Vilniaus pedagoginiame institute.

Besimokant mirė tėtė, įsisirgo mama. Tad gyvenimo vingiai mane pasuko atgal į gimtąjį kaimą. Dirbau Šūkliuose, kol dėl sumažėjusio mokinių skaičiaus ši mokykla užsidarė, dar važinėjau dirbti į Stirniškių mokyklą. Džiaugiausi, kai Žaliojoje atsirado galimybė įsidarbinti prailgintos dienos grupės auklėtoja ir šiose pareigose prabėgo devyniolika metų, įgijau auklėtojos metodininkės vardą. Bet kokiu oru pėsčiomis, o prabrinkus keliams – dviračiu kasdien leisdavausi į devynių kilometrų kelią. Tuo metu niekas neatrodė sunku. Kai atsirado galimybė Žaliojoje pasistatyti būstą, nuo tada čia giliai įleidau šaknis. Jau aštuoniolika metų dirbu lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Pradėjusi dėstyti dalyką pajutau tikrąjį mokytojo darbo skonį.

Jūsų lituanistės darbo pradžia sutapo su Atgimimu, pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais. Pirmoji Jūsų konkursui parengta skaitovė buvo Jūratė Katinaitė, kuriai parinkote Bernardo Brazdžionio eilėraštį „Aš čia – gyva“.

Nuo to karto kiekvienais metais jaučiau vidinį balsą, jog jeigu „atrandu“ vaiką, jis turi kažkur save parodyti. Manau, jog skaitantis mokinys turi išreikšti save. Jis auklėjasi pats ir auklėja klausiančiuosius. Tad ir stengiuosi, kad tas žodis būtų gražesnis, skaidresnis. Juk vaikas žodeliu tarsi rakteliu atveria širdies vartelius ir jo sakomas žodis atrakina klausančiojo širdį.

Niekada nenuleidau rankų ir vaikams nekalbėjau apie nuoskaudas, kai kartais atrodydavo, jog „jau, jau“ mano skaitovas taps prizininku, bet sėkmė nusisukdavo. Kiti atvejai vėl užaugindavo sparnus. Įsimintinas buvo respublikinis konkursas, vykęs Ignalinoje, kai vertinimo komisijos pirmininkė žymi aktorė Stefa Nosevičiūtė puikiai įvertino mano ruoštą mokinį, kai V. Kudirkos jubiliejiniame konkurse kitas mokinys tapo Respublikos laureatu. Kaip išskirtinį atvejį prisimenu vaiką iš gausios probleminės šeimos, – jam stengiausi įteigti meninio žodžio galią, įrodydama, jog jis žmogų gali pakeisti, pakylėti ir formuoti. Konkursui parengto mokinio neužmirštu, įtraukiu į mokyklos menines programas, nes noriu, kad vaikas pajustų, kad yra svarbus ir reikalingas.

Beje, išskyrus pačią pirmąją konkursantę mergaitę, visiems kitiems skaitovų konkursams rengiau vien berniukus. Iš berniukų man kažkaip pavyksta daugiau išgauti, ištraukti išraišką iš jų vidaus, iš giliau. Jeigu pamatau, jog vaikas gabus, jo nepalieku ramybėje, noriu, kad tobulėtų. Tai darau gal todėl, kad mes visi, senesnės kartos mokytojai, stengiamės vaikus kuo geriau išmokyti. Aš į mokinį žiūriu kaip į savą vaiką, į jo ateitį. Tėvai juk vaikus išleidžia į mokyklą ne pramogauti, nori, kad išmoktų.

Gaila, kad miesto mokyklose kuklesnis kaimo vaikas prapuola tarp toje bendruomenėje jau esančių „žvaigždučių“, bet būnu laiminga, kad nematomas darbas, atliktas su kiekvienu konkursui ruošiamu vaiku, pasėja gėrio sėklą. Aš visa darau dėl vaiko. Jeigu jam pasiseka – ir man būna gera.

Esu dėsčiusi ir dailę. Su pirmąja auklėjamąja klase esu pastačiusi spektakliukų, vadovavau dramos būreliui, sulaukiau svarių įvertinimų. Dar ir dabar režisuoju įvairius mokyklos renginius, minėjimus.

Esate išlaikiusi sportišką formą, turbūt todėl, kad daug judėjote, žaidėte tinklinį rajono komandoje. Ar mokytojos gyvenime kitų džiaugsmų nebuvo – tik mokykla?..

Mėgstu keliones. Patyriau daug įspūdžių vasarą viešėdama Švedijoje, pas dukrą. Labai patinka kaimas, miškas. Ir kai į miesto mokyklas nuėję vaikai guodžiasi, jog juos ten vadina „kaiminiais“, nuraminu, jog reikia džiaugtis esant kaimo vaiku, nes visi žymūs Lietuvos žmonės yra kilę iš kaimo.

Gal pati rašote eilėraščius?

Tuo nenoriu garsintis. Jei ką ir sukuriu, geriau pasilieku sau. Save laikiau ir laikau patriote, tad kai Kovo 11-ąją buvo paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktas, ta proga sukūriau eilėraštį, kuris buvo spausdintas rajono laikraštyje „Santaka“.

Esate moteris su ilgamete patirtimi. Ką norėtumėte pasakyti jaunoms mamytėms?

Stebėdama šiandieninę situaciją niekaip nepateisinu „motinų gegučių“. Vis kartoju, jog mano „gyvybės langelis“ buvo mamos rankos ir jos širdies šiluma. Aš gimiau karo metu, 1944 metais rugpjūčio mėnesį bunkeryje. Pro Šūklius ėjo fronto linija. Po trijų dienų mus evakavo – susikrovė tėtis mantą į vežimą, o dvi mano sesutės – trejų ir šešerių metų – bėga paskui, nes į vežimą netelpa. Zvimbiant kulkoms mama mane išsaugojo, kaip vėliau sakė, todėl antrą Marijos vardą davė. Pirmoji mano suknelė buvo pasiūta iš kareiviškos milinės, valgėme iš cukrinių runkelių išvirtą sirupą.

Gaila, kad šiandien nebėra teisingumo ir moralios politikos. Pažemintas pensininkų orumas. Jie jau išlinksniuoti ir išasmenuoti. Už tą pačią kaltę – už senatvę ir už tai, kad dar dirbame – esame baudžiami dvigubai. Bet guodžiuosi tuo, – jei karo metais išgyvenome tokias baisybes, tai laisvoje Lietuvoje tikrai išgyvensime.

Žalioji, Vilkaviškio rajonas

© 2010 „XXI amžius“