„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2011 m. vasario 11 d., Nr. 1 (39)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Žemaitijos ąžuolas

Kazimieras Dobkevičius

Dimisijos kapitonas Steponas
Grybauskas memorialo Minaičių
kaime atidengimo šventėje
Autoriaus nuotrauka

Žemaičių partizanų apygardos vadui, pirmojo Žemaičio legiono štabo nariui, Vyčio kryžiaus ordino kavalieriui, Lietuvos Vietinės rinktinės karių sąjungos nariui, dimisijos kapitonui klaipėdiečiui Steponui Grybauskui praėjusiųjų metų pabaigoje sukako 85-eri.

Steponas gimė Telšiuose, darbininko šeimoje, kurioje dar augo trys broliai ir dvi seserys. Tėvas buvo apsišvietęs, vienas išlaikė gausią šeimą, leido vaikus mokytis. Nuo mažens jaunasis Stepukas pamėgo sportą. Jau 17 metų žaidė futbolą, krepšinį, atstovavo Telšių sportui. Sulaukęs 18-os Steponas įstojo į Lietuvos laisvės armijos gretas. Savo akimis jis matė atkastus Rainių kankinių kūnus. 1944 m. vasario mėnesį įstojo į Vietinę rinktinę. Mokėsi „Vanagų“ stovykloje Platelių miškuose, dalyvavo ginant lietuvius prie Gintališkės nuo plėšikaujančių vokiečių. Vokiečiams pažeidus susitarimą Vietinė rinktinė išsisklaidė po miškus. Steponas tapo aktyviu kovotoju.

S. Grybauskas prisimena: „Pamenu, kaip mudu su Henriku Petkevičiumi pagrobėme karinį sunkvežimį su maisto produktais. Ėjom mes su užduotimi į Kunigaikštinės mišką. Jau švito, kai pamatėm iš toli atslenkant rusų kariuomenės dalinį. Užsukę pamiškėn pas mūsų ryšininkę sužinojome, kad miškas jau kelinta diena supamas rusų kareivių, enkavedistai važinėja po sodybas ir atiminėja maistą. Mudu su Henriku pasislėpėme krūmeliuose, iš kur buvo gerai matyti, kas vyksta aplinkui. Sulaukėme prietemos. Matėme, kad pakrautą mašiną kareivis nuvairavo į netoliese esančią sodybą. Kitas kareivis sėdėjo ant dėžių. Supratome, jog tai ir bus iš ūkininkų atėmę maistą raudonarmiečiai. Ilgai nesvarstę nutarėme mašiną su maistu atimti. Kai mašina sustojo, o įlipęs vairuotojas ir antrasis kareivis nuėjo į sodybą, puolėme jiems iš paskos. Įšokome vidun. Matyt, jie pagalvojo, kad mūsų esama daugiau, ir pakėlė rankas aukštyn. Nedaug žodžių mokėjom rusiškai, bet rusai suprato, kad bus nušauti, jei priešinsis.

Sėkmingai nuvažiavome į Kunigaikštinės mišką. Rusai, pamatę mus iš toli, nieko neįtarė ir nestabdė. Saviškių arti irgi nesimatė. Arčiau privažiavę davėme sutartą signalą. Bet ir po signalo jie ilgai nepasirodė, mat partizanai mašinų neturėjo, todėl elgėsi labai atsargiai. Kiek palaukę išvydome vadą kapitoną Kazį Juozaitį su keliais partizanais. Jie labai nudžiugo, išvydę tiek daug maisto. Nežinia kelis kaimus rusai buvo apiplėšę, kol prikrovė mašiną gėrybių. Tokiu sunkiu metu ir partizanams maisto labai reikėjo.“

Pagrindinis Žemaičių legiono štabo bunkeris kurį laiką buvo Skirpsčiuose, Pocių sodyboje. Netoli buvo ir kita sodybėlė, pro kurią ėjo siauras takas į mūsų namelį. Jei tolumoje pasirodydavo įtartinas keleivis, sodybos šeimininkai mums pranešdavo užklijuodami ant lango baltą popieriaus lapą. Tada visi slėpdavomės bunkeryje. Namelio asla buvo iš suplūkto molio, įėjimas į bunkerį – pasienyje, ant jo užstumta lova. Rusai ne kartą namelyje darė kratas, badė aslą, tačiau bunkerio neaptiko, prisimena Steponas.

Steponas nuo jaunystės domėjosi tapyba ir grafika. Šis jo pomėgis labai pravertė, kai reikėjo gaminti partizanams pasus bei kitus reikalingus dokumentus. Partizanai suteikė Steponui Sekretoriaus slapyvardį. Vėliau per tardymą sunkiai teko įtikinėti saugumo „protus“, jog Sekretorius – tik raštininkas, o ne kokios nors partijos lyderis.

S. Grybauskui teko pažinti ir legendinį Žemaičių legiono partizanų vadą majorą Joną Semašką. Gražus jaunas karininkas, turintis didžiulį karinį patyrimą. Tokio žmogaus stokojo nuo paties partizaninio karo pradžios. Steponas prisimena: „1945 metų vasarą didelis partizanų dalinys ilsėjosi po žygio miške. Buvo labai graži saulėta diena. Vieni, išsirengę iki pusės, džiaugėsi saule ir šiluma, kiti valė ginklus, taisė aprangą. Niekas nesitikėjo staigmenos, nes vietovė buvo saugi, toli nuo okupantų kariuomenės. Staiga atbėgęs sargybinis pranešė, jog pasirodė šimtas ar daugiau rusų kareivių, kuriuos partizanų stovyklos kryptimi lydi stribai. Majoras J. Semaška pasakė: „Dešimt savanorių – su manimi...“ Kapitonas Juozaitis bandė prieštarauti, įtikinėjo, jog reikės daugiau žmonių, bet Semaška ramiai paaiškino, jog didesnis partizanų skaičius šiuo atveju jam tik trukdys, o dešimt smarkių vyrų, kokiais jis mus laikė, bus kaip tik tiek, kiek reikia. Į tą dešimtuką patekau ir aš. Kvartalinių linijų sankirtoje buvo aukštoka kalva, apaugusi medžiais, o už jos žemais krūmokšniais sužėlusi miško pieva. Atėję į pakalnę pamatėme rusus.

Bėgte pasitraukėme, o rusai, išvydę, kad mūsų tiek mažai, puolė vytis ir šaudyti. Išsiskirstėme pamiškėje kas 5–6 metrus medžių priedangoje. Rusai, pametę mus iš akių, stabtelėjo. Tik dabar supratome, kokią pasalą okupantams surengė J. Semaška. Kareiviai puolė kalvos link, bet jie mūsų nematė ir tikrai negalėjo nujausti, kiek dar partizanų yra miške. O patys jie buvo gerai matomi iš tolo. Kai jie priartėjo ir liko apie 15–20 metrų,  J. Semaška automato serija davė komandą šaudyti. Iš visų pusių pasigirdo automatų kalenimas, tarp rusų kilo panika. Iš karto jų krito nemažai, nes mūsų pozicija buvo kur kas saugesnė, o jie atsidūrė plikoje, matomoje vietoje. Griūdami vienas per kitą pasileido bėgti atgal. Mūsų vadas pasakė: „Tegul bėga, gal ir kitiems pasakys, jog nereikia kišti nosies į mišką.“ Tuokart savo šaltakraujiškumu, įžvalgumu jis mums paliko neišdildomą įspūdį. Jam visi paklusdavo dėl jo proto, patyrimo kautynėse, drąsos ir pagarbos partizanui. Jeigu būtume tokių vadų turėję nuo pat partizaninio karo pradžios, gal nebūtų reikėję šitiek daug aukų? Netrukus mūsų žvalgai pranešė, kad Kunigaikštinės miške sustojo didžiulis okupantų dalinys. Iki šiol mes veikdavome stambiais būriais. Dabar padėtis tapo sunkesnė, nes okupantai ruošėsi masiškai naikinti partizanus. Po Berlyno kapituliacijos iš frontų atitrauktą kariuomenę rusai įkurdino Lietuvos miškuose. Reikėjo keisti ir partizaninės kovos taktiką. Majoras J. Semaška įsakė išsiskirstyti po du–tris žmones, pas  pažįstamus ūkininkus įsirengti bunkerius ir pralaukti, kol rusai išves iš miškų kariuomenę ir tik tada vėl jungtis į būrius. 1946 m. sausio 9 dieną mane suėmė. Dvi savaites netardė, tik suteikė galimybę pamatyti, kaip atrodo kankiniai, išvedami iš tardymo kambarių, vertė klausyti jų aimanas, bandė verbuoti. Nepavyko. Vėliau kankino. Galop teisė. Patys tardė, patys kankino ir patys teisė... Aukščiausio lygio teisingumas. Nuteisė dešimčiai metų lagerio ir penkeriems metams tremties, be teisės grįžti į gimtąsias vietas. Ką iškentėme lageriuose, visko neišpasakosi ir nereikia kartotis. Ar bus nuteisti komunistai, kaip buvo teisiami fašistai ir rasizmas?“

Dievas apdovanojo Steponą Grybauską menininko talentu. Jo darbai buvo eksponuojami parodose. Jo lipdiniai, bareljefai, stacijos puošia ir keletą Žemaitijos bažnyčių, tarp jų – Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčią. Garbaus amžiaus sulaukęs užgrūdintas žemaitis Steponas Grybauskas toliau lieka Tėvynės meilės ir pasiaukojimo pavyzdžiu jaunajai kartai.

Klaipėda

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija