Didelis sodietės pasaulis

Bronius VERTELKA

Sodybos šeimininkė Meilutė Uzdraitė

Žumbo kaime gyvenančios Meilutės Uzdraitės sodyba – viena gražiausiai tvarkomų Karsakiškio seniūnijoje. Svetingi namai šalia Žumbo upelio. Nemažą plotą aplink juos  apeina 68 metų sodietė, turinti fizinę negalią.

Pagalbininkai – Dievo siųsti

Tvarkyti  aplinką M. Uzdraitei padeda Genovaitė ir Valentinas Pauliukai. Greta M. Uzdraitės sodybos yra jų privatus miškas. Čion Pauliukai važinėjo senokai, taip  užsimezgė pažintis. Netekus brolių (vienas žuvo autoavarijoje, kitą pakirto insultas) Meilutei pasidarė labai sunku. Per dvejus metus, kai buvo viena, sodybą sugebėjo apvogti, ir šiaip joje gyventi buvo neramu.

Nedingę be žinios

Vytautas Visockas

Šimtametė Liudvika Juodienė

Šimtas metų net valstybių, tautų gyvenime nemažas laiko tarpas. Per tiek metų žlugo Rusijos tautų kalėjimas ir ant jo griuvėsių buvo pastatyta dar baisesnė Lenino ir Stalino Gulagų imperija. Per šimtą metų Lietuva prisikėlė, vėl buvo sutrypta, vėl prisikėlė. Ir visa tai matė, visu savo gyvenimu patyrė Liudvika Juodienė, liepos 19 dieną šventusi šimto metų jubiliejų.

Už meilę tėvynei kalintas sovietų ir nacių

Genovaitė BALIUKONYTĖ

Rašinėti Vladas pradėjo tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje Asmeninio archyvo nuotrauka

1940 metų birželio 15-ąją įvykdyta klastinga sovietų okupacija pakeitė tautos gyvenimą, sujaukė žmonių likimus. Inteligentai, karininkai, tarnautojai mąstė, kaip pasipriešinti okupantų vykdomai  prievartai – ūkio naikinimui, kultūros griovimui, ateizmo propagavimui. Neramios ir maištingos sielos aukštaitis,  Lietuvos patriotas, ateitininkas Vladislovas Telksnys negalėjo taikstytis su tautos pavergimu, jos idealų paniekinimu, todėl į pasipriešinimo gretas įsitraukęs  jau 1941 metų pradžioje ir buvo NKVD suimtas bei įkalintas. Vėliau, pirmomis karo dienomis, šis pogrindinės spaudos darbininkas įsitraukė į 1941 metų birželio sukilimą, tęsė pogrindžio darbą ir nacių okupacijos metais. Nepriklausomybės metais Vladas yra parašęs keturias biografines knygas, kuriose pasakoja apie tautiečiams daromą sovietinės ir nacistinės okupacijų žalą. Už meilę tėvynei jis buvo įvertintas tik pastarųjų amžių sandūroje – 1999 m. – apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu, 2001 m. – Vyčio kryžiaus ordinu. Labiausiai už viską 96-erius savo gyvenimo metus skaičiuojantis žmogus mylėjo tėvynę, laisvę ir nesitaikstė su jokiais suvaržymais, nesvarbu ar jie buvo įvesti savųjų, ar okupantų. Vladas visada drąsiai reiškė savo nuomonę. O tiesą sakantys, tvirtų įsitikinimų žmonės buvo, yra ir bus nemėgiami represinių valdžių. Už tai, kad priklausė ateitininkams valdant tautininkams (pastarieji buvo užslopinę šios organizacijos veiklą) ir drįso pakritikuoti valdžią, Vladas 1935 metais Ukmergės karo komendanto buvo ištremtas metams iš Ukmergės apskrities (dėl to vėliau jo nepriėmė į aviacijos mokyklą), už bendradarbiavimą laikraštyje „Laisvoji Lietuva“ – raudonųjų komunistų įkalintas Kauno kalėjime, o už darbą leidinyje „Į laisvę“ – rudųjų nacių ištremtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Šiandien šis Lietuvos patriotas gyvena kukliame namelyje Kauno Vilijampolės rajone, kur viename kambarėlyje 1958–1960 m. buvo prisiglaudęs iš tremties grįžęs antrasis Lietuvos Respublikos prezidentas Aleksandras Stulginskis. Šiemet vasario pradžioje Vlado dėka ant namo atsirado ir tai primenanti memorialinė lenta.

Kol dar vasara...

Kai pažiūri į senyvo amžiaus žmogų, pragyvenusį net kelis karus, valdžias, visą gyvenimą sunkiai dirbusį, vargusį be visų šiandieninių buitinių patogumų, tiesiog nustembi išvydęs jo veide gerą nuotaiką, šypseną, dovanojamą aplinkiniams. Pabandyk su juo pakalbėti apie gyvenimą, neabejoju, išgirsi sakant: norėtųsi ir norėtųsi dar gyventi, bet kad toji metų našta jau slegia pečius... Daugelis ilgaamžių sako, jog jiems garbaus amžiaus sulaukti padėjo tai, kad jie nerūkė, nepiktnaudžiavo alkoholiu, be laiko nešvaistė jaunystės, daug ir sunkiai dirbo. Vienas senukas anądien dar ir pasakė: „Patikimiausias vaistas gerai nuotaikai palaikyti yra nuolatinis bendravimas su gamta, jos galių ir grožio panaudojimas žmogaus sveikatai“. Iš tiesų juk Dievas tam ir sukūrė gamtos įvairovę, jos grožį, kad žmogus ja gėrėtųsi, naudotųsi jos teikiamu maistu ir gydomosiomis galiomis. J. Tumo-Vaižganto. V. Krėvės, Žemaitės, P. Vaičaičio, Maironio ir kitų kūryboje subtiliai susiejamas žmogaus gyvenimas su gamta.

Žemaičių Kalvarijos atlaiduose

Čia vasarą žmogaus esybę persmelkia Dievybės dvelksmo pajauta. Besimeldžiančiųjų dvasinė sutelktis veikia kiekvieną čia esantį, tiesdama simboliais nužymėtą intuityvų tiltą nuo žemės iki dangaus.

Kalvarijų kryžiaus ir kančios kelias! Tai mano ir Tavo gyvenimo kelias. Tai pamatinių egzistencijos dėsnių suvokimas – laikinumo ir amžinųjų vertybių pajautimas, prigludus širdimi prie motinos Žemės ir dangiškosios motinos Marijos.

Negriaukite Kryžių kalno šventovės

Kryžių kalnas yra šventovė, todėl čia negalima nieko statyti

Ką sukūrė Lietuvos žmonės, tenegriauna niekas! Nekiršinkite žmonių! Nesisavinkite vienintelės pasaulyje Kryžių kalno šventovės! Nekurstykite pragaro ugnies iš Lietuvos žmonių pastatytų kryžių – tylaus, bet atkaklaus pasipriešinimo simbolio sovietinei priespaudai! Šimtus tūkstančių kartų sakome NE bet kokioms statyboms prie Kryžių kalno – šventovės, sukurtos iš Lietuvos žmonių skausmo, tikėjimo, vilties!