„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2011 m. liepos 22 d., Nr. 4 (42)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Žemaičių Kalvarijos atlaiduose

Čia vasarą žmogaus esybę persmelkia Dievybės dvelksmo pajauta. Besimeldžiančiųjų dvasinė sutelktis veikia kiekvieną čia esantį, tiesdama simboliais nužymėtą intuityvų tiltą nuo žemės iki dangaus.

Kalvarijų kryžiaus ir kančios kelias! Tai mano ir Tavo gyvenimo kelias. Tai pamatinių egzistencijos dėsnių suvokimas – laikinumo ir amžinųjų vertybių pajautimas, prigludus širdimi prie motinos Žemės ir dangiškosios motinos Marijos.

Žemaičių Kalvarija – viena garsiausių vietų Lietuvoje, kur liepos pirmąjį dešimtadienį tūkstančiai žmonių suplaukia į Didžiuosius atlaidus. Jau nuo XVII amžiaus čia melstis ir prašyti Dievo malonių atvykdavo maldininkai ne tik iš Lietuvos, bet ir Lenkijos, Vokietijos, o pastaraisiais metais iš visos ES ir net iš JAV.

Akmenuotas ir sunkus 8 kilometrų Kryžiaus kelias, 19 stočių kalnuose ir kalneliuose. Maldaujančių, glostančių rankų nugludintas koplyčių medis. Kojų nuzulinti takų akmenys – čia keliavusių kartų pėdsakai.

Širdžių plakimas, karšta, visus vienijanti malda, pažadai, aukos, meditacijos, keliais apeiti altoriai ir kryžiai. Šventos giesmės… Nepakartojamos, iš šimtmečių atėjusios iki mūsų… Savo sustingusiu savitumu jos primena dievdirbių drožinius, kuriuose užfiksuota protėvių pasaulėjauta.

Vilnija žmonių marios – į kalnus ir pakalnėm – nešamos šių giesmių, tylaus ir garsaus poteriavimo, dūdų garsų ir kažkokios nenusakomos sakralinės jėgos, kuri atsiranda tik čia, šioj šventoj ir magiškoj vietoj.

Nešami ligoniai, kūdikiai ant rankų. Su ramentais, lazdelėm, nelaimingi ir prislėgti netekčių iškankintieji eina šiuo šventu Kryžiaus keliu… Dar daugiau – jaunų, kurie kryžium gula įkalnėn, tarsi paimdami motinos žemės jėgą ir Dievo palaimą, žydėjimo ir brandos suvokimo gilumą.

Pagoniškojo ir krikščioniškojo mentaliteto, religinio ir filosofinio mąstymo, proto, jausmų, intuityvių žmogaus galių persipynimas, biologinių ir dvasiškų giluminių klodų suvokimas praskaidrina mūsų gyvenimo kasdienybę.

Šventos Kalvarijos dienos neša palaimą praėjusiems Kristaus kančios kelią, apmąsčius savąją Golgotą ir amžinybės prasmę. Tas kelias primena Jeruzalėje esantį Kalvarijos kelią, tik čia jis kaupia mūsų etnokultūros lobius.

Žemaičių Kalvarija – jau nuo 1253 metų minima Gardų vardu – turi daug sakrališkumo, fizinio ir dvasinio poveikio paslapčių. Ji traukia savo atlaidų didybe, tikėjimo tiesų simboliais, tuo betarpiškumu, kai meldiesi kalnuose tarp žemės, plaukiančių debesų ir dangaus begalybės.

Stebuklingoji Dievo Motina žvelgia į minias iš švytinčio altoriaus, tarsi pakylėdama mus nuo žemiškų vertybių iki amžinybės suvokimo, savo būties įprasminimo visatos sandaroje. Visą pirmąjį liepos dešimtadienį pulsuoja Žemaičių Kalvarijos kalnai gyvybe, kančia ir viltimi.


Kalvarijų naktys – net karštos:
Visai be rasos – kaip mano išdžiūvusios lūpos.
Kalvarijų naktys: koplyčios – kaip akys atvertos.
Malda lig aušros.

Bet nėra nei lūpų, nei Tavo akių,
Tik – aš, tik – Tu,
Tik kryžiai lyg rankom mosuoja,
Kalvarijų žemę žegnoja.

Aš bijau prisiliesti Tavęs,
Nors dangus su žeme jau seniai susilieję,
Kažkas žvakių liepsnom tebesmaigsto žvaigždes –
Paryčiais jaunas balsas vėl „Angelą Dievo“ pradėjęs.

Kalvarijų rytas – net karštas, visai be rasos…
Nejaugi išaušus Golgotoje Meilę ir vėl nukryžiuos?

Leonora ČEPIENĖ

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija