Viską darė tik dėl savęs

Vytautas Bagdonas

Algirdas Jočys savo gyvenimo tiesiog neįsivaizduoja be gėlių, dekoratyvinių augalų

Rūpestingai tvarkomi, prižiūrimi visi kampeliai, kurie džiugina ir patį sodybos šeimininką, ir jo artimuosius, ir visai svetimus žmones

Čia itin mėgiami kadagiai, kai kuriems jau per trisdešimt metų

Praėjusiais metais troškūniečio Algirdo Jočio sodyba „Gražiausios sodybos konkurse“ Anykščių rajone pateko tarp prizininkų. Ir neatsitiktinai. Vytauto gatvėje gyvenantis pensininkas Algirdas negaili pastangų, kad tvarka ir grožis būtų šios sodybos privalumas.

Kai Nijolė ir Algirdas Jočiai nusipirko namą, pradėjo rūpintis želdiniais. Pirko ir sodino dekoratyvinius augalus, medelius, gėles. „Viską, ką darėme – tik dėl savęs, o ne dėl kitų“, – prisipažįsta sodybos šeimininkas. – „Juk patiems gera gyventi, kai aplinkui tvarkinga, švaru...“ Kai kuriems augalams jau apie tris dešimtis metų. Kaip pasodino juos, taip šie ir auga. Ypač daug įvairių kadagių, kai kurie jau net nebetelpa erdviame kieme, „veržiasi“ į gatvę. Aplink visus augalus rūpestingai apravėta, nepamatysi nei žolelytės. Žalia veja reguliariai šienaujama. Dekoratyviniai krūmai, medeliai genimi, tad gražiai atrodo. Skoningai sukomponuotos gėlės. Viskas čia atrodo „savo vietoje“, kas daryta – padaryta „su širdimi ir protu“.

Algirdas net keturiasdešimt metų dirbo vyriausiuoju inžinieriumi-mechaniku. Jo gyvenimo draugė Nijolė – pedagoge profesinėje technikos mokykloje.  Pasak Algirdo, gėlės, visi želdiniai, sodybos aplinkos tvarkymas dažniausiai būdavo žmonos užsiėmimas. Tačiau ir jis nelikdavo nuošalyje, padėdavo.

Taip sutartinai gyvendami, vienas kitam padėdami, pasitardami, pasiguosdami, pasidžiaugdami, abu Jočiai išėjo į užtarnautą poilsį. Tada atsirado daug laisvo laiko – tik tvarkyk, puoselėk sodybos aplinką, sodink gėlynus, džiaukis tuo visu grožiu ir dalink jį kitiems... Tačiau likimas neleido abiems sutuoktiniams pasidžiaugti ramia senatve. Neseniai  Nijolė mirė, ir Algirdas erdvioje savo sodyboje liko vienas – su visais gėlynais, kadagiais ir kitokiais žalumynais. Jis triūsia, nenuleisdamas rankų, kuria grožį, tik jau be ištikimosios savo gyvenimo palydovės. Dažni svečiai Troškūnuose Algirdo sūnūs Arūnas ir Dalius. Iš Vilniaus ilgesniam ar trumpesniam laikui „atlėkę“, jie padeda tėvui nušienauti žalią veją, atlikti kitus „vyriškus“ darbus. Gėlynais pasirūpina jų žmonos Vita ir Aldona. Ir sūnumis, ir marčiomis Algirdas labai patenkintas, be jų paramos būtų sunku. Džiaugiasi ir besisvečiuojančiais anūkais.

Troškūnų miestelyje yra nemažai tvarkingų sodybų. Geri, gražūs pavyzdžiai „užkrečia“ kitus, verčia pasitempti, skatina daugiau dėmesio skirti gėlynams, želdiniams, aplinkos tvarkymui.

A. Jočys – akivaizdus pavyzdys, kad ir vyriškos rankos gali sukurti ir puoselėti grožį. Žmona jau ilsisi kapų kalnelyje, sūnūs ir marčios gyvena sostinėje, dažnai į Troškūnus neprivažinės, o Algirdas čia gyvena visą laiką ir  kasdien vis eina ir eina nuo augalo prie augalo. Gal jie išdžiūvo, ištroško lietaus, gal reikia juos palieti, gal reikia apdžiūvusias šakeles apipjauti, gal peržydėjusias gėles laikas nuskabyti... Taip ir sukasi po savo sodybos kiemą jis kaip voverė, nes kitaip jau nebegali, nes tas nuolatinis rūpestis žalumynais, tvarka, švara kieme yra ir malonumas, ir pareiga, ir kasdieninis darbas...

Anykščių rajonas
Autoriaus nuotraukos

© 2011 „XXI amžius“