|
Orios senatvės ir meilės namai
Romas BACEVIČIUS
 |
|
Namų direktorė Viduta Bačkierienė
ir tarybos pirmininkas kan. Donatas
Jasulaitis dėkoja Aivai Bajorinaitei
už Rūpintojėlį
|
 |
|
Apie savo jausmus, patiriamus
šiuose namuose, kalbėjo
ses. Stefanija Budzinskaitė
|
 |
|
Renginys prasidėjo padėkos
šv. Mišiomis šių namų koplyčioje
|
|
|
Vilkaviškio vyskupas Rimantas
Norvila šventina Rūpintojėlį
|
Senatvė graži, kai apgaubta rūpesčio, kai jaučiamas aplinkinių gerumas ir patiriama dvasios ramybė, kai gali atsipalaiduoti ir jausti, jog gyveni sau ir dėl savęs. Būtent tai jaučia gyvenantieji Marijampolės specialiuosiuose socialinės globos namuose, kurie gegužės 29-ąją minėjo savo veiklos penkerių metų sukaktį. Renginys prasidėjo padėkos šv. Mišiomis šių namų koplyčioje, kurių aukai vadovavo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, kancelebracijoje dalyvavo vysk. Juozas Žemaitis MIC, generalvikaras mons. Gintautas Kuliešius, kancleris kun. dr. Žydrūnas Kulpys, šių namų tarybos pirmininkas kan. Donatas Jasulaitis, čia gyvenantys kunigai prel. Antanas Maskeliūnas, kan. Juozas Barkauskas, Jonas Survila, Vladas Luzgauskas, Zigmas Gustainis, Viktoras Brusokas. Vysk. J. Žemaitis MIC, džiaugdamasis šių namų šiluma, sakė, kad po žemiškų darbų ir išbandymų čia gyvenantys žmonės nusipelno nuoširdžios priežiūros ir pagarbos, bet visi laukia išsipildant didžiausios vilties šviesios amžinybės Viešpaties artumoje.
Po šv. Mišių šių namų kieme vysk. R. Norvila pašventino Rūpintojėlį, priminsiantį penkerių metų sukaktį.
Šių namų direktorė Viduta Bačkierienė sakė, kad Rūpintojėlį vylėsi turėti iš pat pradžių, bet tą viltį savo rūpesčiu ir lėšomis įgyvendino socialinio darbuotojo padėjėja Aiva Bajorinaitė, kuri Alvite surado drožėją Raimundą Blažaitį, išdrožusį šį mielą atminimo ženklą. Direktorė sakė, kad namai įregistruoti 2007 m. kovo 23-iąją, pirmieji darbuotojai priimti balandžio 4-ąją, gyventojai atvyko gegužės 18-ąją, o pašventinimo apeigos vyko gegužės 25-ąją. V. Bačkierienė priminė buvusio gyventojo mons. Jono Balčiūno žodžius, kad žmonės yra labai įvairūs, kiekvienas savaip kuria savo gyvenimą, tačiau čia gyvenančius sieja meilė. Niekada nesakau, kad čia yra įstaiga, čia yra mūsų namai, sakė direktorė. Per penkerius metus 35 vietų Specialiuosiuose socialinės globos namuose gyveno 65 žmonės. 33 (iš jų 8 kunigai) jau iškeliavo pas Viešpatį. Direktorė dėkojo tiems, kurie daugiausiai prisidėjo, kad šie namai atsirastų: vyskupams J. Žemaičiui MIC ir R. Norvilai, kan. D. Jasulaičiui.
Vysk. R. Norvila pabrėžė, kad šie namai pirmieji ir vieninteliai tokie Lietuvoje, kurie įsteigti kartu su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Be to, pasak vyskupo, šiais, Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio metais, svarbu pasakyti ir tai, kad visai arti šių namų pal. J. Matulaitis palaidotas, taigi jo kapą lengva aplankyti. Ta kaimynystė su juo yra didelis dalykas, teigė vyskupas. Ganytojas taip pat pabrėžė, kad čia dirba geras, gyventojų mylimas kvalifikuotų darbuotojų kolektyvas.
Kan. D. Jasulaitis sakė, kad pirmasis žmogus, kuris pritarė idėjai steigti namus senyvo amžiaus ar neįgaliems kunigams ir kitiems Bažnyčios tarnams, reikalingiems globos, buvo vysk. J. Žemaitis MIC. Kai po abejonių ir diskusijų ganytojas vis dėlto pasirašė dekretą, namų atsiradimo darbai galėjo pajudėti, nors juos statant būta daug problemų. Galime džiaugtis, kad turime namus, kurie gali pagelbėti visiems Lietuvos kunigams, atsidūrusiems senatvės ar negalios varguose, sakė kanauninkas.
Direktorė V. Bačkierienė ir kan. D. Jasulaitis įteikė dovanėles visiems namų darbuotojams, kurie čia dirba visus penkerius metus, Daivai Žalnieraitienei, Zinai Malijonienei, Aurelijai Mikalonienei, Aušrai Palubinskienei, Almai Kasperavičienei, Žydrai Brazaitienei, Aurimui Lenčiauskui, Aistei Bukauskienei, Ritai Burneikaitei, Ingridai Kuzmienei, Romai Liubeckienei, Astai Kulbytei, Vidai Budreikienei, Ingai Šovienei.
Šių namų gyventojų vardu kalbėjęs prel. A. Maskeliūnas sakė džiaugiąsis, kad visi čia jaučiasi turį rojų ir dėkojo direktorei už visas pastangas bei pasiaukojimą. Ji atiduoda mums viską, ką turi ir gali, jai nerūpi niekas kitas, kaip tik mūsų namai ir jų gyventojai. Mes džiaugiamės, kad turime ją, gerbiančią ir mylinčią mus, mes ją irgi gerbiame ir mylime, sakė prelatas ir įteikė direktorei gyventojų dovanėlę.
Apie savo jausmus, patiriamus šiuose namuose, kalbėjo ses. Stefanija Budzinskaitė. Ji vis prisimena vaikystę, kai džiaugdavosi atlaidais koks būdavo pakilimas, kai atvykdavo keli kunigai! O gyvendama čia kasdien jaučiasi kaip atlaiduose ir jie nesibaigia, nes čia gyvenantys keli kunigai kasdien aukoja šv. Mišias. Ses. Stefanija, kuriai eina 92-ieji, sakė niekur nebuvo taip suprasta ir įvertinta, kaip gyvendama čia, todėl direktorę pavadino mama, o kitas darbuotojas mamytėmis. Ji taip pat sakė, kad į valgyklą kasdien eina kaip į kokį pokylį ten viskas švaru, tvarkinga. Dažnai pagalvoju, ar mano sieloje tokia švara ir tvarka, kaip mūsų valgykloje? klausė ses. Stefanija. Randu labai daug darbo savo sieloje, kad pasiekčiau valgyklos lygį.
Sveikinimo žodį eilėmis tarė ir kita šių namų gyventoja Elena Rudienė, pristačiusi savo eilėraščių knygutę Gyvenimo vingiai.
Kan. D. Jasulaitis XXI amžiui sakė, kad mintis Vilkaviškio vyskupui pasiūlyti statyti tokius globos namus kilo po to, kai keli kunigai, su kuriais teko kartu dirbti, pasiligojo ir turėjo glaustis pas gimines toli nuo savo įprastos aplinkos, vienas net buvo atsidūręs atokiame kaime. Ką reikėtų daryti, jei tokių atsirastų daugiau ir jie neturėtų gerų žmonių ar giminių pagalbos? Pagalvojau, kad jei jau statome bažnyčias, tai galime pasistatyti ir namus tiems, kurie tas bažnyčias stato, sakė kan. D. Jasulaitis. Taip galėtume pasirūpinti tais, kurie visą gyvenimą atidavė Bažnyčiai ir visuomenei, rūpinosi kitais, o vėliau tapo reikalingi pagalbos ir globos. Iš tiesų, pasak kanauninko, visuomenėje, ir net tarp kunigų, dar vis yra senoviškų sovietinių globos namų įvaizdis, esą juose gyvena tik visiški paliegę vargšai ir ubagai. Bet šių namų gyventojai, lyg ir nenoriai atėję čia gyventi, netrukus jam pasiguodžia, kad be reikalo spyriojos, ir sako galėję ateiti apsigyventi daug anksčiau, nevargdami savo namuose ar klebonijose. Tokie žodžiai paneigia seną požiūrį į globos namus ir įvertina šių namų lygį. Net čia apsilankę svečiai iš Lenkijos, kur keliskart daugiau kunigų, sakė, kad apie tokio pobūdžio globos namus tik galvoja, taigi lietuviai juos aplenkė.
Turbūt dar reiktų paminėti, kad čia kasdienybę paįvairina dažni ne tik religinių švenčių minėjimai, renginiai, koncertai, įvairūs užsiėmimai. Atvyksta pagiedoti ar padainuoti kamerinis choras Cantare, vyrų ansamblis Sūduvietis, meninę programą parodo muzikos mokyklos mokiniai ir vaikų darželio Šypsenėlė vaikučiai. Patys gyventojai su namų mikroautobusu vyksta į keliones, buvo Žemaičių Kalvarijoje, Pivašiūnuose, Liškiavoje, Palangoje, Šventojoje, Ožkabaliuose, Lūginėje.
Pasak direktorės V. Bačkierienės, šių namų gyventojai savo nuveiktais darbais nusipelnė gyventi kitokiuose, nepaprastuose globos namuose, todėl jie iš tiesų yra kitokie, ypatingi.
Marijampolė
Redos BRAZYTĖS nuotraukos
© 2012 XXI amžius
|
