„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2012 m. lapkričio 16 d., Nr. 4 (48)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno

Laikas ir žmonės

Ilgo gyvenimo paslaptis glūdi meilėje ir tikėjime

Genovaitė Baliukonytė

Šimto metų sulaukusi Leokadija
Pivariūnienė yra linksma,
veikli ir labai mėgsta pasipuošti

Leokadija ir Alfonsas Butkevičiai
šeimoje stengėsi gyventi darniai
ir meilėje, tad sėkmingai sulaukė
sutuoktuvių auksinio jubiliejaus

Leokadijos vyresnis brolis
kun. Kazimieras Pivariūnas
studijų metais Kaune

Kun. Kazimieras Pivariūnas
(1910 03 07 – 1936 05 31 – 1984 05 05)

„Mylėk savo artimą, kaip pats save. Rūpinkis savo kūnu ir siela: neapleisk maldos, rinkis, ką valgai“, – ilgaamžiškumo paslapties moko Alytuje su jauniausia bendravarde dukra gyvenanti, per Valstybės gimtadienį – liepos 6 dieną – šimtmečio jubiliejų atšventusi ir vis dar guvi, besišypsanti, senovines dainas iš širdies traukianti amžinybėn iškeliavusio kun. Kazimiero Pivariūno jaunesnioji sesuo Leokadija Pivariūnaitė-Butkevičienė. Šimtametė savo didžiąją gyvenimo dalį nugyveno gražiame jos senelių iš motinos pusės kampelyje – miškais ir kalvelėmis pasipuošusiame Alytaus rajono Akalyčios (Bajorkaimio) kaime, kuris iš praeities griuvėsių vėl kyla naujam gyvenimui.

Gyvenimo praradimai neužgesino meilės ir džiaugsmo

Jubiliatės – vienintelės likusios gyvos iš šešių Pivariūnų vaikų ir gyvenančios su vienintele iš jos pačios trijų vaikų (sūnaus ir dviejų dukterų) gyva likusia jauniausia dukra – pasveikinti buvo atvykę 5 anūkai, 9 proanūkiai ir netgi viena 10–metė proproanūkė. Santarvėje ir meilėje gyvenusi moteris visą gyvenimą malda, kuriai skiria kelias valandas per parą, stiprina savo sielą. Gal tai jai ir padėjo sulaukti šimto metų amžiaus. „Su savo mylimu vyru Alfonsu ir mes, kaip mano tėveliai, auksines vestuves atšventėm, – giriasi senolė, – tik jis dar 1982 metais iškeliavo amžinybėn, palikęs mane našlauti, nes visada labai mane mylėjo ir man linkėjo šimto metų sulaukti. Bet ir po vyro mirties moteriai meilės bei dėmesio nestigo, ir šiandien nestinga, todėl, kol sveikata dar gana gera, tai ir noras gyventi bei džiaugtis gyvenimu yra. Pasak pačios senolės, vyrą jai Dievas skyrė tokį, kokio ji ir norėjo. Alfonsą Leokadija pažinojo nuo pat vaikystės, mat gyveno kaimynystėje. Jos vyras A. Butkevičius buvo aštuoneriais metais vyresnis, tačiau puikus žmogus, todėl būdama 19-os ji ir ištekėjo „už gero žmogaus, bet ne už gražuolio“. Gal todėl, nors gyveno kaime, jai pačiai neteko dirbti sunkių namų ūkio darbų. Tik gaila, kad vyras tokio jubiliejaus pats nesulaukė. Tačiau nežiūrint ją užpuolusių netekčių (vyro, ir vaikų mirčių) bei patirto gyvenime vargo, optimizmo ir gyvenimo džiaugsmo senolė nepritrūksta. Jai vis dar rūpi pasipuošti. Dukra teigė, kad mama labai mėgsta baltus karoliukus užsidėti ar kokią sagę įsisegti. Senolei Leokadijai labai svarbu, kad ir jos drabužiai visada būtų gražūs, švarūs ir tvarkingi, mat anksčiau pati yra savo siuviniais papuošusi ne vieną kaimo moterį. Siūti Leokadija pramoko dar paauglystėje. Su sese Genovaite siuvo ne tik namie, bet ir po kaimus ėjo, vėliau pati mokėjo labai gražiai ir moderniai siūti, užsakovai visada buvo labai patenkinti, o pati senolė tik visai neseniai, vos prieš 5 metus, pametė šį savo pomėgį. Pasak dukros, mama ir jai daug ką pasiūdavo, bet kartais nenorėdavusi jos trukdyti, medžiagą nunešdavo miesto siuvėjai. Tačiau po to visuomet tekdavo prašyti mamos, kad ši pasiūtą drabužį pataisytų. Tada Leokadija dukrą pabardavo, nes taisyti kitų padarytą broką jai buvo daug sunkiau, nei naują pasiūti. Ir dabar be akinių senolė įveria siūlą į adatą, kaip pati sako, net nematydama, iš įpratimo.  L. Butkevičienė buvo ir gera kaimo konditerė bei kulinarė. Ji gamindavo konditerinius ežiukus, grybukus, kankorėžius, knygos ir kelmo formos tortus iškepdavo, mokėjo skaniai paruošti mėsos patiekalų ir kitų skanėstų. Pakviesta į vestuves šeimininkauti, ant kiekvieno stalo vis kitokį tortą pagamindavo. Gražiai mokėjo ir namus per šventes išpuošti. O laisvu nuo kaimo darbų metu kartu su vyru kolūkio kultūros namuose mokėsi liaudiškų šokių, net, pasak senolės, Kaune ant scenos šoko.

Nors tėvams leidus į mokslą vyresnį brolį, Leokadijai neteko laimės mokslų ragauti rimtose mokyklose, bet ji toli gražu nebuvo bemokslė ar neapsišvietusi kaimo moterėlė – savarankiškai išmoko lenkiškai, lietuviškai, ir net rusiškai skaityti bei rašyti. Pradžiamokslį lenkiškai ji „išėjo“ griežto dėdės padedama savo namuose. Vėliau tobulėti padėjo miestuose besimokančios draugės iš turtuolių šeimų. Ir šiandien, nežiūrint metų naštos, ponia Leokadija tebėra aktyvi ir smalsi – žiūri televizorių, skaito laikraščius, domisi politika ir moka ne vieną skambią jaunystės laikų dainą užtraukti. Aplinkinius senolė stebina ir puikia jos amžiui atmintimi – ji gerai atsimena ne tik tai, kas buvo jaunystėje, bet ir vardija nesenų laikų įvykius, atpažįsta giminaičius, buvusius kaimynus bei dukros draugus.

Svarbiausia – malda ir šeimos santarvė

Pasak senolės, tiek jos tėvelių, tiek senelių šeimose, maldai ir santarvei buvo skiriamas ypatingas dėmesys: „Mano tėvelis A. Pivariūnas buvo kilęs iš Ignalinos rajono. Mano mama D. Leškevičiūtė su seserimi iš Akalyčios (Alytaus r.) buvo nuvykusios į Tverečių dėl darbo ir ten susipažino su tėvuku, – prisimena L. Butkevičienė. – Tverečiaus parapijoje gimė ir visi penki vaikai, tik šeštasis Mykolas – jau Akalyčioje. Prasidėjus karui dar gyvenome Tverečiuje. Pamenu, artėjo frontas, viskas dega, mus veža į kitą kaimą, gyvename keturios šeimos viename name...  Iš Tverečiaus tėvelis turėjo išvykti į karą ir Sankt Peterburgą statyti laivo „Auroros“. Kartu su juo vyko tėvelio sesuo ir aš. Tėvelis labai mane mylėjo ir visada klausydavo, tad mano pareiga buvo jį prižiūrėti, kad neitų į lošimo namus. (Dideliame mieste būna daug pagundų). Ten begyvenant man pačiai teko matyti ir gyvą Leniną. Vėliau grįžau su teta namo į Tverečių, o tėvelis dar liko. Iš Tverečiaus į Akalyčią mūsų šeimą parvežė su vežimu kažkokios dvi elgetos apie 1918 metus, nes tada 1915 metais gimusi Adelė tebuvo vos trejų metukų ir, pamenu, nenorėjo važiuoti vežime, lipo iš jo, prašydama leisti jai pažaisti. Jau į Akalyčios kaimą iš karo sugrįžo ir tėvelis. Pamenu, bėgu pasitikti jį pamačius, o jis susizgrimba, kad neturi dovanų dukrai, tada išsisega iš milinės žiogelį ir padovanoja… Po to atmintyje įstrigęs šeimos maldos ritualas. Ryte tėvelis atsikelia ir atsiklaupia, prikelia mus visus ir suklupdo maldai. Papoteriavę, sėdame valgyti. Toks pats maldos ritualas vykdavo ir prieš vakarienę. Mano tėveliai labai sutarė, visada rūpinosi mumis vaikais ir stengėsi blogo žodžio vienas kitam nepratarti. Ir nors buvo neturtingi, bet labai darbštūs, tai sugebėjo šiek tiek pinigėlių sutaupyti, todėl vieninteliai iš neturtingų Alovės apylinkės gyventojų brolį Kazimierą į kunigus išleido. Kazimieras buvo trečias mūsų šeimoje ir už mane jaunesnis dviem metais (be jo ir manęs, šeimoje augo dvi vyresnės seserys – Elena ir Genovaitė bei jaunesnė sesuo Adelė ir jauniausias brolis Mykolas). Brolis Kazimieras buvo ne tik į tikėjimą linkęs, bet ir mokslams labai gabus. Skaitydavo ganydamas kiaules ir karves. Tėvai, matydami tokį jo norą, labai stengėsi ir leido mokytis į pradžios mokyklą Alovėje“. Vėliau K. Pivariūnas baigė septynias Alytaus gimnazijos klases, paskui – Kauno Jėzuitų gimnazijos aštuntąją klasę ir 1931 metais įstojo į Kauno kunigų seminariją, kurią baigęs Kaišiadoryse vyskupo Juozapo Kuktos 1936 metų gegužės 31 dieną buvo įšventintas kunigu. Vikaravo Žasliuose, Pivašiūnuose ir Alytuje, klebono pareigas ėjo Stirniuose, Paparčiuose ir Kernavėje, Krivonyse. Pasak sesers Leokadijos, už tai, kad klausė partizanų išpažinčių, brolis Kazimieras buvo KGB saugumo suimtas ir 10 metų praleido Irkutsko lageriuose. Ten dirbo visokius darbus, kol gavo arklių gydytojo pareigas, tačiau sveikata jau buvo prarasta (liko tik pusė plaučių), tad namo grįžo nusilpęs. Dėl silpnos sveikatos kurį laiką buvo altaristu Vilkijoje. Grįžęs į savo vyskupiją, klebonavo Dubingiuose, Pusnėje, Kirdeikiuose, Kazokiškėse, Joniškyje, Perlojoje, Nemunaityje ir Vilūnuose, kur buvo užpultas plėšikų, bet drąsiai apsigynėsi. Po užpuolimo vyskupo paprašė leidimo apsigyventi Žasliuose altaristos teisėmis. Vėliau persikėlė į Stakliškes. Susirgus I Alytaus klebonui, vyskupo paprašytas, kunigas Kazimieras išvyko jo pavaduoti, tačiau pablogėjo jo paties sveikata ir 1984 metų gegužės 5 dieną Alytuje mirė. Palaidotas Alovės bažnyčios šventoriuje. Jauniausias brolis Mykolas, pasak Leokadijos, žuvo pokariu vos 20-ies. Jis nuo armijos slapstėsi pas kunigą Kazimierą. Kartą jam nuėjus į kitą kaimą ir besimeldžiant bažnyčioje su draugu, tos parapijos kunigas perspėjo, kad kaime pasirodė stribai ir jeigu užeis į bažnyčią ir juos čia ras, bus visiems blogai. Jaunuoliams teko bėgti miško link ir nors pasivijus stribams vyrai iškėlė rankas, rodydami jog yra be ginklų, vis tiek buvo nušauti. Ten, Žibaliuose, ir palaidoti.

Mirusios jau ir visos Leokadijos seserys, tik viena jų irgi ilgesnio amžiaus – 97 metų – mirė, kiti šeimos nariai nebuvo ilgaamžiai.

Save reikia tinkamai prižiūrėti ir vertingu maistu aprūpinti

Šimtametė šiandien kiekvieną gyvenimo dieną pradeda prabudusi prieš šeštą valandą ryto ir išgėrusi taurelę kaštavolo (vaistinės taukės, stiprinančios kaulų struktūrą) užpiltinės bei užkandusi sumaltų riešutų, o po to vėl gulasi ir pasnaudžia iki kokios devintos. Vėliau su dukra tvarkosi buitį ir sėda pusryčiauti. Mėgsta išgerti kavos, užkąsti tikros mėsos (nepripažįsta kitų senolių valgomos daktariškos dešros ir košių), dar geriau parūkytos, bet neriebios. Riebių produktų išvis nevalgo, tik storą sluoksnį sviesto mėgsta užsitepti. Taip pat mėgsta kiaušinius.

Visą gyvenimą Leokadija teigė buvo ir šeimynykščių mylėta, ir prižiūrėta, ir pati savimi rūpinosi, nors gyvenimas toli gražu nebuvo lengvas. Susituokus neturėjo kur gyventi, vėliau jaunavedžius priglaudė bevaikis dėdė Leškevičius. Leokadija prisimena kokius baisumus jai teko iškęsti karo ir pokario metais. „Kadangi netoliese mūsų sodybos ėjo kelias, tai juo per karus ėjo ir vokiečiai, ir rusai, ir net lenkai, varėsi gyvulius. Karo metu į mūsų namus dažnai užsukdavo vokiečiai, tai tėvelis, nenorėdamas prisišaukti bėdos, tik juos pamatęs, tuoj ant stalo padėdavo reikiamo valgio, – prisimena senolė. – Užėję į trobą ir pamatę padėtą valgį bei būrį vaikų, vokiečiai vaikams duodavo saldainių, o išvydę ant sienos šventus paveikslus, pagirdavo šeimininkę, sakydami: gut, matka, gut“. Labiausiai siaubą karo metais mums kėlė vokiečių elgesys su žydais. Alovės miestelyje ir už jo ribų gyveno keletas žydų šeimų, pamenu juos vadino Šaika, Abraomėlis, Irša... Daugelis jų miestelyje turėjo parduotuvėles, kiti vertėsi amatu. Teko regėti kaip per miestelį vokiečiai varė žydus sušaudyti. Visus suženklino. Buvo labai baisu. Atmintyje liko toks vaizdas: eina verkdama varomo Abraomėlio žmona... O tokia graži moteris buvo, kaip gaila....

Kadangi tekdavo dažnai keisti gyvenamąją vietą, tai gyvenome ne tik Akalyčioje, Dobrovolėje, buvome apsistoję ir Bogušiškės kaime, šalia Varčios miško, tai mums baisiausias laikotarpis buvo pokaris.

Į mūsų namus užsukdavo partizanai ir buvo labai baisu, kad to nepastebėtų stribai ar pavydūs kaimynai neįskųstų. Ačiū Dievui, blogiausio išvengėme, nors buvome gerokai nuskriausti – atėmė arklius, kluoną, o žemės liko tik 60 arų plotelis prie namų. Aš dar prisimenu ir tuos laikus, kai kaimas buvo gatvinis ir visi turėjome žemės, išdalintos po kelis laukus, vadinamus „šniūrais“ (virvėmis).“

Sovietmečiu moteriai teko darbuotis ne tik savo, bet ir kolūkio laukuose, ravėti daržus, atlikti kitą nekvalifikuotą rankų darbą. Prašyta įvertinti nugyventą amžių ir pasakyti, kuris gyvenimo laikotarpis buvo jai geriausias, senolė nedvejodama atsakė, kad „gyventi geriausia yra dabar“ ir patikino, kad tokio amžiaus sulaukus reikia tik džiaugtis, Dievui dėkoti, o ne skųstis. Skųstis ji neturi kuo, nes visas jos džiaugsmas – dukra – jai visur gelbsti, todėl atsidėkodama mama jai kasdien meldžia sveikatos iš Dievo. To paties ji prašo ir kitiems žmonėms, gal todėl Dievas ir jos pačios neapleidžia, suteikdamas progą ne tik grąžų jubiliejų atšvęsti, bet ir jėgų bei proto tokiame gražiame amžiuje neprarasti.

Alytus

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija