„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2013 m. liepos 12 d., Nr. 2 (50)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno

Penktadienio pokalbiai

Mūzų paviliotas

Aktorius, muzikantas,
fotografas Vladas Žirgulis
Ričardo Šaknio nuotrauka

Prieš gerą pusmetį užklupęs širdies smūgis neįveikė aktoriaus, muzikanto, fotografo, vyriausio Lietuvos žurnalistų sąjungos nario Vlado Žirgulio. Gegužės 11-ąją atšventęs 90 metų jubiliejų, savo jaukiuose namuose Kauno centre gyvena vienas ir, nutilus sveikinimų šurmuliui, džiaugiasi kiekviena nauja diena, sutikdamas ją su pagrindiniais šalies dienraščiais ir tik neseniai įvaldytu kompiuteriu. Gyvybingas, jaunatviškai nusiteikęs, išviręs kavą, savo mintimis sutiko pasidalinti su „XXI amžiumi“.

Pragyvenote ne vieną dešimtmetį. Koks laikotarpis Jums buvo pats geriausias?

Negalėčiau išskirti. Gyvenimas man visą laiką buvo įdomus. Sukausi, kaip tik galėjau. Visą gyvenimą dirbau keliose tarnybose. Jaunystėje daug vaidinau, buvo įdomu, bet, žinote, kokie buvo meno žmonių atlyginimai. Pamačiau, kad nieko gero, pradėjau dirbti žurnalistu, vėliau išmokau fotografuoti ir vis prie kuklaus aktoriaus atlyginimo prisidurdavau.

Jūs – ir aktorius, ir muzikantas, ir fotografas – iš kur tiek viename žmoguje sutilpo mūzų? Gal tai genuose užkoduota?

Nežinau. Aš – kaimietukas. Vargo mačiau. Augau Radviliškio rajone, tėvai turėjo du ūkius, o tėvas dar ir karinėje įmonėje dirbo ūkvedžiu, bet laikai buvo ne patys geriausi, išbuožino, viską atėmė, viską konfiskavo, tėvui „už Tėvynės išdavimą“ 25 metus „pripaišė“. Gerai, kad mama buvo išėjusi pas brolį, o aš jau išvykęs Kaunan, tai represijų išvengėme. Tremties išvengė ir sesuo.

Papasakokite, kaip susidomėjote aktoryste, juk tais laikais ir sužinoti, ir atkakti į Kauną nebuvo taip paprasta.

Susitarėme su draugu ir dviese atvažiavome. Jis stojo į baleto grupę, o tu, sako, stok į dramą. Taip ir pasidalinome. Pabandęs įveikiau visus barjerus ir mokytis įstojau, bet mokslų iki galo nebaigiau, nes Konservatoriją iškėlė į Vilnių. Tęsti mokslų taip ir nenuvažiavau. Pabandžiau įsitvirtinti Kauno teatre, o ten ką tik buvo suformuota vadinamoji GITIS’o grupė, kuri mokslus buvo baigusi Maskvoje, tad ir mane ne tik prijungė prie tos grupės, bet ir „išvarė“ toliau studijuoti į Maskvos Lunačarskio meno institutą. Taip mes dviese kartu su aktoriumi Algimantu Voščiku atsidūrėme Maskvoje, bet ten irgi viso kurso nebaigiau, man pasirodė, kad nieko ten ypatingo neišmokys, tik tiek, kad diplomą gausiu.

Ar nebaisu buvo kaimo vaikui išvažiuoti Maskvon?

Oi, buvo kuriozų. Aš juk rusų kalbos nemokėjau, o egzaminus laikyti reikia. Sako, laikyk lietuviškai raštu, o kas nors išvers, turbūt, išvertė, nežinau, bet studijuoti priėmė. Mokydavomės namuose, važiuodavome tik sesijoms ir kažkaip viską susitvarkydavome. O čia, teatre, tuo metu buvo nuostabūs laikai, dirbome su H. Vancevičiumi. Dabar negaliu nueiti į teatrą. Pažiūriu pusę veiksmo ir išeinu. Nėra dabar teatro, o tik cirkas kažkoks. Mus mokė, kad scenoje reikia gyventi, reikia organiškai mąstyti, o dabar – tik rėkti, spardytis, muštis...

Ar pamenate savo pirmąjį vaidmenį? Kada tai buvo?

Rodos, 1945 metais vaidinau ispanų komedijoje. Vaidmuo buvo pagyvenusio biznieriaus, į sceną žengdavau su lazda, bet buvau jaunas, energingas, o dekoracijose buvo padėta knyga, per kurią turėjau su lazda suduoti, bet neapskaičiavau, kad plojau per ją, tai visa išsiskirstė.

O koks teatre paskutinis vaidmuo?

Keturakio „Amerika pirtyje“. Vaidinau piršlį, būčiau gal ir dabar vaidinęs, bet sūnus su marčia kategoriškai uždraudė daugiau „nelįsti“ į teatrą, nes jau kojos manęs nelabai nori klausyti.

O ne scenoje ar teko piršliauti?

Nelabai daug, bet teko. Ir televizijoje kelias piršlio roles suvaidinau.

Jūs dar ir akordeoną virkdote?

Taip, groju. Man teko gastroliuoti po Lotynų Ameriką, o ten salėse niekur nėra pianino, tik gitaros, o aš ja groti nemokėjau, teko groti akordeonu. Ir televizijoje ne kartą grojau.

O kada pamilote fotografiją?

Po gastrolių Argentinoje, ten uždirbau nemažai pinigų, nusipirkau geros aparatūros, vėliau teatro fotografui išėjus į pensiją, teatre mane paskyrė dar ir fotografu.

Teatro istorikai bus Jums dėkingi, nes įamžinote daug spektaklių, jūsų nuotraukose sustingo aktorių portretai.

Dirbau tikrai daug. Išleidau penkias knygeles, vienoje – tik aktorių portretai, dviejose – Lėlių teatro gyvenimas. Vėliau fotografuodamas važinėjau po visą Lietuvą su Liaudies teatrais.

Ar save laikote tikru teatro metraštininku?

Nepasakyčiau, gal ir „chaltūros“ buvo. Juk labai užimtas buvau, dirbau dar ir keliose laikraščių redakcijose. Sukausi. Būdavo, tarp repeticijų nubėgu nufotografuoti, vakare namuose po spektaklio ryškinu, išdžiaustau juostas po visą butą, o ryte 6 valandą jau darau nuotraukas, nes redakcijos laukia. O dabar viskas paprasčiau.

Ar esate skaičiavęs, kiek iš viso vaidmenų suvaidinote?

Apie šimtą, o gal ir daugiau.

Bet jūs dar ir solistas?

Šioks toks. Nuo 1949 iki 1959 metų buvo bendras Kauno dramos ir muzikinis teatras. Dainavau net septyniose operetėse, žinoma, ne pagrindines partijas. Buvau ir Kauno dainų švenčių režisierius.

O vaikai ar paveldėjo šeimos profesijas?

Kitokios išeities jiems nebuvo. Žmona buvo pianistė, dirbo J. Naujalio muzikos mokykloje skyriaus vedėja, ten mokėsi ir mūsų vaikai. Dukra Dalia dabar pianistė, o, štai sūnus Vytautas baigęs Konservatoriją, nebuvo patenkintas ir vėliau dar mokėsi Lietuvos dailės akademijoje – dabar tapytojas.

O kaip du menininkai po vienu stogu sugyveno?

51 metus su žmona Janina kartu nugyvenome ir susipykę nebuvome. Deja, auksinėmis vestuvėmis jau nepasidžiaugėme, žmonos sveikata jau neleido, o netrukus ji iškeliavo į amžinybę.

Kaip vertinate dabartinį teatrą?

Gaila man teatro. Žinoma, negaliu smerkti nei teatro, nei režisierių, nei aktorių. Tokia dabar epocha, o teatras juk buvo šventė, bilietų žmonės per naktis stovėdavo. Na, bet gal tai mokyklos reikalas. Mes mokėmės pagal Stanislavskio sistemą, kurioje mokė ne vaidinti, o scenoje gyventi. Jeigu artistas neverks tikromis ašaromis, tai ir žiūrovas neverks. Dabar teatrą užvaldė kita forma.

Nugyvenote gražų amžių, duok Dieve, Jums ir toliau geros sveikatos.

Tikrai visą gyvenimą gyvenau įdomiai ir prasmingai. Su niekuo nesipykau. Stebiuosi, kad tiek mane sveikino jubiliejaus proga, apdovanojo ir „Burmistro Jono Vileišio medaliu“, o jau gėlių, gėlių... O dabar vėl gyvenu vienas. Toks gyvenimas. Dukra su šeima gyvena Amerikoje, sakyti, kad liktų čia, negaliu. Aukotis dėl manęs nereikia. Sūnus kviečia į Vilnių – nenoriu. Tvarkausi pats. Visus teatro fotografijų archyvus atidaviau Fotomenininkų sąjungai, kad neatsidurtų šiukšlyne, kaip atsitiko su mano pirmtako Augusto Pajarsko fotometraščiais.

Linkiu Jums dar daug prasmingų dienų ir Dievo palaimos. Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Virginija BIELIAUSKAITĖ

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija