„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2013 m. lapkričio 22 d., Nr. 3 (51)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno



ARCHYVAS
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Viską pasiekė darbu

Bronius VERTELKA

Tiltagalietė Antanina Liktorienė
tikriausiai moka visus kaimui
reikalingus darbus
Autoriaus nuotrauka

„Aš verčiau dirbčiau nei imčiau socialinę pašalpą. Diena, kita – ir jos neliks, o dirbdama tai, kas malonu ir reikalinga, ne tik soti būsi, bet ir savo vertę jausi“, – paklausta, ką galvoja apie tokius valstybės išlaikytinius, kurie vengia darbo ir stengiasi įvairiais būdais nuo jo išsisukti, sakė Tiltagaliuose gyvenanti Antanina Liktorienė.

83-iuosius gyvenimo metus baigiančios sodietės rytai būna sklidini rūpesčių. Apie kojas jau glaustosi katinėlis, lauke amsi pririštas šunelis, kudakuoja vištos, tvarte trypčioja karvutė. Ir visus privalo pasotinti, pagirdyti. Nepasakysi jiems, kad palauktų, nes dabar neturi laiko ar yra kur nors išvykusi. Bet tokie rūpestėliai tik glosto tiltagalietės širdį. Dažnas šiandien sako, kad turėti karvę neapsimoka, jos išlaikymui būtinos didelės piniginės išlaidos, be to, esi pririštas, gyvulį turi laiku pašerti ir pamelžti. Antanina tuojau atremtų: „O kai skanauji pačios pasimelžtą pieną, pasigamintą varškę, susuktą sviestą, suslėgtą sūrį, keptuvėn muši savo vištų kiaušinius, ar tai ne geras jausmas? Ir skrandžiui patinka, ir burnai skanu“.


Labanoro girios paviliotas

Kazimieras DOBKEVIČIUS

Jubiliatas Bronius Mikutavičius
90-mečio proga su giminėmis,
artimaisiais ir bičiuliais

Labanoro giria šnara Švenčionių, Molėtų, Švenčionėlių, Ignalinos rajonuose. Joje yra per 80 ežerų, kurių mėlynuose veidrodžiuose maudosi garbanių pušų siluetai. Garsi Labanoro giria ir kaimais, išsivingiavusiais dažniausiai nederlinguose tarpumiškių duburiuose, aukštumėlėse ir išsaugojusiais senovės aukštaičių dainas, pasakas, tradicijas… Labanoro kaimas žinomas nuo 1373 metų, jame gyvena apie 100 gyventojų. Aplink – daug augmenijos, vaistažolių įvairovė, uogienojai, o kur dar gausybė grybų. Tad vasarą Labanoro giria būna pilna turistų ir poilsiautojų.


Kronika

Nešti vėjo sparnais

Daiva ČERVOKIENĖ

Gynė Dineikaitė (centre) savo
poezijos rinkinio pristatyme

Kada žmogus pajunta pašaukimą savo keliui? Poetė vienuolė Gynė Dineikaitė, tik pernai įstojusi į Lietuvos rašytojų sąjungą, o šiemet išleidusi penktąją savo poezijos knygą „Nešk Vėjo sparnais“, sako, kad pašaukimą būti vienuole pajutusi paauglystėje, būdama 14 metų. Pokariu dėl TBC jai atsivėrė kaverna, prasidėjo kraujoplūdis, temperatūra paliko iki 40 laipsnių karščio. Gynė gulėjo beveik be sąmonės, bet atsimena, kaip užėjusiai kaimynei mama pasakė, kad dukrai greitoji džiova, pasak gydytojo, daugiau nei dvi savaites negyvens. Jai šmėstelėjo mintis: „Aš tikiu Dievu, bet drungnai. Jeigu mirsiu, nereikės nė judesio (pajudinti pirštą buvo sunku – red.), bet jeigu gyvenčiau, labai norėčiau stipriai mylėti Dievą“. Po kelių dienų tėtis pasakė: „Jeigu nori mylėti Kristų, reikia jį pažinti“, ir padovanojo Evangeliją. Gynei pasirodė, kad jis skaitė jos mintis... Taip nuo 14 metų ji pradėjo skaityti Evangeliją ir pakilusi iš ligos patalo, norėjo būti vienuole.


Kronika

Sugrįžimai apmąstymų labirintais

Sonata Vitkutė

Rašytojas, pedagogas, žurnalistas
Rimantas Greičius Pagėgių bibliotekoje

Vieną spalio popietę Pagėgių savivaldybės viešosios bibliotekos darbuotojos pagėgiškius pakvietė į susitikimą su rašytoju, pedagogu, žurnalistu Rimantu Greičiumi. Nors rašytojas gyvena Prienuose, tačiau, kaip jis pats teigia, Pagėgiai – tarsi jo antrieji namai. Juk visa R. Greičiaus šeima iki 1949 metų tremties į Sibirą gyveno Pagėgiuose: tėvelis buvo Pagėgių Kristijono Donelaičio gimnazijos direktorius, o Rimantas mokėsi  iš pradžių Pagėgių pradinėje mokykloje, o vėliau – tėvo vadovaujamoje gimnazijoje. Po ilgų tremties metų Rimantas Greičius į tėvynę sugrįžo jau su savąja šeima – žmona ir vaikais. Įgijęs rusų kalbos ir literatūros mokytojo specialybę rašytojas 25 metus dirbo pedagoginį darbą, o vėliau save išbandė ir žurnalistinėje veikloje. Spaudos leidybos srityje jis darbuojasi jau daugiau negu 25 metus.


Kronika

Naujas pašaukimas

Vytautas BAGDONAS

Kazimiero Tamošiūno tapybos darbai
eksponuoti Svėdasų krašto (Vaižganto)
muziejuje vykusiame tradiciniame
Svėdasų krašto talentų sambūryje
„Ieškokime „deimančiukų“
savyje ir šalia savęs“

Kazimierą Tamošiūną Svėdasų krašte pažinojo daugelis. Jis dirbo tuometiniame kolūkyje agronomu. Sugebėjo telkti žmones darbams, su visais surasdavo bendrą kalbą, buvo reiklus, pareigingas specialistas. Taigi, Kazimieras buvo žinomas kaip agronomas, žemės ūkio specialistas. Tuometinį Salų žemės ūkio technikumą baigusieji K. Tamošiūną pažinojo ir kaip šios mokymo įstaigos dėstytoją, o tie, kas domėdavosi gimtojo krašto istorine praeitimi, mielai tomis temomis galėdavo pabendrauti su Kazimieru: apsiskaitęs, besidomintis kraštotyra, tėvynės patriotas turėdavo apie ką pasikalbėti ir su jaunu, ir su garbaus amžiaus žmogumi...


Kronika

Rašytojo jubiliejinis vakaras su nauja knyga

Petras IVANOVAS

Rašytojas Vasilijus Baranovskis

Zarasų krašto muziejuje įvyko graži šventė. Ne taip dažnai į šią kultūros šventovę svečiai atvyksta ne tik įvairių Lietuvos ir Latvijos kampelių, bet ir iš Lenkijos. Muziejuje buvo paminėtas svarbus šiam kraštui įvykis – dienos šviesą išvydo nuostabi zarasiškio rašytojo Vasilijaus Baranovskio knyga „Laikai ir likimai“. Joje – geriausi šio žinomo rašytojo grožinės literatūros, publicistikos kūriniai, šio krašto tyrinėjimo darbai. Buvo ir dar viena proga – knygos autoriui neseniai sukako 80 metų.


Kronika

Nuomonę išsako karikatūromis

Bronius VERTELKA

Kniaudiškių bibliotekos
darbuotoja Sandra Voveriūnienė
ir karikatūristas Jaunius Augustinas

Prieš kurį laiką Panevėžio miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Kniaudiškių filiale veikė druskininkiečio gydytojo Jauniaus Augustino karikatūrų paroda „Žiūrėk abejomis“. Tai buvo pirmasis viešas Dzūkijoje gyvenančio menininko kūrybos pristatymas Aukštaitijos sostinėje.

Parodos atidaryme kalbėjusi bibliotekos darbuotoja Sandra Voveriūnienė paminėjo, jog autorius savo satyriniais piešiniais nebijo pasakyti tiesos. J. Augustinas neslėpė, kad rado pašiepiančių atsiliepimų, net grasinimų savo adresu, o Kauno Karininkų ramovė atsisakė jo karikatūras eksponuoti. Pavadinimą „Žiūrėk abejomis“ šiai parodai davęs todėl, kad reikia žvelgti ne vien tik savo akimis, bet ir per tikrovės prizmę. Supažindindamas su kūrinėliais, ypač aštrių žodžių nepagailėjo filmui „Niekas nenorėjo mirti“, kurį, anot jo, galima rodyti nebent studijuojantiems meną, bet ne visuomenei. Kino juostoje vaidinę aktoriai neturėtų tuo didžiuotis. Juk tai – kaip didžiulis skausmas žuvusiems partizanams, užaugintiems prieškario Lietuvos.


Kad tik nepritrūktų sveikatos ir kantrybės

Alfredas Guščius

Rimantas Skaistis ir Alfredas
Guščius japoniškame sode „Samogitia“

Kai Lietuvos mokyklų moksleiviai dar dairėsi, kur atostogauti bei keliauti, vilnietis Rimantas Skaistis jau iš anksto žinojo, kad su Lazdynų ir Trakų Vokės vaikais vyks prie Baltijos jūros, leisis tradicinėn trijų dienų kelionėn į Šventąją, apsigyvens „Limetos“ poilsio namuose, aplankys įdomias Palangos, Kretingos apylinkes, žinoma, persikels keltu į Neringą, nuvažiuos į Nidą, prisilies prie paminklo Vytautui Kernagiui, pamatys Lietuvos Sacharą, grįždami į Šventąją, apžiūrės Raganų kalną Juodkrantėje. Iš kur toksai R. Skaisčio užtikrintumas? Ogi, pamėgdžiodami vaikus, atsakykime – iš tur! O kalbant rimtai, R. Skaistis šiemet surengė jau penktąjį iš eilės Lazdynų, Aukštųjų Panerių bei Trakų Vokės seniūnijų mokyklų tautinių dainų konkursą, ir nugalėtojams bei prizininkams (suprantama, ir muzikos mokytojams bei vertinimo komisijai) kaip dovaną rengia minėtąją kelionę į pajūrį.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija