„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2013 m. lapkričio 22 d., Nr. 3 (51)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno

Viską pasiekė darbu

Bronius VERTELKA

Tiltagalietė Antanina Liktorienė
tikriausiai moka visus kaimui
reikalingus darbus
Autoriaus nuotrauka

„Aš verčiau dirbčiau nei imčiau socialinę pašalpą. Diena, kita – ir jos neliks, o dirbdama tai, kas malonu ir reikalinga, ne tik soti būsi, bet ir savo vertę jausi“, – paklausta, ką galvoja apie tokius valstybės išlaikytinius, kurie vengia darbo ir stengiasi įvairiais būdais nuo jo išsisukti, sakė Tiltagaliuose gyvenanti Antanina Liktorienė.

83-iuosius gyvenimo metus baigiančios sodietės rytai būna sklidini rūpesčių. Apie kojas jau glaustosi katinėlis, lauke amsi pririštas šunelis, kudakuoja vištos, tvarte trypčioja karvutė. Ir visus privalo pasotinti, pagirdyti. Nepasakysi jiems, kad palauktų, nes dabar neturi laiko ar yra kur nors išvykusi. Bet tokie rūpestėliai tik glosto tiltagalietės širdį. Dažnas šiandien sako, kad turėti karvę neapsimoka, jos išlaikymui būtinos didelės piniginės išlaidos, be to, esi pririštas, gyvulį turi laiku pašerti ir pamelžti. Antanina tuojau atremtų: „O kai skanauji pačios pasimelžtą pieną, pasigamintą varškę, susuktą sviestą, suslėgtą sūrį, keptuvėn muši savo vištų kiaušinius, ar tai ne geras jausmas? Ir skrandžiui patinka, ir burnai skanu“.

Senolės kieme žolė – kaip nuskusta, vėjas nenešioja lapų. Užsiaugintos bulvės, daržovės paruoštos žiemoti. Daug darbo reikalaujančias braškes pavasarį pakando šalnos, bet jų kibiras jau šaldiklyje, tiek pat jų saviškiams priskynė. Tiltagalietė nešneka, kad verčiau braškių nusipirkti. Kai buvo duonkepė krosnis, turėjo gardžios naminės duonos, pyrago ir bandelių. Tikriausiai nerasi tokio darbo, kurio ji nesugebėtų padaryti.

Dešimt metų su vyru Kazimieru (jau miręs) dirbo miškų ūkyje, ruošė medieną. Uždarbiai menki, o darbas sunkus. Dvitraukis pjūklas – visa mechanizacija. Kaip pragyventi? Antanina ėmė austi. Stakles susirado. Pradžioje audė prie balanos šviesos, tik vėliau žibalinę lempą įsigijo. Austi išmoko iš kaimynės, dar vaikas būdama. Grįžusi iš miško ar anksti ryte sėsdavo prie staklių. Taip per keturias dienas lovatiesę išausdavo. Ausdavo tai, ko prašė, jei savo siūlų atnešdavo. Audė ir rankšluosčius, takelius. Taip būdavo žiemą ar gilų rudenį, o vasarą, jei turėdavo laisvą dieną, eidavo į mišką uogauti. Parduoti miško gėrybių nešdavo 20 kilometrų į Panevėžį pėsčiomis. Vienas krepšys – priekyje, kitas – už nugaros. Kelią įveikdavo per keturias valandas. Pardavusi uogas nusipirkdavo duonos, kitokio maisto. Namo parkeliauti – irgi keturios valandos. O namuose dar laukdavo savas ūkelis.

Vienais metais gavo vadinamų Sibiro bulvių sėklos. Sodino mažas, užaugo didžiulės. Tada paršiuką nusipirko. Kitą vyro giminaitis atidavė veltui, nes buvo nuskurdęs ir išbertas šašais. Rūpestingai prižiūrimas, šis sveikąjį svoriu pralenkė. Pasipjovus pusbekonį, keliems mėnesiams mėsos pakako. Tada su anyta sutarė perpus karvę melžti. Viena – vieną savaitę, kita – kitą. Prieauglį iki karvės išsiaugino. Taip savo ūkelį – didelę paspirtį šeimai – įgijo.

Pirkti drabužių nereikėjo, apmegzdavo visą šeimą. Šio amato išmoko įsižiūrėjusi į mezgančias mamą, senelę. Pačiai virbalų, kad neįsidurtų, nepatikėdavo. O tėvelis išmokė velti veltinius. Nukirpus avis, sukaršti vilnų nešdavo į Akmenius ar veždavo į Pasvalį. Taip prasimanydavo vilnonių siūlų. Nors siūti nemokėjo, nusipirko siuvamąją mašiną. Išardžiusi seną rūbą, išsikirpo formas. Iš atraižų vyrui kelnes pasiuvo. Kaimo vyrai stebėjosi, iš kur tokias gavo. Mokėjo tvarkytis su linais.

Siuvinėti kryželiu išmoko iš Tiltagalių felčerės. Su savo dirbiniais net parodoje dalyvavo.

Senolė sako, kad viską galima išmokti, tik tam reikia noro. Dar į mokyklą nėjo, o jau pratinosi prie darbo. Visur su tėveliu eidavo. Jis, pakinkęs arklį, leisdavo paakėti. Duodavo ir pajodinėti. Pasitaikydavo, kad arklys numesdavo, bet niekada nėra užmynęs. Tėčiui Antanina net tinklą žvejybai nunėrė. Išėjo jis 1948 metų gegužės 2 dieną prie upės ir namo negrįžo. Gal po mėnesio rado prikeverzotą raštelį, užkištą už durų, kur jį užkastą galima rasti. Iššukavo su kaimynais mišką. Rado tik laikraštį su tėvo pavarde, matyt, ten jo valgyta. Kaip ir kokiomis aplinkybėmis pradingo tėvas, dukrai iki šiol lieka neatskleista paslaptis.

Prispausta tokios nelaimės, pasiligojo mama. O čia verčia rašytis į kolūkį. Antanina atsisakė stoti, bet už mamą per metus išdirbo 380 darbadienių. Atsiimant uždarbį liepė atsinešti tuščių maišų. Į juos pripilstė tiek grūdų, kad viena galėjo panešti. Pinigais uždirbo 28 rublius, o mokesčiams reikėjo 150 atiduoti. Turėjo gyvulius slapstyti, kad kolūkis jų nepaimtų. Išvežė grūdus prievarta. Neklausė, ar turės ką valgyti. Paskerdus kiaulę, slėpė mėsą. Visą vasarą nešė į pieninę pieną, už kurį nusipirko stiklinius karolius. Mama jau džiovino duoną, jeigu vežtų į Sibirą.

Nebuvo iš ko prasimanyti rublių, ir darbų nebuvo. Kažkas patarė ieškoti pagalbos Kupiškio komjaunimo komitete. Ten išgirdus, kad Antanina – ne komjaunuolė, iš jos tik pasišaipė, nusiuntė pas prokurorą. Pasitaikė padorus žmogus. Išsipasakojo jam, kad imtųsi bet kokio darbo, kad tik susimokėtų uždėtus valstybės mokesčius. Po savaitės gavo žinią, kad galėtų sodinti mišką. Su eigulio dukra eglaitėmis du hektarus apsodino. Į vieną kvadratinį metrą sutalpino po penkis medelius. Užtat kiekviena uždirbo po 120 rublių. Namuose mama pasakė, kad reikia karvei šieno, nebėra malkų, o mokesčiai gali palaukti. Eigulys su džiaugsmu sutiko taip atsilyginti, atvežė tai, ko prašė. Toje vietoje, kur sodino eglaites, išaugo miškas. Eilutėmis išsirikiavę stovi medžiai. Bet skola – ne žaizda, turi ją grąžinti. Liepė nupjauti visą hektarą kviečių. Kaip mūras jie stovėjo, buvo gražūs. Kadangi Antanina mokėjo pjauti dalgiu, jį išsiplakti ir išsipustyti, tai nė kiek tokia žinia jos nepribloškė. Prie dalgio koto pritaisė lankelį, kad stiebai nekristų atgal. Taip su mama per dieną kviečių lauką ne tik plikai nuskuto, bet ir į gubas sustatė. Net vyrai stebėjosi tokiu moterų darbštumu. Antanina per dieną įstengdavo nupjauti ir hektarą pievos. „Kai dirbi, jautiesi sveika, bet vakare visus kaulus ir raumenis skaudėdavo“, – prisiminusi tą laiką kalbėjo A. Liktorienė.

Maža ji gražiai piešė. Antroje klasėje mergaitės piešinuką, kuriame pavaizdavo medyje sėdinčią siuvėją ir aplink šokinėjančius vilkus, parodė direktoriui. Šis nusivedė mokinukę pas aštuntokus, bet nė vienas jų neįstengė taip gražiai nupiešti. Ragino Antaniną mokytis dailės, bet ją baisiai išgąsdino iš pasalų užpuolę šunys. Naktimis ėmė šokinėti iš lovos – ne dailė tada rūpėjo.

Apie gydytojus sodietė atsiliepia tik geriausiais žodžiais. Ne kartą ji buvo patekusi į jų globą. „Jeigu iš tikrųjų sergi, jie tave gydys“, – sakė kyšio niekada nedavusi tiltagalietė. Kartą dirbančią fermoje moterį ragu karvė sužeidė taip, kad Tiltagalių felčerė, apžiūrėjusi ją, skubiai liepė vežti į Panevėžį. Ten išėmė veido dešinės pusės skruostikaulį, gydė pažeistą akį. Gydytojai padarė viską, kad dabar nė nesuprasi, jog moteris kažkada turėjo tokią traumą.

Kadaise A. Liktorienė galėjo didžiuotis geru regėjimu, už puskilometrio einančius atpažindavo. Sykį verpdama vilnas išėjo į lauką atsikvėpti. Supūtė vėjas, į vakarą ėmė ašaroti akys. Nuvedė pas Subačiaus gydytoją Petrą Černiauską, tas išrašė vaistų, tačiau geryn nėjo. Tada mama su dukra geležinkeliu nuėjo į Panevėžį pas akių gydytoją Lučno, tačiau tas, bijodamas Sibiro tremties, persikėlė į Kupiškį. Sužinojusi, kad Antaninai blogai su akimis, ėmėsi gydyti kaimynė naminiais vaistais. Šiek tiek pagerėjo regėjimas, tačiau akis tebeskaudėjo. Tada išsiruošė į Kupiškį, surado, kur gyvena gydytojas Lučno, bet čia tykojo nesėkmė. Išėjusi moteris pasakė, kad jis yra išvykęs ir negreit grįš. Pamačiusi, kad nusiminė viešnios, paprašė truputį palaukti. Netrukus pasirodė ir pats Lučno. Apžiūrėjęs pagyrė, kad teisingai gydyta, bet reikia dar vaistų. Patarė vykti į Panevėžio vaistinę, nupasakojo, kaip ją rasti.

A. Liktorienė nedejuoja, kad teko patirti sunkumų, tačiau negiria ir šių laikų. Senolė sako, kad dabar labai panašu į prieškarį. Tuomet kaime neturtingus kaip sugebėjo išnaudojo ūkininkai, dabar jie savo kainą siūlo, dirbančiam moka, kiek patiems patinka.

Ir savo vyro Kazimiero nepeikia, su juo kartu pragyveno 43 metus. Niekada jis žmonos nebarė, buvo darbštus. Žmogus turėjo klausos negalią. Neteko klausos tarnaudamas prieškaryje kariuomenėje. Sukaitusį supūtė vėjas, gavo smegenų uždegimą. Gydytojai pasakė: „Šitas kareivis dobilų nebemins“. Ligoninėje viena ausimi dar truputį girdėjo, kita visiškai klausos neteko. Išleido atostogų, ir kaip tik tuo metu užėjo rusai. Svetimšaliai jį pagavo kaip kokį nusikaltėlį. Reikalavo, kad eitų jiems tarnauti, galvojo, kad simuliuoja. Nuvežtą į Kauną daužė. Tik galutinai įsitikinę, kad Kazimieras kurčias, paleido namo.

Antanina Kazimierą matydavo giedantį Gelažių bažnyčios chore. Žinojo, kad jis mėgsta vaidinti, buvo šaulys, pavasarininkas. Taip jiedu susipažino. Kurčiųjų kalbos Antanina buvo išmokusi iš tokio pat likimo mergaitės. Kazimieras už ją buvo gerokai vyresnis. Tuokėsi bažnyčioje. Vyras negirdėjo, nors galėjo kalbėti, o daugybė rūpesčių gulė ant žmonos pečių. Tačiau A. Liktorienė nesiskundžia, kad per savo santuokinį gyvenimą nešusi tokį kryžių. Vos ne su humoru pasakoja, kaip Kazimieras buvo palikęs ją net tris kartus. Tiesa, po dienos grįždavo atgal, nes mama jam sakydavo, kad geresnės žmonos niekur nerasiąs. Gal žmogui kitaip pasirodydavo. Liktorai augino du sūnus. Mokykla – Karsakiškyje, už 7 kilometrų. Kartą jaunesnysis parlėkė verkdamas, kad einant mišku jį išgąsdinęs zuikis. Kitą sykį sužinojo, kad vyresnysis kelinta diena nesirodo mokykloje. Išsiaiškino, kad jis uždarbiauja skaldydamas malkas. Šiaip vaikai augo paklusnūs, gerai mokėsi. O Antaninai reikėdavo dar namuose apsiruošti, fermoje atidirbti. Šėrė 75 jaučius, o už tai menkai mokėjo. Ne kartą turėjo pati pašarų prisinešti, nes vežikas būdavo girtas. Ką su tokiu padarysi, jeigu jam balos purve geriau voliotis. Uždarbis padidėjo tik ėmus melžti karves.

Sirguliuojant vyrui, traukė gyventi arčiau gydytojų. Iš pamiškės kraustėsi į Tiltagalius. Statėsi su kolūkio parama, tik medžiagų nebuvo tiek, kiek reikėjo. Teišėjo karkasinis gyvenamasis namas. Užtat ir jame šiandien jauku bei tvarkinga. Mažai pirktų daiktų. Tai vis išsiuvinėta, išausta ar numegzta. Pagalvoji: kiek daug vienam žmogui duota! Atėjus ilgiems rudens vakarams, Antanina neknapsi prie televizoriaus, bet būtinai pažiūri žinias, nors vis su mezginiu rankose ar siuvinėja. Savo dirbinių niekam neparduoda, tik dovanoja, artimiausiems žmonėms išdalija. Šiemet turėjo pasisėjusi 40 arų kviečių. Ir čia pasisuko laimė. Visiškai atsitiktinai sutiko tokį vyriškį. Dirbdama vaikų darželyje valytoja, jam ir kitiems mažiesiems kaimietukams skaitydavo ar sekdavo pasakas. Sužinojęs, kad turinti kviečių laukelį, žmogus pasisiūlė jame išbandyti savo ką tik sutaisytą kombainą. Netrukus grūdus pylė A. Liktorienės kieme. Žinodamas, kad šeimininkė siuvinėja kryželiu, panoro turėti jos darbelį. Pats sugeba dirbti iš medžio, išmano kalvystę, bet tokio amato, kaip siuvinėjimas, dar neperprato.

A. Liktorienė džiaugiasi abiem sūnumis. Patenkinta anūkais, jie irgi darbštūs, studijuoja, mokosi užsienio kalbų. Pati A. Liktorienė gyvena tyliai, nemėgsta apkalbų, nepakenčia prasimanymų. Tyrą tikėjimą atsinešė iš vaikystės, kaip tai darė jos tėvai, seneliai. Nors Tiltagaliai skirstomi į Subačiaus ir Karsakiškio parapijas, tačiau ji yra Karsakiškio parapijietė. Pamiškė, kur anksčiau gyveno, irgi priklausė Karsakiškiui.

Nors didesnių mokslų sodietė nepasiekė, bet mėgo skaityti knygas. Turbūt kaime nerasi tokio amato, kurio ji nemokėtų. Visa tai reikėjo pačiai išbandyti, pajausti. Tam reikėjo užsispyrimo ir drąsos.

Tiltagaliai, Panevėžio rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija