„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2013 m. lapkričio 22 d., Nr. 3 (51)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno

Labanoro girios paviliotas

Kazimieras DOBKEVIČIUS

Jubiliatas Bronius Mikutavičius
90-mečio proga su giminėmis,
artimaisiais ir bičiuliais

Labanoro girios senolis
Bronius Mikutavičius
Autoriaus nuotrauka

Iš kairės: Ilgametis Kauno
kultūros skyriaus vedėjas
Raimondas Yla, jubiliatas Bronius
Mikutavičius ir šių eilučių autorius

Labanoro giria šnara Švenčionių, Molėtų, Švenčionėlių, Ignalinos rajonuose. Joje yra per 80 ežerų, kurių mėlynuose veidrodžiuose maudosi garbanių pušų siluetai. Garsi Labanoro giria ir kaimais, išsivingiavusiais dažniausiai nederlinguose tarpumiškių duburiuose, aukštumėlėse ir išsaugojusiais senovės aukštaičių dainas, pasakas, tradicijas… Labanoro kaimas žinomas nuo 1373 metų, jame gyvena apie 100 gyventojų. Aplink – daug augmenijos, vaistažolių įvairovė, uogienojai, o kur dar gausybė grybų. Tad vasarą Labanoro giria būna pilna turistų ir poilsiautojų.

Apsilankykime pas vieną seniausių Labanoro girios gyventojų, neseniai gražų 90-metį atšventusį Bronių Mikutavičių, gyvenantį tarp Balto ir Pažemio ežerų ant kalvelės pūpsančiame Pažemio kaime. Kelios kartos gyvena šiame kaime. Broniaus tėvelis Nepriklausomybės metais saugojo Lietuvos pasienį šalimais esančioje Paluknėje. Šeima turėjo kelis hektarus dirbamos žemės. Plušėjo nuo aušros iki sutemų, kad nieko nestigtų šeimos nariams. Hitlerininkai, atėję Lietuvon, jauną Bronių buvo išsivežę darbams į Vokietiją. Teko patirti daug vargo ir pavojų, tačiau Dievo pagalbos dėka laimingai sugrįžo į gimtinę. Bet aplink vyko Lietuvos partizanų kova, todėl teko patirti NKVD kariuomenės persekiojimus. Mat sovietinei valdžiai buvo nesuprantama, kodėl žmonės nesikelia gyventi į miestelius, miestus, o gyvena gūdžioje girioje. Teko ne kartą aiškinti, kad tai – tėvų ir protėvių žemė, ir jiems čia gerai. Su gerbiamu Broniumi esame pažįstami daugiau negu dvidešimt metų, kai su Lietuvos TV operatoriumi Vladu Dekšniu pirmą kartą teko čia atvykti žvejoti ir grybauti. Matydavome, kaip atviraširdis Bronius atlikdavo visus ūkio darbus, o vėliau iš pušų plaušų pindavo krepšius grybams ir net dideles pintines šienui parsinešti. Jis pavadavo žmoną Veroniką, kuri turėjo fizinę negalią. Prieš keletą metų Bronius palydėjo ją į amžinybę. Niekada Bronius nepraleisdavo šv. Mišių Labanoro bažnyčioje. Anksčiau pats nudumdavo motociklu, o dabar sūnus miškininkas Povilas arba duktė mokytoja Danutė pasirūpindavo, kaip tėvelį nuvežti į bažnyčią.

Kuklioje troboje, garbingiausioje vietoje, kabo šventųjų paveikslai… Kartą Bronius mums išsikalbėjus, papasakojo tokį epizodą. Buvo sausringa vasara. Lietaus tikimybė labai maža. Tuo metu Bronius buvo miške ir grybavo. Staiga mato: tvenkiasi debesys, virsta tamsiu, juodu kamuoliu. Tąsyk jis atsiklaupė tiesiog miške ir meldė Švč. Mergelę Mariją, kad šis juodasis debesų kamuolys prapliuptų ant Pažemio kaimo žemės ir sudrėkintų išdžiūvusią dirvą. Įvyko stebuklas. Ant Pažemio kaimo žemės lijo ilgai lauktas, išganingas lietus. Bronius susimąstė, tarsi susigėdo savo atvirumo ir tęsė pokalbį, sakydamas, kad Dievas mus lydi kiekviename gyvenimo žingsnyje.

Senolis negali ilgai ištverti Švenčionėliuose pas dukrą mokytoją Danutę ir jau nuo ankstyvo pavasario laiką leidžia savo gimtajame kaime, tuomet savaime atgyja visas kūnas, veidą nutvieskia šypsena…

Br. Mikutavičius yra ne tik garbingas tėvelis, bet senelis ir prosenelis, nuėjęs garbingą gyvenimo kelią. Jis vėl ir vėl nori girdėti Labanoro girios kuždėjimą, šnaresį, paukščių čiulbesį, pačios girios kvėpavimą, prie kurio per daugybę metų priprato, tarsi suaugo. Juk visi girių senoliai yra Lietuvos gamtos pavilioti.

Švenčionių rajonas
Vlado DEKŠNIO nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija