„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2013 m. lapkričio 22 d., Nr. 3 (51)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno

Kronika

Rašytojo jubiliejinis vakaras su nauja knyga

Petras IVANOVAS

Rašytojas Vasilijus Baranovskis

Rašytoją sveikina Zarasų sentikių
bendruomenės tarybos pirmininkas,
rajono savivaldybės tarybos
narys Aleksandras Volkovas

Baltijos ir Lenkijos sentikių
šventikų choras „Unison“
muziejuje giedojo giesmes

Rygos dvasinės mokyklos
rektorius Nikolajus Ivanovas
įteikė Vasilijui Baranovskiui
dvasinės mokyklos Padėkos raštą
Autoriaus nuotraukos

Zarasų krašto muziejuje įvyko graži šventė. Ne taip dažnai į šią kultūros šventovę svečiai atvyksta ne tik įvairių Lietuvos ir Latvijos kampelių, bet ir iš Lenkijos. Muziejuje buvo paminėtas svarbus šiam kraštui įvykis – dienos šviesą išvydo nuostabi zarasiškio rašytojo Vasilijaus Baranovskio knyga „Laikai ir likimai“. Joje – geriausi šio žinomo rašytojo grožinės literatūros, publicistikos kūriniai, šio krašto tyrinėjimo darbai. Buvo ir dar viena proga – knygos autoriui neseniai sukako 80 metų.

Dar romėnų poetas Publijus Ovidijus kalbėjo, kad nereikia skaičiuoti žmogaus metų. Žmonės gyvena ir dar ilgiau, tačiau būtina skaičiuoti, vertinti jų darbus. Apie tai ir buvo kalbama gražiame renginyje. Jo metu buvo pasakyta daug gražių žodžių apie šį talentingą, be galo darbštų, kuklų žmogų. Daugiau kaip prieš 60 metų pasirodė pirmieji Vasilijaus literatūriniai bandymai. Greitai Daugpilio krašte jaunuolis buvo pakviestas dirbti į redakciją. Vėliau likimas atvedė į Lietuvą. Zarasuose jaunuolis redakcijoje dirbo literatūriniu darbuotoju, redaktoriaus pavaduotoju. Paskui išvyko į Vilnių siekti aukštojo mokslo. Vėl sugrįžęs į ežerų kraštą jau vadovavo redakcijos kolektyvui. 1967 metais gabus žurnalistas pakviestas į uostamiesčio redakciją dirbti redaktoriaus pavaduotoju. Darbas atimdavo daug jėgų, redakcijos darbų konvejeris neleido rimtai atsidėti literatūriniam darbui. Vasilijaus talentas buvo pastebėtas Vilniuje ir jis iš Klaipėdos išvyko į Vilnių. Dirbo Rašytojų sąjungos žurnale „Litva literaturnaja“ (dabar „Vilnius“). Šio žurnalo misija buvo labai svarbi – supažindinti Tarybų Sąjungos žmones su lietuvių literatūra. Darbas žurnale atvėrė daug galimybių suklestėti V. Baranovskio talentui. Jis vertė daug Lietuvos rašytojų kūrybos iš lietuvių kalbos į rusų, lietuvių raįytojų kūriniai pasiekė ne tik Maskvą, Leningradą, Sibirą, bet ir Ramiojo vandenyno ir Baikalo krantus. Geriausius lietuvių autorių kūrinius skaitė Gruzijoje, Ukrainoje, Estijoje, Latvijoje. Iš tolimiausių buvusios šalies kampelių keliavo padėkos laiškai autoriams ir vertėjams. Vasilijus skiria laiko ir literatūriniam darbui. Gimsta daug kūrinių – apysakų, apsakymų, apybraižų.

Vos ne prieš du dešimtmečius jau būdamas užtarnautame poilsyje Vasilijus vėl grįžo į Zarasus, bet ne poilsiui. Čia atsivėrė nauji kūrybos horizontai. Tai – tikra likimo dovana Zarasų kraštui ir jo žmonėms. Vasilijus tyrinėja sentikystės istoriją, susitinka su žmonėmis, užrašo prisiminimus, renka to meto nuotraukas. Šalies spaudoje pasirodo straipsniai apie sentikystę. Po ilgų ateizmo metų tai buvo šokas skaitytojui. Jis daug sužino apie čia gyvenusius žmones, jų protėvių praeitį, tradicijas ir papročius. Gal niekada nebūtų sužinojęs, jeigu ne V. Baranovskio darbai. 2000 metais išleista rašytojo knyga „Senojo tikėjimo saugotojai: Zarasų sentikių bendruomenės istorijos puslapiai“. 2004 metais skaitytoją šis autorius nudžiugina knyga „Amžinos šventovės“. Joje rašoma apie sentikius, jų istoriją ir tradicijas. Po metų kartu su mokslininku Grigorijumi Potašenka išleidžia turtingą žodyną: „Baltijos ir Lenkijos sentikiai: trumpas istorinis ir bibliografinis žodynas“.

2008 metais skaitytoją V. Baranovskis nudžiugino dar viena knyga „Bajorė Morozova“. Tai – istorinis romanas, paskelbtas 2008 metais. Rašyti jis pradėjo prieš du dešimtmečius. 1993-aisiais šis darbas pirmą kartą pasirodė žurnale „Vilnius“, tačiau Baranovskis visada svajojo apie knygą ir savo svajonę įgyvendino. Bajorės Morozovos istorija yra gerai žinioma daugeliui. Jos paveiksle įkūnytas tvirtas charakteris ir tragiškas likimas. Didikė buvo viena iš turtingiausių moterų Rusijoje, artima carui, bet savo protėvių tikėjimo neatsisakė, nepriėmė kito. Už tai ji buvo nukankinta ir mirė. Knyga sudomino skaitytojus ne tik Lietuvoje, bei ir Latvijoje, kitose valstybėse. Jau galvojama apie pakartotinį šios knygos leidimą.

Zarasų krašto muziejaus direktorė Ilona Vaitkevičienė pristatė pagrindinius Vasilijaus Baranovskio gyvenimo ir kūrybos etapus. Į renginį atvyko Latvijos Respublikos Seimo narys Vladimiras Nikonovas. Sentikystės tyrinėjimo pasiekimus, Vasilijaus Baranovskio indėlį į juos puikiai vertino Lietuvos sentikių bendruomenės pirmininkas Grigorijus Bajarovas, Kauno sentikių bendruomenės pirmininkas Fiodoras Ponomariovas, Latvijos sentikių bendruomenės tarybos pirmininkas, Daugpilio sentikių cerkvės šventikas Aleksejus Žilko, Rygos sentikių dvasinės mokyklos rektorius, istorijos mokslų daktaras Nikolajus Ivanovas. Jis pabrėžė, kad V. Baranovskio indėlis yra gerai žinomas ir kitose valstybėse. Už nuveiktus darbus zarasiškiui įteiktas Rygos dvasinės mokyklos Padėkos raštas. Rektorius pažadėjo, kad numatyta ateityje šiam sentikystės tyrinėtojui, rašytojui suteikti šios mokyklos garbės mokslinį laipsnį. Rašytoją nuoširdžiai pasveikino gražaus jubiliejaus ir knygos pristatymo proga Zarasų sentikių bendruomenės pirmininkas, rajono savivaldybės tarybos narys Aleksandras Volkovas, palinkėjo jubiliatui dar daug gyvenimo metų ir prašė nudžiuginti visus savo kūriniais.

V. Baranovskį sveikino valdžios atstovai zarasiškai, draugai, bičiuliai. Renginio dalyviai susipažino su Rygos Grebenčikovo ir Zarasų sentikių bendruomenės parengta kilnojamąja fotografijos darbų paroda „Dvasinis ir kultūrinis sentikių palikimas ir dabartis“. Šventės dalyviams giedojo Baltijos ir Lenkijos sentikių šventikų choras „Unison“.

Zarasai
Autoriaus nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija