„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2014 m. balandžio 18 d., Nr. 2 (53)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Laikas ir žmonės

Perlojiškės kultūros lobynas

Rūta Averkienė

Janina Baublienė

Janina Baublienė
prie savo namų

Perlojoje gyvenanti Janina Baublienė – viena iš tų dainingųjų dzūkių, be kurios nė viena rajono šventė, nė vienas kaimo susibūrimas neapsieina, kuri per savo gyvenimą išdainavo, išpasakojo ne vieną šimtą senovinių dzūkų dainų, niekur kitur negirdėtų pasakojimų.

Neseniai perlojiškė atšventė 85 metų jubiliejų, tad gera proga aplankyti, pasveikinti ir pasidomėti, kokius gi kultūros lobius saugo ši energija spinduliuojanti moteris. Nors klausantis guvios, jaunatviškai atrodančios Janinos pasakojimų ir žinant, kaip nepaisant senyvo amžiaus ji visur suspėja dalyvauti, ne kartą šmėkšteli mintis, kad galbūt jos amžių kalendoriai meluoja. Pasitikusi prie svetingai atvertų kiemo vartelių, senolė į namus lydi takeliu – tarsi gyvybingu šaltinėliu į neišsenkančią dainų jūrą. Paklausta, iš kokio gi stebuklingo šaltinio tiek meilės dzūkiškai dainai, šokiui pasisėmė, senolė išsamiai, su įdomiausiomis detalėmis, tarsi smulkiu šokio žingsneliu perbėga per savo nelengvą, bet įdomų, dainų ir šokių melodijomis paįvairintą gyvenimą.

Keletas sodyboje praleistų valandų, besiklausant pačios senolės dainų, įdomių prisiminimų, prabėgo akimirksniu. Tarsi pabuvota unikaliame liaudies dainų atlikėjos koncerte. Svetinga jubiliatė sakė mėgstanti bendrauti, ir kiekvienas svečias jos namuose yra laukiamas. Gražia dzūkiška šneka močiutė pasakoja savo gyvenimo istoriją, pasakojimus tarsi pailiustruodama iš amžių glūdumos atėjusiomis, negirdėtomis dainomis. Vyrą amžinatvėn išlydėjusi prieš penkiolika metų, senolė savo sodyboje iki šiol tebešeimininkauja su dukra Irena.

„Esu kilusi iš Alytaus rajono, o Perlojoje pragyvenau daugiau kaip šešiasdešimt metų, tai esu tikrų tikriausia dzūkė, užtat tokia smagi“, – juokauja senolė. Pagarbos savo kalbai, protėvių tradicijoms, jų kultūrai kibirkštėlė nuo vaikystės įsižiebė jos gimtuosiuose namuose Jaujakiemio kaime, kuriame Lietuvos savanorio ir mokytojos šeimoje augo septyni vaikai. Janina buvo ketvirta po trijų brolių, mylima ir auklėjama mylėti tai, kas sava, lietuviška. Vaikystė, nors ir nebuvo lengva, bet šviesi. Janina ir dabar atsimena, kaip mama, kaimo mokytoja, buvo tikra auksarankė – puiki audėja, mezgėja, valgių gamintoja. Mokėjo daugybę senovinių dainų. O šokti Janina išmokusi iš senelių, mamos tėvų. „Paslapčia žiūrėdavau, kaip jie šoka, ir pati, šluotą pasiėmusi, šokdavau. O senelis buvo tikras pasakorius. Kai atvažiuodavo pas mus, kai pasisodindavo ant kelių, pradėdavo pasakojimus visokiausius pasakoti, tai mes ir užmigdavome ant kelių“, – atsimena.

Janina baigė Raitininkų pradžios mokyklą, tada du skyrius – Ilgininkų mokykloje, tris klases – Merkinės gimnazijoje.

Iš vaikystės atplaukusiuose prisiminimuose – Druskininkuose vykęs koncertas, kuriame su vaidinimu dalyvavo mama, dalyvavo ir ji, devynmetė. Vėliau, viską atsiminusi, kaip mokė mama, pati iš atminties atšaukė aną vaikystėje matytą vaidinimą ir suvaidino jį su kolektyvu Rumšiškėse. Iš vaikystės atsiminimų atklysta ir pasakojimas apie tai, kaip po vaidinimo jos mama prezidentui Antanui Smetonai įteikė javų varpų vainiką, ir kaip vėliau, Prezidentas, susižavėjęs dzūkų vaidinimu, dar kartą apsilankė jų kaime, kur jo garbei buvo surengta didžiausia šventė su dainomis, šokiais, vaišėmis. Tuomet ir Janina, ir jos broliai bei seserys gavo iš Prezidento dovanų.

Janinos gyvenimas nelepino, o patirtos netektys, sunkumai tarsi užgrūdino. 1947 m. gegužės 6 d. buvo sušaudyti jos tėveliai. Likus be tėvų, pokariu, gyvenimas nebuvo lengvas nei jai, nei kitiems šios šeimos vaikams. Į Perloją, ką tik įkurtą valsčių, Janina atsikėlė 1948-aisiais, Joninių išvakarėse. Jau buvo ištekėjusi, pirmasis jos vyras dirbo prokuroru, o ji dirbo valsčiuje sekretore. Tačiau Janinai anksti teko patirti našlės dalią. Vėliau ištekėjo antrą kartą. Antrasis vyras amžinybėn išėjo prieš penkiolika metų. Perlojos bandymų stotyje Janina dirbo iki pensijos, 25 metus.

Kaip sako pati jubiliatė, visur, kur gyveno ir dirbo, jos buvo „pilna“. „Kiek aš vestuvių, švenčių, laidotuvių atbuvau, kiek visur dainavau, giedojau, maistą ruošdavau. Ir mane labai visi kažkodėl gerbė – vežė į koncertus, ekskursijas...“ – džiaugiasi senolė.

Veiklia, gražų balsą turinčia ir daininga perlojiške džiaugiasi Varėnos rajono kultūros darbuotojai, Perlojos etnografinio ansamblio vadovė Irena Stoškienė, sakydama, kad Janina kaimo saviveikloje, kurioje dalyvauja nuo 1970 metų, tiesiog nepakeičiama. „Kiekvienas žinantis paliudys, kad ne tik saviveiklinė šauni, bet ir puiki moteris – visada užjaus, pagelbės, paguos“, – sako J. Baublienės kaimynystėje gyvenanti I. Stoškienė. Kartu su Perlojos etnografiniu ansambliu ji apvažiavusi visą Lietuvą. J. Baublienė – tikras išminties lobynas, kuriame sukaupta daug liaudies išminties – pasakojimų, dainų, papročių. Ji – ne tik gera dainininkė, bet ir pasakorė, šokėja. Bažnyčioje gieda, šermenyse. Ne vienerius metus dalyvavo regioninėse dzūkiškos polkos varžytuvėse „Smagiausios polkos – smagiausia pora“, o 2006-aisiais užėmė pirmąją vietą.

Ar vyras neprieštaraudavo? „Ne, – sako Janina. – Tik sakydavo, kad kartu ir gyvulius pasiimčiau“. Janina turi dvi dukras – Ireną, kuri gyvena su ja, ir Kaune gyvenančią Sigutę, tris anūkes – Eglutę, Rasytę, Ievutę – ir proanūkę Kamilę. Iš mamos, močiutės meilę dainavimui, muzikai paveldėjo ir dukros, anūkės. Žentas irgi muzikuoja. Dainų, kaip pati sako, ji moka daugiau kaip keletą šimtų. Jų ir pasakojimų ir kitus išmokė. Prisimena, kad prieš keletą metų darbuotojams iš Tautosakos archyvo padainavo maždaug 50 dainų. Dabar ir pati nežino, kaip visur suspėdavo. Juk niekam nemokėjo atsakyti. Dainų, Grybų šventėse dainavo, šoko. Ir dabar dainuoja viena ir su kolektyvu. Jos šeimoje dainavo visi, sesuo dainavo net operoj.

85-metį švenčianti J. Baublienė sako ir dabar nesiskundžia atmintimi ir noru visur dalyvauti. Abiejų su vyru rūpesčiu statytuose namuose – daugybė padėkos raštų, apdovanojimų, suvenyrų, kurie liudija Janiną buvus ir esant nenuilstančią dainininkę ir šokėją. Namus puošia ir pačios austos, siuvinėtos dailios lovatiesės, pagalvėlės, megzti, nerti rankdarbiai – jubiliatės darbštumo liudininkai. Ir grybautoja, ir uogautoja buvo nepailstanti. Janina iš skrynios kaip didžiausią turtą parodo ir mamos austus sijoną ir liemenę, su kuriais pasipuošusi koncertavo ne vieną dešimtį kartų. Etnografiniai drabužiai, kuriais perlojiškė dabinasi gana dažnai, kabo pačioje pagarbiausioje vietoje, kad prireikus greitai pasipuoštų ir mažu žingsneliu smagiai išskubėtų pro vartelius į jos mėgiamus koncertus.

Močiutė Janina sutiko ir išlydėjo dainomis. Belieka tik spėlioti, kiek gražiausių dainų per ilgą gyvenimą išdainavo ši sodrų balsą turinti moteris. Ji – tikra lobių skrynia etnografams, nes moka ne vieną šimtą senovinių dainų. Iš senovės atšaukia negirdėtas, jautriausias sielos stygas suvirpinančias dainas, kai dainuoja apie motulę, apie sakalą, apie diemedį ir daugybę kitų. Belieka jai palinkėti sveikatos ir energijos, kad jos dainuojamos skambios dainos džiugintų ne vieną jų besiklausantį.

Perloja, Varėnos rajonas
Autorės nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija