Senjorai senatvės nebijo!

Pranas LUKOŠEVIČIUS

Stasė Rainienė

Antanas Laimutis Žaliauskas

Marija Žaliauskienė

Marijona Jonaitienė

Niekas nepagalvojo, kad Radviliškio rajono Baisogalos miestelyje duris atvers gyvenimo rudenį pasitikusiems žmonėms skirta privati globos įstaiga – UAB „Senjorų namai“. Bet tai įvyko praėjusių metų gruodį. Juose apsigyveno pirmieji gyventojai iš artimesnių bei tolimesnių vietovių. Kai rašomas šis tekstas, globos namuose gyvena 16 senųjų žmonių. Šie namai yra trečiajame buvusio Baisogalos eksperimentinio ūkio administracijos pastato aukšte. Pirmajame ir antrajame jo aukštuose – miestelio ligoninė. Sunkiai judantys senjorai ar lankytojai į namus pasikelia specialiai įrengtu keltuvu, stipresnieji nesunkiai „užkopia“ į trečiąjį aukštą. Jaukioje „Senjorų namų“ fojė – patogūs sėdėti foteliai, kėdės, ant sienų šiuolaikiniai dailės kūriniai, informaciniai stendai su laikraščiais, žurnalais, įvairiais spaudos leidiniais, ant stalelio su visada žydinčiomis gėlytėmis – lankytojams skirta užsiregistruoti knyga...

Jaunystės pomėgiai nedingo

Viena pirmųjų į „Senjorų namus“ atvyko Stasė Rainienė iš Meiliškių kaimo, Raseinių rajono. Džiaugėsi nauju būstu, nors, žinoma, kiek neįprastu, kitokiu nei anksčiau. Čia S. Rainienė atšventė savo 80 metų jubiliejų. Jaunystės pomėgių moteriškė nepamiršo. Vienas jų – mezgimas. Stasė dažnai papasakoja apie savo mėgstamą užsiėmimą. Mamos, vyresniųjų pamokyta, ėmėsi virbalų, rinko, derino siūlų spalvas, rūšis, paskui mezgė kojines, pirštines, viską, kas būdavo reikalingiausia kaimo buityje. Jos darbeliais džiaugdavosi daugelis.

Pro kambario langą puikiai matomas Baisogalos centras. Ypač maloniai Stasei atrodo Baisogalos Švenčiausios Trejybės bažnyčia. Nueina į ją pasimelsti.

Dar viena iš pirmųjų „Senjorų namuose“ apsigyveno Marijona Jonaitienė, atvykusi iš Kurtuvėnų kaimo (Šiaulių r.). Ji buvo labai silpna, su didžiulėmis pragulomis, tačiau sugebėjo, artimųjų padedama, rasti jėgų gyventi, sveikti; linksma moteris savo buvimu džiugina aplinkinius.

Trečiame kambaryje gyvena Marija Žaliauskienė – puiki dainininkė, giedotoja, bet svarbiausia, verslininkė. Tiesa, buvusi. Turėjo bičių ūkį Girvalakių kaime (Skėmių seniūnijoje, Radviliškio r.). Tėvas buvo žinomas bitininkas. Mažai mergaitei patiko darbštuolės bitelės. Ji panoro turėti savo avilius. Jau paauglė 1930-aisiais – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto 500 metų mirties sukaktuvių metais – su užsidegimu ėmėsi darbo – bitininkystės. Pradžioje turėjo du avilius. Vėliau jų vis daugėjo. Džiaugėsi medonešiais. Perėmė tėvelio verslą. Gerbė, mylėjo biteles, jos atsilygindavo medučiu. Sulaukusi senatvės, visus 22 avilius patikėjo anūkui Giedriui. Jis dabar valdo bičių ūkį, pratęsė senąją verslo tradiciją.

Bendrovės socialinė darbuotoja Aušra Utkienė, sako, kad M. Žaliauskienė – nepaprasto ramumo ir sielos grožio „Senjorų namų“ gyventoja. Visuomet šypsosi, visuomet jai viskas gerai, suranda kuo užsiimti: tai maldeles skaito, tai senovines dainas perrašinėja, tai eiles deklamuoja... Nors liga ir atėmė galimybę vaikščioti, noras gyventi, džiuginti kitus išliko.

Septintame kambaryje gyvena Laimutis Žaliauskas, Marijos giminaitis. Jis, atvykęs į „Senjorų namus“, nepamiršo savo mėgiamos sodininkystės. Valandų valandas gali pasakoti ir savo patirtimi dalintis apie aviečių veisles, jų priežiūros ypatumus. Avietes sirpina savo sodyboje Palonų kaime (Baisogalos seniūnija, Radviliškio r.). Tiksliau – jis prižiūrėtojams, samdomiems darbininkams vadovauja, juos aplanko, pamoko, konsultuoja. Laimutis praėjusią liepą buvo „išėjęs“ atostogų; mat jos (tai numatyta bendrovės įstatuose) galimos. Jau nuėmė naująjį aviečių derlių. Norėta aplankyti atostogaujantį verslininką jo valdose, bet dėl nenumatytų priežasčių nepavyko tai padaryti.

– Ar džiugina šių metų aviečių derlius? – pasiteiravau sugrįžusįjį iš atostogų. Numojo ranka – derlius triskart menkesnis nei ankstesniais metais.

Su didžiuliu ilgesiu L. Žaliauskas prisimena savo prižiūrėtas biteles, kurias dėl ligos reikėjo atiduoti kitam šeimininkui.

L. Žaliauskas – skvarbaus proto ir loginio mąstymo žmogus. Jis – žemės ūkio žmogus. Pamilo žemelę nuo mažens. Baigė aukštuosius žemės ūkio mokslus. Valgyti žemdirbio vadovo duoną nebuvo lengva. O rodikliai, palyginus su kitais ūkiais, buvo neblogi. Dabar daug skaito, jo kambaryje – radijas, televizorius, dirba su kompiuteriu.

Iš istorijos šaltinių žinome, kad vyriausiasis Laimučio brolis Ksaveras, 1941 metais, prasidėjus Vokietijos ir Rusijos karui, birželį buvo aktyvus partizanas. Birželio 25 dieną tankiame Girvalakių kaimo miške, susidūrus su išbadėjusiais rusų kareiviais, pasalūnė kulka sužeidė partizaną, o vežamas į Kėdainių ligoninę, jis mirė. Dešinėje Baisogalos bažnyčios šventoriaus vartų pusėje žuvusio garbei buvo pastatytas paminklas; pokary stribai bei tautos išdavikai nuvertė jį, sulygino su žeme. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, K. Žaliausko giminės atstatė paminklą.

Apie „Senjorų namų“ gyventojus daug papasakojo bendrovės socialinė darbuotoja A. Utkienė. Anot jos, dauguma gyventojų yra labai silpni, kovojantys su atminties bei mąstymo problemomis, tačiau kiekvienas savaip ypatingas, savitas, su skirtingomis gyvenimo istorijomis. Tačiau vis dažniau jie susimąsto, kad šioje žemėje yra svečiai, siekiantys didžiulės laimės, bet nenusimena, žino gyvenimo prasmę – kasdieninius darbus ir rūpesčius patikėję jauniems, neužmiršta savo pomėgių.

Senųjų paguoda

Senjorais ir senjorėmis nuoširdžiai rūpinasi čia dirbančios darbuotojos. Jos – senųjų džiaugsmas ir paguoda.

Pirmoji su senjorais susitiko Aida Brazdauskienė. Po didelio remonto padėjo sutvarkyti trečiąjį aukštą. Per dvi savaites ji viena išvalė dažais ir kreida aptaškytas grindis, sienas. Nelengva buvo, tačiau žinojo: greitai šiame aukšte įsikurs seneliai ir senutės, kurie turi gražiai, švariai gyventi.

Pati panoro senuosius prižiūrėti. Jai pavyko. Lapkričio 22 dieną Baisogalos kultūros namuose įvyko UAB „Senjorų namai“ atidarymo šventė. Paskui jos dalyviai, svečiai, atsakingi valdžios žmonės atėjo į šiuos namus, buvo perkirpta atidarymo juostelė.

UAB „Senjorų namai“ dirba devynios darbuotojos. Taip buvo suteiktos naujos darbo vietos, prisidėta prie bedarbystės seniūnijoje mažinimo.

Apie visas savo darbuotojas gerai atsiliepia bendrovės administratorė Inga Januševičienė. O ypač įstrigo atmintin jaunutės darbuotojos Astutės Baktytės pasakymas, kad į darbą einanti kaip į šventę. Tą patį pasakė ir neseniai pradėjusi dirbti energinga jauna darbuotoja Linutė Kraponavičiūtė.

Gyvenimo gerovė ir jos perspektyvos

UAB „Senjorų namai“ direktorė Aistė Janovič pasakoja apie gyvenimo gerovę dabar ir ateities perspektyvas. UAB „Senjorų namai“ direktorei tokių namų idėja kilo dar 2006 metais. Tuomet studijuodama Šveicarijoje, ji aplankė įvairias socialines įstaigas, suprato, kad Lietuvos žmonės irgi turėtų gyventi geriau, ypač vyresnieji, atidavę savo laiką, gyvenimo džiaugsmus ir vargus vaikams, tautai. Todėl dar studijuodama sakė, kad pabaigusi mokslus įkurs tokius namus, kurie bus verti senjorų namų vardo. Pasitaikius progai (galimybėmis, suteiktomis Europos Sąjungos institucijų) tai ir padarė. Žinoma, be vyro, tėvų, artimųjų bei draugų ir net vos pažįstamų žmonių paramos tai nebūtų įvykę...

Direktorė džiaugiasi įkurtomis darbo vietomis ir nuoširdžiai tikisi, kad darbuotojos jomis džiaugiasi ir vertina. Anot pašnekovės, truputį gaila, kad visos idėjos dėl vienokių ar kitokių priežasčių dar neįgyvendintos, tačiau tikisi, kad bent dalis jų per artimiausius metus įgaus pagreitį. Dabar didžiausias tikslas – sužadinti senjorų norą gyventi, veikti, domėtis ir norėti daugiau veikti. Tikimasi bendradarbiaujant su mokyklomis, bendruomenėmis užimti senjorus įvairiomis veiklomis, kad dienos būtų turiningesnės: piešti, megzti, pinti iš vytelių, prisidėti prie labdaros ir daryti kitus mažus darbelius, kurie priartina nors vienu žingsniu prie gyvenimo. Gražu, kad šių namų gyventojai tiki į Dievą.

Ateityje planuojama įrengti ant stogo terasą, kad nereikėtų leistis į apačią, o būtų galima vietoje išeiti pakvėpuoti grynu oru, užauginti, palieti augalą privažiavus vežimėliu ir kitaip turiningai leisti laiką... Tikimasi kinezeterapeuto paslaugų (mankštos ir masažai praturtins senjorų kasdienybę), sielovados vadovo, kuris pravestų pokalbius su norinčiais pasisakyti, pakalbėti... Tikimasi pritaikyti muzikos terapiją gydymui, poilsiui ir atsipalaidavimui. Planuojama nupirkti vežimėlį-automobiliuką, kad senjorai laisvai galėtų nuvažiuoti patys ar lydimi asmens iki parko pasigrožėti Komaro rūmais ir kitur.

Baisogala, Radviliškio rajonas

© 2014 „XXI amžius“