„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2015 m. balandžio 3 d., Nr. 1 (55)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Neaimanuojantys ir užsiėmę darbais

Bronius VERTELKA

Danutė ir Romualdas Uliai

Danutė Ulienė

Danutės Ulienės paveikslai

Vasario 21-ąją prasmingai pragyventų metų sukaktį sutikusi Ramygalos miesto gyventoja Danutė Ulienė teigia, jog nejaučianti prabėgusio laiko naštos. Jubiliatė užsiėmusi darbais, kartais diena jai būna per trumpa. Meniškos sielos moteris neaimanuoja iš nuobodulio ar kad gauna nedidelę pensiją, tik prašo Dievo sveikatos.

Galerijoje daugėja paveikslų

Ramygaloje dažnas pasakys, kur gyvena tautodailininkė Danutė Ulienė. Jos namai – kraštinė Gėlių gatvės sodyba. Už dviaukščio baltų plytų mūro – jau laukas. Laiptais kopdamas į antrąjį aukštą, grožiesi ant sienų iškabintais paveikslais. Šeimininkė šypsodamasi taria, jog tai – jos dailės galerija. Dar vaikystėje Danutė mėgo piešti. Berods ketvirtoje klasėje, popieriuje „įamžino“ savo tėvų sodybą. Gimtieji namai buvo ypatingi tuo, kad turėjo du šulinius. Vienas buvo kaip šaldytuvas greitai gendantiems maisto produktams, o iš kito sėmė vandenį kasdienėms reikmėms. Po daugelio metų jau iš atminties nupiešė melioracijos sunaikintą tėvų sodybą. Danutė paveikslus tapo lengvai. Ne viename jų aptiksi gandrą. Ne todėl, kad šis paukštis yra Ramygalos herbe. Pavasarį sugrįžę gandrai įsitaiso Ulių kaimynystėje, cementinio stulpo viršūnėje suneštame lizde. Pro jų namo langą galima pamatyti, kaip paukščiai peri, rūpinasi jaunikliais ar kovoja dėl vietos sau. Keli gandrai buvo įpratę patupėti ir ant Ulių namo stogo kraigo. Danutės paveiksluose vyrauja gamtos vaizdai. Ji turi lakią vaizduotę. Darbų padovanojusi savo vyrui, broliui ir dviem seserims, kai jie šventė jubiliejinius gimtadienius.

Sutuoktiniai rašo eiles ir gražiai piešia

D. Ulienė dar kuria ir eiles. Artėjant mamos mirties datai, pabandė kažką sueiliuoti jos atminčiai. Prisėdus žodžiai tiesiog liejosi. Per trumpą laiką sukūrė net trylika strofų. Buvo gilus vakaras ir vyras Romualdas jau miegojo, tačiau jį pažadino, norėdama pasidžiaugti sėkme. Atidžiai perskaitęs žmonos kūrybą, pagyrė ją, šaunuole pavadino. Šv. Jono Krikštytojo atlaidams skirtą eilėraštį išspausdino Ramygalos parapijos laikraštukas. Į rimtas poetes Danutė nepretenduoja, bet užmesti rašiklio neketina. Beje, pirmuosius eiliuotus kūrinėlius ji parašė vaikystėje mokyklos sienlaikraščiui.

Tautodailininkės vyras Romualdas irgi ne tik gražiai piešia, bet ir rašo eiles. Kad turi tokių gabumų, miestelėnai sužinojo Danutės dėka. Buvo paskelbtas Ramygalai skirto eilėraščio konkursas. Būdamas prie gyvulių ir sėdėdamas ant griovio krašto jis sukūrė eilėraštį. Pats nunešti jį komisijai gėdijosi, tai padarė žmona. Eiliuotas kūrinėlis buvo įvertintas teigiamai. Į savo repertuarą jį įtraukė kapela „Senoliai“.

Danutė skaito eilėraščius vykstant miesto šventėms. Romualdas parašė proginių eilėraščių giminėms, porą jų skyrė žmonai. Ramygalietis eilių netaiso ir nešlifuoja. Rašo tai, kas iš širdies veržiasi, ką būtinai norisi išsakyti.

Klausė, kaip pavyko gauti vietą mugėje

Uliams atvykus gyventi į Ramygalą, kad nenutrūktų darbo stažas, Danutė skubėjo įsidarbinti. Kauno įmonės „Žilvitis“ Panevėžio padaliniui reikėjo pynėjų iš vytelių. Toks darbas Danutei tiko: būdama namuose, galėjo prižiūrėti vaikus ir skirti jiems reikiamą dėmesį. Prie pirmosios pinamos lėkštelės (gaila, jos jau nebeturi) teko net prakaitą nubraukti. Palaipsniui įprato. Turėdama pynimui paruoštų vytelių, per dieną iki 20 dirbinių nupindavo. Jų kaina buvo nebloga, už vieną – apie tris sovietinius rublius, kai kelionei autobusu iki Panevėžio tereikėjo 50 kapeikų... Pynė pagal duotus pavyzdžius, paklaida galėjo siekti vos kelių milimetrų.

Perėjus dirbti į Panevėžio „Karklą“, jau  pačiai reikėjo rūpintis vytelėmis, jas nužievinti, virinti. Užtat turėjo visišką kūrybos laisvę. Toks darbas Danutei buvo malonus. Ėmė važinėti į muges Panevėžyje ir Vilniuje. Pirmą kartą nuvykus į sostinę, prekybos vietą gavo šalia prekeivio, siūliusio pirkti vietnamietiškus gaminius iš vytelių. Danutės atvežtus tiesiog išgraibstė, o kaimynas nesugebėjo savo nė vieno parduoti. Šis iš pavydo, kad taip sekasi naujokei, piktai klausė, kaip ji sugebėjusi gauti čia vietą. Tuo metu prekybos vieta mugėje buvo nelengvai gaunama.

Gaminiai išgarsino D. Ulienę, ėmė ją kviesti į parodas, priėmė į Tautodailininkų sąjungą. Kiekvienas jos dirbinys – vis kitoks. Pindama nestokoja fantazijos, būtinai kažką pateikia savo. Vien apie 20 iš vytelių pintų kryžių iš namų nupirko.

Ko imasi, iki galo padaro

„Kiekvienas darbas – sielos atgaiva. Už tai ir nervų neturiu. Ne vien dėl pinigų stengiuosi, norisi kažką gera kitam daryti. Taip gyventi man yra malonu“, – sako kūrėja iš Ramygalos. Gabi ji kitiems amatams. Iš vyresniosios sesers pramoko siūti, vėliau baigė siuvimo kursus Panevėžyje. Augantiems vaikams, sau ir kaimynams pasiūdavo. Mėgo megzti, tai irgi buvo didelė paspirtis šeimai.

Danutė išranki televizijos laidoms. Žiūri tas, iš kurių galėtų pasimokyti gėrio, nepraleidžia lietuviškų filmų. Itin mėgsta skaityti knygas. Būdavo, gaus atlyginimą už darbą, būtinai į knygyną užsuks. Taip susikaupė (vyras irgi perka knygas ir jas skaito) nemaža knygų bibliotekėlė. Tarp Danutės mėgstamų – meilės romanai. Yra nemažai leidinių apie šventųjų gyvenimą. Kai kurios knygos dar neperskaitytos.

Neužsidaro D. Ulienė tarp keturių savo namų sienų. Mėgsta keliones po atsigaunančius dvarus, lanko šventąsias vietas. Dar sovietiniais laikais, kai dirbo kolūkyje, gavo nemokamą kelialapį visam mėnesiui. Susipažino su Užkaukaze, aplankė Maskvą.

Nors gyvena mieste, tačiau Uliai užsiaugina bulvių, neperka daržovių. Anksčiau laikė net dvi pieningas karves. Šiuo metu jų tvarte žiemoja tiktai arklys, rimčiausias Romualdo padėjėjas. Užtat malkų Uliams nereikia pirkti, sausuolių prisirenka ar iš savo miško atsiveža.

Gyvena vienas kitą pečiais paremdami

Danutė ir Romualdas (žmona jį vadina Romu) yra kilę nuo Vadoklių. Augo gretimuose kaimuose, todėl vienas kitą pažinojo. Rimtai draugavo vienerius metus. Danutė kaip būsimoji marti patiko Romualdo mamai.

Kada sesuo Paliutė ir brolis Pranas ruošėsi susituokti, Danutės mama pasakė, ar ne laikas ir pačiai pagalvoti apie šeimyninį gyvenimą. Trys Kisielių šeimos vaikai kartu šventė jungtuves. Turbūt tai buvo pirmas toks atvejis Lietuvoje. Santuokos sakramentą jaunavedžiams suteikė Vadoklių klebonas kun. Alfonsas Jančys.

Bėga 43-ieji metai, kai Uliai santuokoje. Jaunystėje Romualdas sugebėjo įsigyti gamybinės praktikos meistro specialybę. Dirbo techniku normuotoju, dirbtuvių vedėju. Nelengva buvo jo vaikystė. Būdamas 10 metų neteko tėvo. Pokaryje mamai teko du sūnus išlaikyti. Ji buvo gera audėja, mokėjo daugybę kitų darbų, buvo apsukri. Gerąsias mamos savybęs sugebėjo perimti Romualdas. Jaunystėje jis rūkė, o maždaug prieš 40 metų visiškai atsisakė šio žalingo įpročio. Nebuvo visiškas blaivininkas, tačiau įkaušęs neprarasdavo proto.

Uliai užaugino vieną sūnų ir tris dukras, turi tris anūkus. Sūnus nerūko.

Danutė ir Romualdas Uliai katalikišką tikėjimą gavo iš savo tėvų. Romualdas – parapijos pastoracinio komiteto narys. Danutė už jo pečių jaučiasi kaip už akmeninės tvirtovės sienos.

Ramygala, Panevėžio rajonas
Autoriaus nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija