„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2015 m. balandžio 3 d., Nr. 1 (55)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Knyga apie gimtąjį kaimą ir jo žmones

Vytautas BAGDONAS

Anykštėnės medikės, literatės,
visuomenininkės Eugenijos
Veronikos Pilinkienės knygos
„Pavariai prie Variaus“ viršelis

Anykštėnė literatė, visuomenininkė Eugenija Veronika Pilinkienė parengė gražią ir prasmingą dovaną gimtinei – išleido prisiminimų knygą „Pavariai prie Variaus“. Beveik 70 puslapių knygoje, kurią išleido Utenos spaustuvė, pateikiami prisiminimai apie jau išnykusį gimtąjį kaimą ir jo žmones.

„Man brangiausias žodis – Tėvynė Lietuva! Tėvynėje kiekvienas turime savo gimtąjį kampelį, kuris yra pats gražiausias, brangiausias ir mylimiausias. Man tokia vieta yra buvęs Pavarių kaimelis, Juodbala vadintas.

Neilgai aš ten gyvenau, tik iki 15 metų. Keičiantis valdžioms ir žemės reformoms, daugiavaikei šeimai, kurioje augo devyni vaikai, nebuvo lengva, vis dėlto visi baigėme aukštuosius arba aukštesniuosius mokslus...

Rašau kaimo istoriją todėl, kad man mielas ir brangus šis nedidelis, skurdus kaimelis, jo kuklūs, neturtingi žmonės, smėlėti pušynėliai, drėgni raistai, kemsotos pievos ir upelis Varius. Aš šaknimis ir širdimi esu sujungta su Pavariais, nors jau seniai ten nebegyvenu.

Jau 30 metų praėjo nuo to laiko, kai ištuštėjo Pavarių vienkiemiai. Vyresnieji mirė, jaunesni išsikėlė kitur, o jų sodybų nė žymės neliko, užaugo brandus miškas. Tik kai kur dar likę medžiai – beržai, klevai, liepos. Tie tylūs praeities liudininkai byloja apie buvusius darbščius, kuklius gyventojus. Seniausias ir tvirčiausias sargybinis – akmeninis kryžius buvusioje Kazio Jurgelionio sodyboje. Jis tebestovi nuo 1888 metų.

Rašau todėl, kad laikas neišdildytų brangių kaimynų paveikslų. Noriu įamžinti jų prisiminimą.

Man gimtajame kaime labai gera. Čia – tyras oras, kvapnesnės gėlės, skardesni paukštelių balsai, švelnesnis vėjelio dvelksmas, čia saldesnės uogos ir skanesni grybai.

Teatleidžia man skaitytojai, kad mažai apie juos parašiau. Kaimas buvo ir kaimo nebėra. Nebėra ko paklausti...“ – rašo pratarmėje knygos autorė E. V. Grebnickaitė-Pilinkienė.

Knyga pradedama eilėraščiu „Pavariams“, sukurtu Eugenijos sesers Stasės Grebnickaitės-Platūkienės (1933–2013). Toliau skaitytojui pristatoma Pavarių istorija. Pasirodo, istoriniuose šaltiniuose jau 1623 metais paminėta Variaus palivarko vieta – dabartinis Pavarių girininkijos pastatas. 1862 metais jis buvo perstatytas į didelį, tuo metu modernų pastatą. Čia carizmo laikais buvo urėdija, gyvendavo urėdai, buvo medžių sėklų surinktuvė, medelių daigynas. Čia spręsti miškotvarkos reikalų susieidavo urėdo valdomų apylinkių – Užpalių, Debeikių, Svėdasų, Skiemonių – girininkai ir eiguliai. XX amžiaus pradžioje Pavariuose jau buvo keliolika vienkiemių, kuriuose augo nemažai vaikų. Kadangi caro valdžia draudė lietuviškų mokyklų steigimą, buvo organizuota slapta mokykla, kuri kartu su daraktoriumi Broniumi Dlugoborskiu „keliavo“ iš trobos į trobą. Apie 1920 metus Vertimų kaime pas ūkininką Magylą buvo įsteigta keturių skyrių valdiška mokykla, kurioje vaikai iš aplinkinių vietovių galėjo mokytis jau nebesislapstydami. Dar po dešimtmečio pradinė mokykla buvo įsteigta Pavarių kaime ir veikė apie 50 metų. Pokario metais įsteigta ir biblioteka. Sunkiausias laikotarpis pavariečiams buvo pokaris. Žmonės nepritarė valdžios reformoms, kolektyvizacijai. Vyrai nenorėjo eiti į sovietinę armiją, slapstėsi miškuose, partizanavo. Daug kraujo praliejo ir kančių patyrė vietiniai žmonės, įsikūrę šiose miškingose vietose, ne vienas žuvo ar buvo ištremtas į Sibirą. Prievarta įkurtas Puškino kolūkis išsilaikė 16 metų, bankrutavo. Nuskurdusį kolūkį valdžia prijungė prie J. Biliūno kolūkio, o miškų plotus perėmė Miškų ūkis. Vienkiemiai Pavariuose, išsilaikę apie šimtmetį, sovietmečiu pradėjo nykti. Apie 1980 metus tame krašte nebeliko nė vieno gyventojo ir jų namų. Daugiausia žmonių persikėlė į Elmininkus. Čia buvo įkurta didžiulė gyvenvietė.

Knygos autorė aprašo Pavariuose gyvenusių žmonių likimus, perteikia spalvingus kaimynų paveikslus, prisimena sodžiuje buvusius dvasingumo simbolius kryžius, pasakoja apie žmonių pamaldumą, kaime vykdavusias Gegužines pamaldas, spalį bendrai kalbamą rožinį, kitokius sambūrius svarbiausių religinių švenčių progomis. Sekmadieniais Pavarių kaimo žmonės lankydavo bažnyčią Anykščiuose, o vėliau, nuo 1942-ųjų, kai buvo pastatyta bažnyčia Inkūnuose, pasiekdavo šiuos maldos namus, mielai lankydavosi atlaiduose Debeikiuose, Šimonyse, Andrioniškyje, Bubiškyje bei kitose parapijose... Eugenija Pilinkienė prisimena knygoje ir savo vaikystę, ir artimųjų likimus. Justino Grebnicko (1902–1978) ir Teklės Bartaševičiūtės-Grebnickienės (1904–1987) šeima nors vertėsi sunkiai, tačiau visi devyni vaikai baigė mokslus, nemažai pasiekė: Pavarių Grebnickai davė Lietuvai daug išsilavinusių, šviesių žmonių. Silvestras Grebnickas tapo inžinieriumi-melioratoriumi, Stasė Grebnickaitė-Platūkienė – pienininke-technologe, Eugenija Grebnickaitė-Pilinkienė – medike (akušere), Pranciškus Vytautas Grebnickas pasižymėjo kaip finansininkas-draudimo darbuotojas, finansininke-buhaltere tapo Joana Grebnickaitė-Rapalienė, agronomės išsilavinimą įsigijo Paulina Grebnickaitė-Čeponienė, mezgėja darbavosi Kotryna Grebnickaitė-Kalašnikova, o Vanda Grebnickaitė-Šatkuvienė pasirinko žurnalistės, redaktorės kelią. Teklė Grebnickaitė darbavosi kolūkyje, o būdama 25-erių nuskendo. Ilgėliau knygos autorė stabteli ties brolio Silvestro (1930–1983) likimu. Jį, kankinamą nepagydomos ligos, kurį laiką Šiauliuose Eugenijai teko slaugyti; tomis dienomis brolio išgyvenimus, išsakytas mintis, sesuo fiksavo dienoraštyje. Knygoje pateikiamos tų įrašų santrumpos, cituojami Eugenijai brolio Silvestro iš kariuomenės rašyti laiškai ir kita.

Šioje knygoje galima paskaityti ir autorės aprašomus mįslingus sutapimus jos gyvenime, papasakotas vizijas, dėl kurių ji yra dėkinga dangiškajai Motinai Marijai, Viešpačiui Dievui. Būdama nuoširdžiai tikinti, ji tą brangų jausmą pabrėžia ir knygoje „Pavariai prie Variaus“.

Gausiai iliustruotą nuotraukomis prisiminimų knygą E. Pilinkienė užbaigia epilogu: „...Lai dar ilgai ošia girios medžiai šio kaimo istoriją, pažymėtą džiaugsmu ir liūdesiu, atėjimais ir netektimis, o basų vaikiškų pėdų šilumą tesaugo minkštutėlis samanų patalas.

Šie toli gražu nepilni prisiminimai tebus menkutė dovana gimtinei...“

Gražiai, nuoširdžiai parašyta knyga „Pavariai prie Variaus“ yra ne vienintelė, skirta šiai vietovei. Prieš keletą metų fotomenininkas Romualdas Rakauskas parengė ir išleido didelio pasisekimo sulaukusį spalvotų nuotraukų albumą „Variaus apžavai“.

E. V. Pilinkienė nuo 1967-ųjų gyvena, dirba ir kuria Anykščiuose. Ne vieną dešimtmetį ji dirbo Anykščių ligoninės Chirurginiame skyriuje medicinos seserimi, Akušerijos ir ginekologijos skyriuje akušere. Išėjusi į užtarnautą poilsį ji ramiai nesėdi namuose: aktyviai dalyvauja organizacijų „Caritas“, „Bočiai“ veikloje, vadovauja Katalikių moterų sąjungos Anykščių skyriui. Ne vieną Anykščių krašto žmogų ji palydi į paskutinę kelionę, nes yra šermenų giesmių giedotoja, gerai žinanti katalikiškas laidotuvių tradicijas. O argi galima nepaminėti gerbiamos E. Pilinkienės kaip veiklios anykštėnų literatų klubo „Marčiupys“, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narės? Jos kūryba buvo spausdinama „Marčiupio“ literatų klubo kūrybos rinkiniuose: almanache „Prie Šventosios“ (1998), „Marčiupio“ sutelktinėje“ (2005), meilės lyrikos sutelktinėje „Išpažįstame šį jausmą ir meile vadinam“ (2007), publicistiniai rašiniai, prozos kūriniai spausdinti laikraščiuose „Anykšta“, „Šilelis“, „Žiburys“, „Utenis“, žurnale „Sveikata“. 2006-aisiais buvo išleista E. Pilinkienės atsiminimų ir publicistikos knyga „Pėdsakai žemėje“. Jos kūryba įvertinta Rytų Lietuvos literatų kūrybos konkurse 2006 metais, skiriant antrąją vietą. Šiais metais anykštėnė literatė buvo pagerbta respublikiniame renginyje „Vaižgantinės“ už aktyvų dalyvavimą rašinių konkurse „Ką šiandien mums pasakytų rašytojas kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas?“, skirtame Vaižganto 145-osioms gimimo metinėms.

Anykščiai
Autoriaus nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija