„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2015 m. rugsėjo 4 d., Nr. 3 (57)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Jeigu ne kunigas, tai nors zakristijonas

Bronius VERTELKA

Panevėžio Švč. Trejybės
bažnyčios zakristijonas
Vladas Rudžianskas

Rugsėjo 1-ąją, kuomet vaikai ir jaunimas pradėjo kopti į naujas mokslo aukštumas, Panevėžio Švč. Trejybės Bažnyčios zakristijonas Vladas Rudžianskas minėjo darbo joje 15 metų sukaktį. Švęsti ta proga jis neketino, tačiau užsakė šv. Mišias, prašydamas sveikatos iš Aukščiausiojo.

Zakristijono pareigas Vladui pasiūlė bažnyčios rektorius kan. Bronius Antanaitis (dabar – apaštalinis protonotaras), žinodamas jo sąžiningumą ir stropumą. Nors jų kaip įmanydamas kratėsi (jau buvo pensininkas, nenorėjo apsikrauti naujais rūpesčiais), pagaliau sutiko dirbti laikinai, kol susiras kitą. Bet vis dar tebetarnauja Bažnyčiai!

Vladas augo keturis vaikus auginančioje šeimoje. Joje ypatingą vertę turėjo darbštumas, paklusnumas, nepavyduliavimas, pamaldumas. Tėvai buvo Bažnyčios žmonės. Dar vaikystėje Vladas patarnavo Baisogalos bažnyčioje. Gavusį brandos atestatą, išsikvietusi mokyklos direktorė primygusi klausė, kur stos toliau mokytis. Planų studijuoti aukštojoje mokykloje Vladas neturėjo, nes vidurinę mokyklą baigė vidutiniais pažymiais. Žadėjo įsidarbinti melioracijoje, nes šios įmonės direktorius buvo jo giminaitis. Direktorė vertė prisipažinti Vladą, kad eisiąs į kunigystę. Kaimynystėje buvo toks atvejis, kai vienam mokiniui pasirinkus kunigo kelią, direktorius buvo atleistas iš pareigų. Galimybę prarasti savo darbą direktorei didino ir tai, kad Vlado klasės auklėtojas buvo jos vyras. Vladas tikrai įsidarbino melioracijoje. Pradžioje priskyrė prie darbų vykdytojo, bet ir pats netrukus tokį darbą perprato. Armijos irgi neišsigando, nors nugrūdo iki Uralo. Tarnavo statybos bataliono štabe normuotoju. Išrikiavus apie 100 naujokų lietuvių ir paklausus, kas supranta tokį darbą, vienintelis prisipažino Vladas.

Grįžęs iš armijos nepilnus metus dirbo „Lietkabelio“ gamykloje, o ėmus veikti „Ekrano“ įmonei, joje beveik 35 metus dirbo šaltkalviu derintoju. Iš valstybės dabar gaunama pensija nesiskundžia.

O bažnyčios zakristijonas – kaip jos ūkvedys, V. Rudžianskui pažįstama kiekviena maldos namų kertelė. Paprastą dieną bažnyčią šv. Mišioms atrakina prieš pusvalandį, vakare – prieš valandą, o visą dieną laisvas. Sekmadienį ir šeštadienį rakina ją anksčiau. Zakristijonas padeda kunigui ruoštis šv. Mišioms ir jose patarnauja. Ryte ir vakare po porą valandų jis užtrunka bažnyčioje. Per 15 metų nėra nė karto pavėlavęs (punktualumo išmoko iš savo tėvo geležinkelininko). Tiesa, šį pavasarį, persukant laikrodžių rodykles, vienintelį kartą suklaidino toks laikas, tačiau vis tiek suspėjo į šv. Mišias. Pereidamas bažnyčios vidurį net ir ne šv. Mišių metu, būtinai linkteli galva į altorių, išreikšdamas pagarbą Dievui. Dažnai priklaupti jau sunkoka, nes nuo gegužės pradėjo 78-uosius gyvenimo metus.

Statybinių medžiagų, kokių reikia remontuojant bažnyčią ar kleboniją, Vladas atveža savo automobiline priekaba iš parduotuvės „Bikuva“ (paskui už jas atsiskaito kunigas). Žiemos metu prižiūri bažnyčios centrinį šildymą, reguliuoja temperatūrą, atsako ir už tvarką bažnyčioje. Kartą bandė įsibrauti vagis per zakristijos duris. Įveikęs pirmųjų užraktą, antrųjų durų įveikti nesugebėjo. Abejoms durims buvo įdėtos naujos patikimos spynos. Sykį užgesino gaisro, kuris galėjo atnešti didžiulių materialinių nuostolių, židinį. Po ryto šv. Mišių vargonininkas ir Vladas buvo pas bažnyčios rektorių kan. B. Antanaitį. Vargonininkas išėjęs netrukus grįžo šaukdamas, kad dega vargonai. Paskambinęs ugniagesiams, Vladas atbėgęs čiupo po ranka buvusį gesintuvą. Pro plyšelį buvo matyti, kad kažkas smilksta. Paleidus putų srovę, nurimo ir dūmai. Atskubėjusiems gaisrininkams nebebuvo kas beveikti.

Zakristijonu Vladas žada dirbti tiek, kiek leis sveikata. Kunigai jam irgi priekaištų neturi. Į miesto centre stovinčią bažnyčią jis atvažiuoja dviračiu ar automobiliu. Pirmadieniai jam būna laisvi. Jeigu reikia kur išvykti ar turi neatidėliotinų svarbių asmeninių reikalų, kunigai visada išleidžia ir sugeba išsiversti be jo.

Prieš 52 metus Vladas sukūrė šeimą, išaugino dukterį. Sodų bendrijoje prie Panevėžio turi žemės sklypelį, o jame – nediduką namelį, kurį statėsi dar negavęs leidimo. Sode yra net trys šiltnamiukai, todėl daržovių neperka. Vlado laisvas laikas bėga ten plušant (jo žmona turi problemų su sveikata). Užsiaugina ir gėlių, jų atsiveža bažnyčiai papuošti. Jau per 30 metų (tiek laiko žemės lopinėlis – jo nuosavybė) vaismedžių pavėsyje bulvių nesodina. Yra įsitikinęs, jog prie jų ir pomidorai neaugs. Susirgus bulvėms maru, juo užsikrės ir pomidorai.

Dar bažnyčios rektoriumi dirbant kan. B. Antanaičiui, jo prašymu Vladas iš pašto paimdavo siuntas su naujais „XXI amžiaus“ numeriais. Dabar laikraščių parveža ne tik sau, bet ir Kristaus Karaliaus Katedrai. Savaitraštį pardavinėja jau kiti. Kiekvieną naują „XXI amžių“ Vladas būtinai perskaito. Jis sako, kad toks laikraštis labai reikalingas Lietuvos tikintiesiems.

Panevėžys
Autoriaus nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija