„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2015 m. rugsėjo 4 d., Nr. 3 (57)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Atmintis

Kai vyko „karas po karo“

A†A Elena KENTRAITĖ-SNAIGĖ
(1931 12 20–2015 08 19)

Loreta Kalnikaitė

Karė savanorė Elena Kentraitė-Snaigė

Elena Kentraitė-Snaigė

Rugpjūčio 19 dieną mirė Lietuvos partizanė, karė savanorė Elena Kentraitė-Snaigė.

Ji gimė 1931 m. gruodžio 20 d. Gūbrių kaime, Šilalės valsčiuje, ūkininkų Onos ir Juozapo Kentrų šeimoje, kurioje augo šeši vaikai: Jonas, Juozas, Leonas, Ona, Albinas, Elena.

Norint geriau suprasti Elenos Kentraitės-Snaigės nueitą gyvenimo kelią ir jos auką Tėvynei, būtina pažvelgti, kokioje aplinkoje augant susiformavo jos asmenybė. Todėl svarbu prisiminti garbingą Kentrų šeimos istoriją. Ona Kentrienė kartu su Biržiškiene, Juraškiene ir kitomis Šilalės šviesuolėmis buvo aktyvi tuometinės moterų organizacijos narė, meninės saviveiklos dalyvė. Jos sakomos kalbos susijusios su aktualiais visuomenės ir valstybės gyvenimo klausimais. Tėvas prisidėjo prie žemės reformos įgyvendinimo, Šilalės pieninės steigimo, įveisė iš Vakarų Europos atvežtus produktyvius galvijus, pasirašydavo vekselius bankui, kad išgelbėtų į bėdą patekusius ūkininkus iš varžytinių, o prieš Antrąjį pasaulinį karą jau pats turėjo pasidaręs skolos bankui. Namuose visada buvo skaitomos knygos, spauda. Dažnai į Kentrų sodybą sueidavo kaimynų vaikai linksmai žaisdavo, bet prieš tai vienam iš jų mama duodavo garsiai paskaityti ištrauką iš knygos. Šeimos ūkis bei sodyba buvo pavyzdingai tvarkomi. Visus džiugino darželyje iš gėlių sukurtos kompozicijos: vienoje verandos pusėje žydėjo Tikėjimo, Vilties ir Meilės simboliai, sujungti Gediminaičių stulpais, o kitoje pusėje – Saulės ratas. Šeimoje buvo gyvi ir savo bei kaimynų vaikams pasakojami 1918 metų Lietuvos nepriklausomybės kovų atsiminimai. Tėvai savo pavyzdžiu skiepijo vaikams meilę artimui ir Tėvynei.

1940 metų Lietuvos okupacija buvo skaudus smūgis Kentrų šeimai. Per radiją išgirdęs šią žinią vyriausias brolis Jonas priėjo prie jauniausiojo ir visiems girdint graudžiai ištarė: „Albinuk, nebėra Lietuvos“. Tėvas Juozapas Kentra mirė 1940 m. gruodžio 2 d. nesusitaikęs su Lietuvą užgriuvusiomis raudonųjų okupantų ordomis ir jų pradėtu teroru. Štai kodėl Kentrų šeima tuomet laukė karo, nors per amžius meldėsi „Dieve, apsaugok mus nuo karo, maro ir bado“, nes tik tokią tauta matė galimybę atkurti nepriklausomybę. Atrodė, kad ta valanda atėjo 1941 m. birželio 23 d., kai lietuviai sukilėliai, susikovę su Raudonaja armija ir užėmę radijo stotį, pranešė džiugią žinią, kad Kaunas išvaduotas ir sudaryta Lietuvos vyriausybė. Natūralu, kad visi džiaugėsi, kai vokiečių kariuomenė išvarė Raudonąją armiją iš visos Lietuvos ir tuo sustabdė buvusių okupantų kartu su koloborantais suplanuotą tolimesnį lietuvių tautos naikinimą. Kentrų šeimai teko nusivilti, kai pamatė, kad naciai neleidžia atkurti Lietuvos nepriklausomybės.

1944 metais Raudonajai armijai artėjant prie Lietuvos, prisimindama 1940–1941 metais Lietuvoje vykdytą terorą, Kentrų šeima birželį (prieš sugrįžtant okupantams), slapta po gyvenamuoju namu iškasė ir įrengė kelių dalių gynybinį bunkerį, o rudeniop reikėjo apsispręsti: trauktis į Vakarus ar pasilikti Lietuvoje ir ginti ją žodžiu, raštu, o prireikus – ginklu. Vėl prasidėjus terorui, mama vieną dieną ištarė: „Sūnūs, suaugote, negalite tylėti. Reikia gintis“. 1945 metais sąjungininkams švenčiant Antrojo pasaulinio karo pabaigą, Lietuvoje jau vyko „karas po karo“, užtrukęs apie 10 metų. Elenos broliai jau buvo suorganizavę drąsių, aukštos moralės vyrų būrį, vadovaujamą vyriausiojo brolio Jono-Rūtenio. Po priesaikos Juozas jau buvo tapęs Tauru, Leonas – Sakalu, Albinas – Aušra, Onutė – Rasa. Jauniausiajai Elenai-Snaigei „karas po karo“ prasidės jo po to, kai 1945 metų balandį šeimai pranešė, kad rusai atvažiuoja jos ištremti į Sibirą, kai visi viską palikę pabėgo iš namų ir pasislėpė netolimame miškelyje. Vėliau Snaigė, priėmusi priesaiką, tapo Rūtenio būrio partizane ir turėjo dar vieną slapyvardį – Aidas.

Paauglė Elena-Snaigė įsijungė į partizanų ryšininkų ir rėmėjų tinklą, kuris veikė pasiaukojančiai ir sklandžiai. Visų apylinkių kaimų gyventojų garbės reikalas buvo padėti partizanams, pranešti apie pasirodžiusį ar užsimaskavusį priešą, išžvalgyti teritorijas, aprūpinti kovotojus maistu, siūti Lietuvos prieškario karių uniformas, kad pasaulis matytų Laisvės kovotojų statusą ir priešai negalėtų jų šmeižti. Visose nuotraukose Rūtenio būrio partizanai matomi su tvarkingomis uniformomis, nors tai ir didino pavojų kovojant  okupacijos sąlygomis.

Elenai-Snaigei teko išgyventi skaudžią netektį, kai 1949 metų rudenį Lentinės kaime kautynėse žuvo broliai Juozas-Tauras ir Leonas-Sakalas. Kulkosvaidininkas Tauras ilgai kovėsi padėdamas besitraukiančiam būriui ir sužeistas paskutinis pasitraukė iš kovos lauko. Sesuo pamatė jį miške, sėdintį nugara į medį tik pavasarį. Nukrapščiusi lapus jo delne pamatė knygelę su atverstu lapu „Malda už Tėvynę“, o laiškelį lietus jau buvo išblukinęs. Prieš tai ji liūdėjo, kai 1947 m. liepos 14 d. buvo suimta Ona Kentraitė-Rasa. Ja partizanai didžiavosi, kad tardoma neišdavė nei bunkerių, nei slėptuvių, nei štabavietės, nei partizanų rėmėjų. Ją išvežė į Užpoliarės salą prie Salehardo.

Partizanė Snaigė spausdindavo atsišaukimus, pogrindžio spaudą, dokumentus, kūrė eilėraščius. Kartą, po brolių Sakalo ir Tauro žūties, eidama pro tėviškę, vogčiomis priėjo prie savo namų ir sustojo po ąžuolu, kurio paunksmėje šeima pietaudavo. Pasidarė graudu ir pasuko link Prapymo miškų. Grįžusi užrašė įspūdžius eiliuotai:

Kai saulė geso vakaruose,
Ėjau pro tėviškės laukus
Ir mirštančiuose spinduliuose
Išvydau vėl gimtus namus.

 

Liūdnai nameliai tyliai žvelgė,
Berods, ilgėdamies kažko...
Žirgelis lankoje sužvengė,
Ir gailiai ėmė kaukti šuo.

 

Senutis ąžuolas palinko,
Į tolį ištiesė rankas.
Šešėlis paruge nuslinko,
Lyg klausdams, ar negrįžta kas.

 

Senuti ąžuole, nelauki,
Negrįšime visi kartu.
Ten, kur Lokysta tyliai plaukia,
Praliejo kraują broliai du.

 

Kieme graudžiai sugirgždo svirtys
Ir sudainavo kažin kas,
O juk kitąkart apie viltį
Sesuo dainavo čia dainas.
....................................
Glaudžiaus prie ąžuolo ruplėto,
Nukrito ašara karšta.


Snaigė buvo labai drąsi, nuovoki. Jos sumanumo dėka pavykdavo išgelbėti nuo žūties daug partizanų. Antai, kai Ūdros partizanų būrys buvo patekęs į apsuptį, ji atsisakė gelbėtis viena ir pasakė: „Jeigu žūsime, tai visi kartu“. Vadas Ūdra paklausė Snaigės, kaip ji veržtųsi iš apsupties. Ji atsakė, kad eitų per pelkes. Partizanai taip ir padarė. Buvo išgelbėtas visas būrys. Deja, jai pačiai nepavyko išsigelbėti nuo suėmimo ir būsimų kankinimų, kai 1950 m. liepos 28 d. netoli Kvėdarnos, Genioto kaime, štabo slėptuvėje spausdino atsišaukimus. Kai stribai puolė trobelę, Snaigė, nespėjusi uždengti slėptuvės angos grindyse, išgirdo žodžius: „Lipkit lauk! Mesime granatą!“ Snaigė turėjo greitai apsispręsti: gyventi ar mirti. Ji klausė savęs: „Ar išlaikysiu? Ar neišduosiu?“ Apėmęs pasitikėjimas padiktavo: „Neišduosiu“. Snaigę tardė Šilalėje, Klaipėdoje. Lūžtant tardymo įrankiams Snaigė partizano priesaikos nesulaužė. Tuomet enkavedistai bandė vežti ją per Rietavo miškus, kad ten juos užpultų „partizanai“ ir „išvaduotų“ Snaigę, po to palydėtų į Rūtenio būrį. Tačiau Snaigė prisiminė Rūtenio priesaką, kad negalima nepažįstamo partizano atvesti į būrį, ir išgelbėjo Rūtenio partizanus. Snaigę nuteisė dešimčiai metų. Krasnojarsko krašte, Taišeto lageryje, ji kirto miškus ir ten neteko sveikatos. Elenos dėka Rūtenio vadovaujami partizanai išliko kaip didžiausias junginys Lietuvoje, ypač rūpinosi rėmėjais, ryšininkais, stengėsi jų pagalbą užmaskuoti, kad jie nenukentėtų. Jonas Kentra-Rūtenis, Lukštas buvo mąstytojas. Iki pat žūties jis rašė laisvės kovų metraštį. Deja, teišliko tik 1950 m. liepos 26 d. jo į Užpoliarę rašyto laiško sesei Onai-Rasai skiautelė: „... išvystęs techniką ir ypatingai paspartinęs tempus paviršutiniškume, nebesuderina savo veiksmų su gilesne žmogaus dvasine prigimtimi, sukuria chaosą savo viduje, kartu ir pasaulyje, ir pervertindamas „kūniškąją kovą už būvį“. Ar čia ne apie mūsų laikus?

Už Rūtenio galvą buvo paskirta didelė premija. Jis buvo net 17 kartų sužeistas. J. Kentra-Rūtenis žuvo verždamasis iš apsupties 1951 metais.

Partizanas Albinas Kentra-Aušra, grįžęs iš Spasko lagerio, tęsė Laisvės kovą Vilniaus universitete organizuodamas Centrinių rūmų puošybą tautine-istorine tematika, įsteigdamas audiovizualinį centrą, kad studentai išmoktų šnekamosios, o ne Sovietų Sąjungoje dėstomos rašytinės anglų kalbos ir suprastų užsienio radijo stočių informaciją anglų kalba.

Motina Ona Kentrienė, gyventojų praminta Motinėle, 15 metų slapstėsi ir buvo slapstoma iki pat mirties. Tai buvo nepaprastos išminties ir taurios dvasios Moteris, Lietuvos laisvei paaukojusi savo sūnus ir dukteris. Ji niekada nepalūžo. Slėpdama savo skausmą dėl žuvusių sūnų ir nuteistų dukrų, Ji buvo romumo pavyzdys šeimoms, į kurias ateidavo. Mokė žmones orumo okupacijos sąlygomis. Bendražygiai ir artimieji Oną Kentrienę-Motinėlę palaidojo 1961 metais slapčia naktį Šilalės kapinėse. Senieji šilališkiai jauniesiems sakydavo, kad įėjus į Šilalės kapines reikia stabtelėti, nulenkti galvą ir sukalbėti maldą už Motinėlę.

E. Kentraitė-Snaigė visą savo gyvenimą paskyrė Tėvynei ir tiems, kas buvo šalia. Kaip ji suprato gyvenimą ir prisitaikėliškumą, iliustruoja ir šis 1984 metais parašytas ketureilis:

Pro tirštą gyvenimo miglą
Ieškojau teisybės tikros,
O žodžiai čia brango, čia pigo
Iš mano gražiausios dainos.

Nukeliavusi sunkią žemiškąją kelionę partizanė Elena Kentraitė-Snaigė rugpjūčio 21 dieną atgulė Šilalės miesto kapinėse šalia savo Motinos. Jos palydėjimas į Amžinybę verčia pagalvoti apie Kentrų sodybos ir unikalaus gynybinio bunkerio atstatymą ir muziejaus įrengimą laisvės kovoms įamžinti Žemaitijoje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija