„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2015 m. gruodžio 18 d., Nr. 5 (59)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Ir pensininkui verta būti studentu

Elena GUBOVIENĖ

Akmeniškiai prie Telšių Katedros
durų su kan. Andriejumi Sabaliausku

Metaliniai kryžiai „Alkos“ muziejuje

Rainių žudynių vietoje

Prie Rainių Kankinių koplyčios.
Centre – Vilgermina Stonienė

Trečiojo amžiaus universitetai (TAU) – tikras atradimas vyresnio amžiaus žmonėms. Nors didžiuosiuose Lietuvos miestuose, pirmiausia Vilniuje, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro Medardo Čoboto dėka jie atsirado prieš 20 metų, į Akmenę įsiveržė tik šiemet. Taip, įsiveržė, nes jokia kita organizacija tai padaryti negali, niekas kitas neišjudino tokį nemažą būrį pagyvenusių žmonių aktyvesniam gyvenimui kaip buvusi Akmenės gimnazijos direktorė Vilgermina Stonienė, Akmenės rajono garbės pilietis, buvęs meras Anicetas Lupeika, Akmenės bendruomenės pirmininkas Algirdas Bučys, Akmenės seniūnas Vladimiras Silvaško. Jiems kilo idėja kažkuo užimti, įtraukti į aktyvesnę veiklą vyresnio amžiaus žmones, paskatinti juos būti kartu, bendrauti. Ir štai jau visą pusmetį Akmenės TAU veikia. Jam vadovauti ėmėsi Vilgermina Stonienė. Į universitetą susirinko daugiau kaip 60 įvairiausio amžiaus žmonių – nuo 50 iki 80 metų ir daugiau, įvairiausio išsilavinimo, pažiūrų. Tačiau visus sieja vienas bendras siekis – kuo daugiau sužinoti, išmokti, patirti. Akmenės universitetas savo veiklą vysto dviem kryptimis – sveikatingumo ir savo krašto istorijos, gamtos, kultūros pažinimo. Universiteto lankytojai klauso įvairių paskaitų, mokosi šiaurietiško ėjimo su lazdomis, vyksta į įvairias ekskursijas.

Apie vieną tokią pažintinę kelionę noriu papasakoti. Tai – kelionė į žemaičių sostinę Telšius, kur pirmiausia aplankytas Telšių „Alkos“ muziejus. Galima drąsiai sakyti, kad tai – vienas įspūdingiausių ir turtingiausių Lietuvos muziejų. Jis pradėtas kurti Nepriklausomoje Lietuvoje ketvirtą praėjusio amžiaus dešimtmetį ir pradžioje glaudėsi išnuomotose patalpose, o po keleto metų buvo pastatytas gražus mūrinis pastatas. Muziejaus pradininku, pagrindiniu kūrėju laikomas žemaičių poetas Pranas Genys. Jam talkino Telšių apskrities viršininkas Eugenijus Šalkauskas, kun. Antanas Juozapavičius, gydytojas Jonas Mikulskis. Kiekvienam, apsilankiusiam „Alkoje“, aišku, kad tai, kas jame sukaupta, yra ilgų metų ir ne vieno žmogaus darbas. Muziejaus ekspozicija prasideda nuo akmens, metalo amžiaus archeologinių iškasenų Žemaitijos pilkapiuose, senosiose gyvenvietėse. Gausu etnografijos rinkinių, žemdirbystės, amatų ir buities daiktų. Akmeniškius sužavėjo kalvystės meno dirbiniai – kryžių ir koplytėlių saulutės, medinės šventųjų skulptūrėlės, iš dvarų atkeliavę didžiųjų tapytojų P. Smuglevičiaus, K. Rusecko, V. Slendzinskio ir kiti paveikslai... Ir dar daugybė įdomių, svarbių dalykų prieš akis skleidėsi Telšių „Alkos“ muziejuje tarsi Masčio ežero platybės nuo muziejaus balkono.

Akmenės keliauninkai aplankė Rainius, kur sovietiniai budeliai 1941-ųjų metų birželį žiauriai nukankino 76 tautiečius.

Tylia malda pagerbę žuvusiuosius, vėl grįžome į Telšius, prie Šv. Antano Paduviečio Katedros, kur visų laukė kan. Andriejus Sabaliauskas. Pirmiausia kunigas pakvietė prie paradinių Katedros durų, nes jose galima skaityti visą Žemaitijos krikšto istoriją. Reljefine metalo plastika įėjimą į Telšių Katedrą papuošė dailininkas Romualdas Inčirauskas. Remdamasis istoriniais dokumentais, menininkas vario liejiniuose pasakoja žemaičių krašto krikščionybės ir kultūros istoriją. Žemaičių krikštą 1413 metais pradėjo Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas ir Lenkijos karalius Jogaila, o 1417 metais 60 žemaičių nukeliavo į Konstancą su prašymu Visuotiniam Bažnyčios Susirinkimui pakrikštyti Žemaitiją ir pastatyti joje bažnyčių. Todėl tų pačių metų spalį buvo įsteigta Žemaičių vyskupija su centru Medininkuose (dabartiniai Varniai), paskirtas pirmasis vyskupas Motiejus. Duryse iškalti iškiliausių Žemaičių vyskupų portretai nuo pat krikščionybės pradžios iki šių laikų. Simbolių kalba jose išsakoma visa istorija, tik reikia ją mokėti skaityti. Ją akmeniškiams čia perskaitė kanauninkas Andriejus, akcentuodamas, kad tai – vienos unikaliausių bažnyčių durų visoje Europoje. Unikalus ir pats Telšių miestas, įsikūręs ant septynių kalvų kaip ir amžinoji Roma. Ant vienos iš tų kalvų ir stovi Šv. Antano Paduviečio Katedra. Šios bažnyčios istorija glaudžiai susijusi su bernardinų vienuolija, kuri Telšiuose buvo įsikūrusi jau nuo XVII amžiaus pradžios. Pirmiausia bažnyčia suręsta medinė. Per visus neramumus ji kelis kartus degė, todėl XVIII amžiuje pastatyta mūrinė vėlyvojo baroko ir klasicizmo stiliaus. Telšių Katedra ypatinga, nes turi du vardus – Švč. Dievo Motinos ir Šv. Antano Paduviečio. Joje yra septyni altoriai, kuriuos sukūrė meistras Jurgis Mažeika. Du iš jų yra didieji. Katedros erdvė padalyta į du aukštus... Kriptoje ilsisi buvusių Telšių vyskupų Justino Staugaičio, Pranciškaus Ramanausko palaikai. 1999 metais iš Tuskulėnų parvežtas ir kriptoje palaidotas pokario metais Lukiškių KGB kalėjime žiauriai nukankintas vyskupas kankinys Vincentas Borisevičius. Vėl drauge su kan. A. Sabaliausku pasimeldėme prie šių vyskupų ir šventoriuje palaidoto vyskupo Antano Vaičiaus, kurį vyresni akmeniškiai prisimena ir kaip Akmenės Šv. Onos bažnyčios kleboną, kapų.

Taigi tiek daug visko pamatę, išgirdę, patyrę akmeniškiai dar „Džiugo namuose“ paragavo įvairios brandos „Džiugo“ sūrių, sužinojo, kad sūrio skonis priklauso nuo jo brandinimo laiko, kad šie sūriai populiarūs ne tik Lietuvoje, bet ir toli už jos ribų... Bet svarbiausia, žmonės tokiose išvykose, kituose susibūrimuose ne tik kažką naujo sužino ar prisimena tai, kas jau buvo girdėta, bet pajunta norą džiaugtis kiekviena diena, atidžiau įsižiūrėti į supantį pasaulį, į kiekvieną esantį šalia ir gyventi ne tik savo, bet ir bendruomenės reikalais.

Akmenė–Telšiai

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija