„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2015 m. gruodžio 18 d., Nr. 5 (59)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Daro tai, kas pačiai miela

Bronius VERTELKA

Tvarkyti sodybos aplinką Aldona Jaronytė
sakėsi dar turinti jėgų ir noro

Iš gūdžios pelkės padarė
jaukų gamtos kampelį

Daryti tai, ką sugebėjo savo rankomis, kastuvu ir karučiais sukurti Pabiržėje gyvenanti Aldona Jaronytė, tikriausiai daugiau niekas iš moterų nesiimtų. Aplankyti ją pačią gana lengva. Iš Panevėžio atvažiavus iki Pabiržės, suki kairėn į gatvę, vedančią link Likėnų reabilitacinės ligoninės. Truputį ja pavažiavus, priešais mokyklos pastatą, – darbščiosios A. Jaronytės namai. Tai patvirtina medinė lentelė su jos pavarde, pakabinta ant tvoros. Prieangio durys neužrakintos, bet kitos, vedančios į kambarį, net stipriau pasibeldus neatsivers. Vadinasi, šeimininkė kažkur kieme, prie savo kasdieninių numylėtų darbų. Pamatau darbuojantis ją kastuvu prie šviežio beržo kelmo. Apnuogins medžio šaknis taip, kad sūnėnas galėtų jas nupjauti benzopjūklu. Tada ir patį kelmą išvers. Į gabalėlius supjaustyto medžio kamieną susivežė karučiais į kiemą. Gražiai sutvarkytos beržo šakos irgi bus panaudotos pagal paskirtį. Visa tai padarė 84 metų senolė.

A. Jaronytė sako, kad būdama lauke ir krutėdama jaučiasi sveikiausiai. Žiema – jai liūdniausias metų laikas. Kiek yra padariusi, tvirčiausio vyro pečiai kažin ar atlaikytų. Beveik prieš 50 metų gavo leidimą statytis. Gyvenamojo namo sienas mūrijo iš nekondicinių, perdegintų plytų samdytas žmogus, bet daugybę kitų darbų atliko ji pati. Netgi krosnį, nuo kurios ir šiandien sklinda šiluma, susimūrijo, virš stogo iškėlė kaminą. Juk santaupų neturėjo. Dirbant Likėnų sanatorijoje alga buvo 60 tuometinių rublių, nors itin sąžiningai triūsė, sodino gėles ir jas prižiūrėjo. Sanatorijos vadovybės dėka gavo žemės sklypelį kurtis Pabiržėje.

Ėmus tvarkyti kiemą, kai Likėnuose kasė tvenkinį, iš ten atvežė 40 sunkiasvorių automašinų žemės, kad užpiltų šalia buvusį griovį – tą vietą, kur vos nepaskendo kumelė. Laiku sulėkę vyrai sugebėjo ją ištraukti į sausumą. Toliau buvo baisi pelkė, kurioje augo karklai. Krūmus kirto ir čia pat juos klojo, o ant viršaus pylė karučiais atsivežtą žemę. Taip atsirado rankomis iškasti kanalai, pats raistas buvo sukeltas maždaug pusantro metro. Iš kur toks senolės stiprumėlis? Stebiesi, kaip už kastuvo kotą ne ką aukštesnė, gūsingesnio vėjo parbloškiama bobulytė galėjo tiek padaryti. Ir planų turi: reikėtų naujų suolų, ant kurių svečiai galėtų prisėsti. Tam tiktų tuoj už griovio, bet jau brūzgyne, išaugusi storoka liepa. Toks medis ilgai nepūva. Dar ir dekoratyvinių medelių svajoja pasodinti.

A. Jaronytė įsitikinusi, jog judėjimas, fizinis darbas yra geriausi vaistai nuo daugelio ligų. Nors kartais sąnariai suskausta, bet dėl to nešoka aimanuoti. Tik norėdama sureguliuoti kraujospūdį, tabletę retkarčiais nuryja. Senolė labai gyrė Biržų gydytojus. Kai susilaužė ranką, jie dėjo didžiules pastangas, kad ši liktų darbinga. „Skaityti be akinių galiu, perkąsti riešutą įstengiu savo dantimis, sau užsiauginu daržovių“, – pasigyrė brandžių metų sulaukusi pabiržietė.

A. Jaronytės sodyba įtraukta į lankytinų vietų rajone sąrašą, joje fotografuotis pageidauja jaunavedžių poros. Tai, ką galėjo padaryti rankomis ir kastuvu lietuvė, stebėjosi užsukę turistai iš daugelio pasaulio šalių. Apie tai liudija atsiliepimai, sudėti į tris storus sąsiuvinius. Pinigų knygos „Lieknas“, pasakojančios apie A. Jaronytės užsispyrimą ir ištvermę, leidimui aukojo Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas. Buvusioje pelkėje jos sukurtą patrauklų gamtos kampelį filmavo ne viena televizija.

Grožį puoselėjančioje sodyboje du kartus lankėsi prezidentas Valdas Adamkus, joje pabuvojo kiti aukščiausi valstybės pareigūnai. Iš svečių savininkė neima užmokesčio, bet būna laiminga jų sulaukusi. Sodybos aplinka (daugiau nei pusė hektaro!) būtina kasdien rūpintis. Ilgesnį laiką neįdėjus rankų darbo, ji vėl atrodytų nekaip. Dėkokime Dievui, kad A. Jaronytė dar turi tam jėgų ir noro. Dirba ji ne tam, kad gautų ordiną ar medalį, bet tam, kad gražėtų Lietuva.

Pabiržė, Biržų rajonas
Autoriaus nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija