„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2015 m. gruodžio 18 d., Nr. 5 (59)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Kur tikrasis lobis slepiasi...

Trumpa vienos kelionės istorija

Aniceta Skabickienė

Tik už Vievio išnyrame iš rūko miglos, saule nutvieksti Vilniaus kalneliai sveikina mus. Lydimos pušų pušelių, tarp vienas už kitą įmantresnių statinių, labiau primenančių ne gyvenamuosius namus, o dailės galerijas ar reabilitacines klinikas, siauručiu asfalto keliuku pro medinius buvusių pionierių stovyklų vaiduoklėlius riedame link specialiųjų socialinės globos „Tremtinių namų“. Tikrai nežinome, kas mūsų laukia. Nors šių namų direktoriaus pavaduotoja socialiniams reikalams Ona Ulozienė, jau nekart rašė, skambino ir siekė mūsų dėmesio, tikindama, kad būtent pas juos tebegyvena didysis nepramanytų istorijų, neišdildomos gyvenimiškos patirties lobis – mūsų tautos, stiprybės, tikėjimo, Lietuvos herojai ir kankiniai pavargusiais kūnais, bet jauni dvasia...

Ant „Tremtinių namų“ įėjimo stoginės sėdi baltas angelas, lyg iš Kauno Rotušės aikštės atlėkęs.... Vos pravėrus duris, mus pasitinka malonus kvapas iš valgyklėlės ir jaunuolis spindinčiomis juodomis akimis ir greitakalbe raportuoja: „Esu italas savanoris, nieko nesuprantu...“ Skamba lyg kokia apsauginė mantrelė... Netrukus O. Ulozienės ir užimtumo specialistės Ievos Lukošaitytės esame nukreipiamos tikslo link. Lietuvos švietimo istorijos puoselėtojų bei gyvosios istorijos liudytojų susitikimas prasideda: planšetė, mobilusis įrenginys pajungiami, pradedame...

Paprašome prikaustyto prie lovos ir iš patalo jau nepakylančio 101 metų mokytojo Adolfo Ajonio papasakoti apie savo pedagoginį kelią, iššūkius su kuriais teko susidurti tik nacionalinę mokyklą sukūrus, keičiantis okupacijoms, lagery, tremtyje.... Betgi, pašnekovas turi savo pasakojimo planą ir tuoj pat leidžia suprasti, kas čia vis dar tebėra Mokytojas... Kaip mokinukės paklusniai sekame lėtą pasakojimą, o vos sukrutėjus, ne vienos seminarijos ir kelių universitetų auklėtinis gerbiamas Adolfas keičia toną ir pažeria intriguojančių pasakojimų tiek apie pokyčius Vilniuje karo metais, tiek apie žmonių, ypač dzūkų, bendravimo subtilybes, šventes, pramogas, skundus... Pasakoja, kaip mažieji mokinukai laukdavę Jo iš Alytaus, ar Vilniaus grįžtančio, kaip džiaugdavęsi saldainėliais iš Mokytojo kišenių dosniai byrančiais... A. Ajonio pasakojimą apibendrinti galima taip: Mokytojas – bendruomenės šviesulys, autoritetas, užtarėjas, vienytojas, draugas, visada esantis su žmonėmis, išklausantis, suburiantis draugėn tėvus ir vaikus, mokantis konsoliduoti darbui, paskatinti.

Skiriasi XX amžiaus trečiojo ir ketvirto dešimtmečių Lietuvos Respublikos mokytojų pedagoginės patirtys. Tai suprantame klausydamos kitos šimto vienerių metų pašnekovės, mokytojos Anicetos Strikulytės-Skabickienės. Tiesi, žilais plaukais lieknutė moteris, žvaliai strykteli nuo savo lovelės, kur ką tik susikaupusi klausė radijo laidos, ir oriai sutinka mus. Išgirdusi, kad esame iš Kauno, apipila šilčiausiais studijų metų prisiminimais. Regis, kartu vaikštinėjame Vilniaus gatve, ties Studentų (Švč. Sakramento) bažnyčia pasilabiname su Juozu Tumu-Vaižgantu, pamojame karieta nuriedančiam Jonui Mačiuliui-Maironiui... Lyg imsime, ir tuoj išbėgsime į Prezidentūros kiemelį... Taip jauku, gera, nuo sienos smagiai šypsosi Juozo Olinaro-Penčylos šaržas, net nepastebime, kaip lekia laikas... Mokytojos Anicetos pedagoginė patirtis ne tokia didelė ir spalvinga kaip Adolfo, bet darboviečių geografija labai plati – nuo Klausučių, Biržų iki Marijampolės, Pakruojo... Nepaprastai įdomu sužinoti jos požiūrį į skirtingų regionų Lietuvos gyventojus. Ir išties, pasakojimai skamba taip, lyg lygintume kokius britus su italais... Ji itin kreipia dėmesį į mokytojo inteligento įvaizdį prieš karą. Pasididžiuodama Aniceta pristato savo šeimos ir draugų išvykos į Palangą fotografiją: išsipuošusius inteligentiškus miestelėnus. Pasakoja, kad mokytojų ketvirto dešimtmečio vidury buvo tiek daug, kad jau nebuvę kur mokytojauti.

A. Ajonis porina, kad dešimtmečiu anksčiau regionuose nebuvo kam mokytojo darbą dirbti, nes absolventės mokytojos geriau rinkosi padavėjų darbą Kauno „Pienocentre“ nei mokytojavimą Vilniaus krašto paribio purvynėse... Į pokalbį įsijungia ir tremties kartėlį patyrusi bei neįtikėtinus nuotykius tolimojoje Šiaurėje išgyvenusi dailininkė Ona Birutė Piplytė-Vincevičienė. Kalbos liejasi, ir vėl nuo prieškario Kauno per Pečioros ledus, Vorkutos, Karagandos atšiaurų dvelksmą į šias dienas. Gyvenimiška patirtis alsuoja išmintimi, subtiliu sarkastišku praeities dramų vertinimu, prasiveržia nerimu dėl Europos ateities...

Tądien, Popiežius Pranciškus atvėrė Šventąsias Šv. Petro bazilikos duris, prasidėjo Šventieji Gailestingumo metai. Tądien į mūsų sielos duris pasibeldė Aniceta, Onutė, Adolfas – palaiminti žmonijos žiburiai, švytintys iš Vilniaus pakraščio...

Gabija Mackevičiūtė,
Lietuvos švietimo istorijos muziejaus Lankytojų
aptarnavimo skyriaus vedėja

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija