„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2016 m. vasario 19 d., Nr. 1 (60)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Pro šimtmečio langą

Julė Kilčiauskienė

Barbora Milašiūtė su mama

1950 metais

Barbora Žasliuose

Brolis Ignacas – būsimasis
kunigas ir kapucinų vienuolis

Mokiniai prie klebono
kun. Jono Striko kapo.
Barbora – antroje eilėje kairėje

Baldų fabrike

Brolis kun. Ignacas – tėvas Adomas

Brolis Ignacas – jau kunigas

1988 m. spalio 27-ąją prie
Trakų pilies pakeliant Trispalvę

Senutė atsisveikindama pakelia nuo pagalvės galvą ir šypsodamasi sako: „Čia pirmadienį bus daug žmonių“. Kalbėjomės gerą valandą, ji jau buvo pailsusi ir pavargęs balsas prašėsi ramaus poilsio, todėl nebeklausiau, kodėl pas ją bus daug žmonių, nors telanko „Caritas“ ir Maltos ordino savanoriai.

Pirmadienį, vasario 8 dieną, iš tikrųjų Barboros Milašiūtės buto durys dažnai varstėsi ir kambariuose netilo balsai. Lankė giminaičiai iš Žemaitijos, „XXI amžiaus“ laikraščio darbuotojai, Maltos ordino bendradarbiai, tačiau svarbiausia, kad nepamiršo su 100-uoju gimtadieniu pasveikinti Kauno savivaldybė ir pasiuntė savo atstovus. 100 metų – didingas amžius, ypač, jei nugyventas garbingai, o prisiminimai, išlikę patys brangiausi, papuošia ir sušildo senatvę. Taip ir mes abi laiptas po laipto aplankėme visus gyvenimo etapus.

„Tėvelis, Ignacas Milašius, – iš lėto pradeda pokalbį Barbora, – buvo knygnešys, iš Tilžės gabeno ir platino lietuviškas knygas, laikraščius, juos slėpdamas po švarku, kuo nors pridengdamas. Gimtoji jo parapija, Kuliai, kurioje tuo metu kunigavo Vaižgantas, buvo apylinkėse žinomas lietuvybės centras. Kartais, bėgdami nuo žandarų, knygnešiai pamesdavo knygas, kartais juos sugaudavo ir nubausdavo“.

Ignacas Milašius jau buvo žandarų sekamas, tad kun. Juozas Tumas-Vaižgantas patarė jam pasitraukti iš Lietuvos, kad caro valdžia neišvežtų į rekrūtus. Bėgdamas nuo žandarų, Barboros tėvas išplaukė į Ameriką. Lietuvai atgavus spaudos laisvę ir jis namo sugrįžo. Pradėjo verstis prekyba. Vežiojo po apylinkes miltus, žibalą, kitas reikalingas žemaičiams prekes. Ir, kaip būna pasakose, lankydamas parduotuves Telšiuose, vienoje jų pamatė gražią septyniolikmetę. Tai buvo Kotryna Žukauskaitė. Nieko nelaukiant įvyko piršlybos ir Ignacas su Kotryna susituokė.

„Kartą, pėsčias iš Plungės eidamas į Telšius, – kiek pailsėjusi tęsia pasakojimą Barbora, – tėvas pakelėje aptiko namą su dvejomis durimis į gatvę. Kaip tik arbatinei ir krautuvei. Ir nusipirko. Motina nenorėjo gyventi kaime, sakė geriau Telšiuose, apskrities miestelyje, arba Mažeikiuose. O tėvelis labai mylėjo žemę. Jis sakė, jeigu Telšiuose bankrutuos, turės žydams vandenį nešioti, o jei nusipirks žemės gabaliuką, visada iš jos pragyvens. Tai ir pirko žemę (gaila, kad tik naminę sutartį padarė, laikai keitėsi, ir liko žemė buvusiam savininkui). Lieplaukėj, geležinkelio stoty, tėvai pasistatė namus. Prekiavo ir gyvulius laikė, žemę dirbo. Turėjo labai gerą arklį Šimelį, kuris mokėjo prekes (miltų maišus liter a ir liter b kokybės, žibalo bosus) po kalvotas apylinkes vežioti, niekad vežimas neapvirsdavo, nes jis sugebėdavo laiku jį pristabdyti. Protingas buvo arklys, grįžęs namo aikštės smėlyje apvirtęs pasivoliodavo, prakaitą nuo nugaros nusitrindavo, po to bėgdavo į upelį, išsimaudydavo ir grįždavo švarutis, atsigaivinęs. Vokiečių laikais atiminėjo arklius. Ir Šimelį 1918-aisiais slėpėme kambaryje, kad nebildėtų, kanopas skudurais apvynioję, jį vis glostėme, pašnibždomis kalbinome, jo lūpas rankutėmis užspausdami, kad garso Šimelis neišduotų. Kambarėlis tas buvo slaptas, palei išorinę sieną padarytas. Per karą sprogo geležinkelio stotis, visi namai išlėkė į orą, o mūsų stovėjo, nes tėvas buvo apmūrijęs“.

Ignacui ir Kotrynai Milašiams gimė dešimt vaikų: keturi mirė vaikystėje. Užaugo šeši: Stefanija, Magdalena, Ignacas, Juozas, Barbora, Benediktas. Šeima neišvengė tremčių: Stefanija į Sibirą buvo ištremta 10, Juozas – 25 metams. Pati Barbora jau vežama iššoko iš traukinio. Benediktas išėjo į mišką pas partizanus, 21-erių žuvo. Buvo ankstyvas Velykų rytas. Jų būrys svečiavosi pas ūkininką Žarėnuose. Vienas kieme likęs budėti per vėlai davė ženklą. Partizanus sušaudė, trobas sudegino, ūkininkus Sibiran išvežė. Tuojau tą vietą buldozeriais sulygino ir mišku užsodino, kad žmonės nežinotų, jog Šv. Velykų rytą čia valdžia žudynes vykdė.

„Magdalena baigė Žemės ūkio mokyklą, paskui – pienininkystės technikumą. Buvo garsi technologė, – giriasi sese Barbora, – už gerą sūrių, kuriuos veždavo į užsienį, kokybę iš prezidento Paleckio garbės raštą gavo. O Ignacas (tapęs vienuoliu pasirinko Adomo vardą), mokėsi Plungėje vokiečių atidarytoje Kapucinų gimnazijoje. Šešiolikos buvo, kai kapodamas malkas nusikirto nykštį, darbo jokio nebegalėjo dirbti. Labai norėjo būti kunigu. Plungėje buvo Lurdas. Brolis, kasdien eidamas į gimnaziją, užsukdavo pasimelsti prie švč. Mergelės Marijos ir vis kišdavo nykštį po vandens srovele nuo olos. Melsdamasis prašė Marijos: „Jei nori, kad būčiau kunigu, sugydyk mano pirštą“. Ir nykštys priaugo, nors beveik kabaliavo ant gabalėlio odos. Brolis įsitikinęs, kad įvyko stebuklas. Chirurgas žydas niekaip negalėjo patikėti, kad Ignaco nykštys priaugo. Nustebęs šaukė: Ką aš matau, ką aš matau? Iš kur tai yra?“

Kaip mūsų herojė gavo Barboros vardą, irgi atskira istorija. Netoliese gyveno turtingas bevaikis ūkininkas. I. Milašius tik gimusią dukrelę pavadino to turtuolio žmonos Barboros vardu, tikėdamasis, kad mergaitė augdama padės turtuoliams ūkyje ir jie skirs jai dalį. Padėti turtuoliams Barborytė padėjo, tačiau dalios negavo, nes jie visą savo turtą užrašė giminaičiams...

„Barboros vardas man niekada nepatiko, – sako senolė. – Mokykloje vaikai vadino Barbe tridarbe, mokytojas – Baziūne. „Ateik, Baziūne, radijo paklausyti“. Lieplaukio medinė mokykla didelė, graži, daug vaikų, linksma. Labiausiai patiko lietuvių kalba, visą laiką gaudavau penketus. Klebonas tėvui sakė: „Jūsų vaikai nebus prie žemės, visi nori mokytis“. Tačiau tėvas toliau neleido, sakė: „Mergaitės ištekės ir jokios naudos“. Baigiau mokyklą. Atėjo nauja mokytoja, o aš vėl ją lankiau. Mokytoja tik vėliau sužinojo, kad jau baigusi, dar metus ėjau į mokyklą. Paskui baigiau prekybos technikumą. Turėjau gerų progų iškilti, kvietė daug kartų į vadovaujantį darbą parduotuvėse – direktore, vedėja. Mačiau, kad ten vyksta vagystės, spekuliacijos, nenorėjau veltis. Pasirinkau buhalterės darbą. Pradėjau Plungėje, Mokesčių inspekcijoje. 17 kilometrų nuo tėviškės važinėjau kasdien dviračiu. Kelias vingiuotas, kalnai, pakalnės. Taip penkerius metus“.

Karą Barborytė praleido tėviškėje, paskui išvažiavo į Šiaulius. Septynerius metus dirbo Baldų kombinate. Atleido, nes Palangoje su kelialapiu gydydamasi dvi dienas, pasibaigus atostogoms, vėlavo grįžti į darbą. Nors juridiškai ji buvo teisi, įrašė pravaikštą ir atleido. Tada įsidarbino Šiaulių rajono „Leniniečio“ laikraščio redakcijoje mašininke, kasininke ir buhaltere vienu metu. „Vieną dieną atėjo į redakciją iš Partijos komiteto, – prisimena Barbora, – ir paklausė, kodėl dirbu viena. Pasakiau, kad kiti išėjo į miestą. Partiečiai perpyko: „Kodėl į miestą, į rajoną turėjo eiti“? Kai šie grįžo, visus atleido, tik vienas laiškų sk. vedėjas įsirašė į partiją, tai jį paliko tame darbe. Laikas buvo sunkus, darbų mažai. Atvykau į Kauną pas giminaitę. Ji mane atvedė į „Drobę“. Darbininkai vogdavo iš fabriko medžiagas, dažydavo ir pardavinėdavo. O man jie liepė vežti į Šiaulius ir pardavinėti. Taip ir dariau. Tačiau atsirado viena pavyduolė, kuriai tas biznis mažiau sekėsi, ir ji paskundė mus milicijai. Taip atsidūrėme teisme. Čia pasakė: „Jei nedirbi valdiško darbo ir nesi prisiregistravusi, neturi teisės gyventi Kaune“. Pusseserė įdarbino Šiauliuose, namų valdyboje, pasininke. Žmonės vis eina prisiregistruoti, o ploto tai registracijai dažnai trūksta.

Registruoti negalima. Man gaila žmonių. Tai vis lakstau pas miesto milicijos viršininką, prašau, maldauju, kad tam ar kitam žmogui būtinai reikia prisiregistruoti, nes darbo kitaip negaus, o jam darbas labai reikalingas, gyventi neturi iš ko... Sugalvodavau įvairias priežastis, ir viršininkas uždėdavo rezoliuciją, ir jau žmogų galima priregistruoti. Daug gero tada padariau, tačiau, kai mažino etatus, atleido mane, o kitą pasininkę paliko. Aš viršininko paklausiau, kodėl mane atleido, juk stengiausi gerai dirbti. Man paaiškino, kad antroji pasininkė yra išeikvojusi valdiškus pinigus ir dabar juos atidirbinėja, todėl atleisti negali. Teisybės ieškodama nuėjau pas prokurorą, o jis ir sako: „Ko sėdi Šiauliuose? Esi viena, niekas nelaiko, važiuok į Kauną, į Vilnių, ten daugiau darbų“.

Atvažiuoju į Kauną. Niekas neregistruoja. Nors rajone prisiregistruotų. Buvo „Vilko“ kailių fabriko direktorius pažįstamas, nepadėjo ir tas... Važiuoju į Vilnių. Atėjau į Milicijos Pasų registracijos skyrių, atsisėdau tarp laukiančių ir pavargusi garsiai dejuoju pati sau: „Aš visiems padėjau, visus priregistravau, pas milicijos viršininką ėjau, prašiau, tiek daug gerų darbų padariau, o kai man pačiai reikia, negaliu prisiregistruoti“. Pasininkas rusas, bet suprato mano skundą, žiūrėjo žmogus, klausėsi ir priėjęs sako: „Prichodi zavtra“. Kai atėjau kitą dieną, per pusvalandį priregistravo. Vilniuje pilna darbų, mažai apmokamų – su 70 rublių atlyginimu. Ėjau dirbti nesirinkdama, kur papuola ir laikinus darbus, kur niekas nenorėjo eiti, už mažiausią atlyginimą – išgyvenimui užteko. Daugiausia mašininke, Maisto pramonės ministerijoje, paskui Vandens ūkio ministerijoje dirbau kasininke. Ministras sako: „Tavo atlyginimas 70 rublių, už kelių mėnesių – pensija, kokią tu ją gausi? Aš tave padarysiu ekonomiste“ (ministerijoje visų atlyginimai maži, chemikės, baigusios universitetą, – 90 rublių). Taip aš gavau pensiją 113 rublių. Dar Vilniuje dirbau laikraštyje „Lietuvos aidas“ buhaltere. Tačiau čia, Kaune, Petrašiūnų bažnyčioje dirbęs brolis Adomas (vienuolinis vardas) susirgo. Reikėjo jam padėti. Mečiau Vilnių ir atvažiavau. Štai ir gyvenu dabar viena. Neturiu čia giminių nei draugių. Visos draugės ir pažįstami liko Vilniuje. Mūsų visi šeimos broliai ir seserys mirę, tik aš viena likau“.

Paklausta, ar visą laiką Barbora gyveno viena, nei ištekėjusi buvo, nei vaikų turi, ji atsidūsta, kad nebuvo laiko tai laimei. Mylėti nebuvo kada. Gražiausias laikas – vaikystė. Gyveno be vargo, nors tėvai vaikus griežtai auklėjo, prie darbo nuo mažumės mokė. Tačiau tik pas juos krautuvėje per Kalėdas puikavosi išpuošta eglutė, ir visi miestelio vaikai subėgdavo jos pažiūrėti. O ji, Barborytė, vaikščiojo tarp jų ir vaišino visus skanumynais. Buvo smagus laikas – jaunystė – pas tėvus. Eidavo su draugėmis į šokius daržinėse, naktimis grįždavo jaunimas dainuodamas. Daržines išpuošdavo beržais, padarydavo sceną, vaidindavo. Ir Barborytei patiko būti artiste. Gražiausias vaidinimas „Aušros sūnūs“ dar šiandien gyvas atmintyje.

„Du kartus ištekėjau, – prisipažįsta senolė, – bet nė vieno nemylėjau. Jaunai nebuvo kada – karas, sergančių tėvų priežiūra. Po karo visą mūsų šeimą norėjo išvežti. Reikėjo slapstytis, pasivadinau Antanina. Ir apsiženijau, kad reikėjo keisti pavardę. Pirmas vyras buvo labai geras žmogus, mokytojas Antanas Semėnas. Gyvenome Kernavėje porą metų kartu. Klebonas Kazimieras Kazlauskas sako Antanui: „Nebedirbk tu toje sovietinėje mokykloje, eik pas mane zakristijonu“. Jis taip ir padarė, metė mokyklą ir pradėjo zakristijonauti. O aš buvau kunigo gaspadinė. Klebonas ir mes gyvenome labai skurdžiai. Aplink lenkai, o kunigas šv. Mišias lietuvių kalba aukodavo, tai jie nekentė kunigo, nieko neduodavo. Norėjo, kad lenkiškai kalbėtų, o jis, patriotas, lietuvybę skleidė. Su vyru aplankėme Panevėžyje gyvenančią jo seserį. Ta sako: „Gera mergaitė, ženykitės“. Bet aš jo nemylėjau. Todėl nesutikau bažnyčioje šliūbavotis, tik metrikacijos biure susirašėme. Tapau Antanina Semėnienė – tokios niekas neieškojo, Sibiras nebegrėsė. Geras buvo žmogus Antanas, mane mylėjo. Tačiau buvome tik susimetrikavę, be šliūbo bažnyčioje, kai sovietai išvežė į Sibirą kleboną Kazlauską. Atvažiavo iš Panevėžio Antano sesuo, sužinojo, kad mes šliūbo nepaėmę, tai ir išvaikė abu į priešingas puses: „Be bažnyčios... Eikite kiekvienas sau“. Antrą kartą ištekėjau Vilniuje už turtingo vyro, turėjo gerą butą (irgi tik metrikacijoje, be meilės). Kai jis sužinojo, kad mano tikras vardas Barbora, už tai, kad ne savo vardu metrikacijoje santuoką registravau, padavė į teismą. Jo neperkalbėjo mano sesuo, aiškindama, kodėl pakeistas vardas, – įvyko teismas, mus išskyrė“.

Paklausta, ar reikia viską, ką ji dabar pasakoja, rašyti, Barbora patvirtino, kad reikia, nieko čia tokio: „Toks buvo gyvenimas, tačiau jeigu reikėtų jį kartoti, pasirinkčiau vieną gerą žmogų ir gyvenčiau, o dabar buvo du ir nė vieno tikro... Dar patariu nepavydėti, linkėti gero. Dabar žmonės labai pavydi. Pavydi darbo, turto, nemyli vieni kitų, pešasi. Jaunimas turi labiau gerbti senus tėvus, senus žmones ir nelįsti prie to kompiuterio, ten nieko gero nėra“.

Tokie linkėjimai jums, mieli skaitytojai, nuo šimtametės Kauno gyventojos Barboros Milašiūtės, kuri dažnai šypsosi ir visiems linki gero.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija