|
Pagrindinis moters rūpestis Dievo namų grožis
Bronius VERTELKA
|
|
Liolių Šv. Simono ir Judo Tado bažnyčios
tvarkytoja Rozalija Ališauskienė
|
|
|
Švč. Mergelės Marijos statula Lioliuose
|
Užsukus į Liolių Šv. Simono ir Judo Tado bažnyčią, norėjosi apsisukus sprukti atgal ir dar kartą pasivalyti batus, nes joje buvo jauku ir miela. Šventovės vidury juodai dažytas kryžiaus formos takas iš ąžuolo kuolelių, kuriuo vaikštoma ne vieną šimtmetį. Grindys atrodė lyg šiandien dažytos. Tai vis mūsų pročkutės darbas, pastebėjo bažnyčią pakvietęs aprodyti klebonas kun. Remigijus Katilius.
Dirbti Bažnyčiai buvo Rozalijos Ališauskienės svajonė, bet nejaugi pati siūlysis. Atsitiko taip, kad ankstesnysis klebonas kun. Andrius Trakšelis kartą sutikęs ją tarė: Šiandien atsisakė mūsų pročkelė, gal galėtumėte į jos vietą ateiti? Rozalija išdrįso pateikti savo sąlygą: sutinkanti, bet ar leisiąs bažnyčios grindis dažyti?
Eina devintieji metai, kai R. Ališauskienė atsako už Šv. Simono ir Judo Tado bažnyčios vidaus ir aplinkos tvarką bei švarą. Bene tris kartus yra perdažiusi šventovės grindis. Vis iš savo lėšų dažus bando nupirkti. Už tokį darbą klebonas simboliškai atsilygina, bet tais pinigais moteris nepasinaudoja, o išleidžia šiltuoju metų laiku augindama įvairias gėles, iš jų komponuodama nuostabaus grožio puokštes. Užtat bažnyčia atrodo puošniai.
R. Ališauskienės žinioje ir miestelyje stovinti Švč. Mergelės Marijos statula. Ją irgi ne kartą perdažė, čia sodina ir laisto gėles. Kad moteriai nereikėtų iš kaimo vykti į Liolius, klebonas leido senojoje klebonijoje įsirengti sau būstą. Prastai atrodė pastatas, nebuvo jame net elektros. Dabar turi vandentiekį, kitus buičiai reikalingus patogumus. Nė kiek nesigaili į tai investavusi nemenką asmeninių lėšų sumelę. Užtat iki Liolių jau nebereikia minti dviračio pedalų. Ir prie bažnyčios esanti bet kuriuo paros metu. Dirbsiu Bažnyčiai, kol mano jėgos leis, sako 72-uosius gyvenimo metus skaičiuojanti Rozalija.
Ji mėgsta iš akmenukų lipdyti kryžius. Apie 150 jų yra pridariusi. Tokie dirbiniai ilgam laikui. Rozalija kryžiais iš akmenukų puošia ir miestelį. Akmenukų prisirenka Baltijos pajūryje, nuvažiavusi pailsėti į Šventąją. Bet juos taip reikia sudėti, kad klijai sukabintų. Nemažai kryželių geriems žmonėms išdovanojusi.
Geradarė turi įgimtą negalią, sunkiai valdo kairę ranką, bet tokio darbštumo žmogų šiandien sunkiai sutiksi. Jauni vyrai stoviniuoja prie parduotuvės, net už pinigus nenori dirbti, pyktis ima moterį. Pati 26 metus išdirbo laiškininke, gaudama tokį atlyginimą, kad nusipirkti guminius batus pinigų nelikdavo. Pensijos moteriai priskaičiavo tik 137 eurus. Gerai, kad ir kitos valstybės išmokos jai priklauso, todėl jau gali neblogai verstis. Rozalijai rūpi ir kitų problemos. Ji sako: Yra gaunančių tokią pensiją, jog vaistų neįperka. Todėl apsukresni važiuoja uždarbiauti į svetimas šalis, baisi emigracija tuština Lietuvą. Rozalija nepatenkinta ir tuo, kad litus pakeitė eurai. Jų vertė labai sumenkusi. Savi pinigai būtų buvę ne tik mielesni, bet ir vertingesni.
Užsiminus apie Rozalijos asmeninį gyvenimą, moteris juo nesidžiaugė. Daug metų gyvenusi viena tarp keturių buto sienų. Tiesa, buvo ištekėjusi, bet nenusisekė. Ir mokslų ne kažin kiek ragavusi. Bet aplinkiniai jos veide nemato pykčio. Juk turi kuo užsiimti. Pagrindinis jos rūpestis Dievo namų grožis ir svetingumas.
Lioliai, Kelmės rajonas
Autoriaus nuotraukos
© 2016 XXI amžius
|
