„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2016 m. gruodžio 16 d., Nr. 4 (63)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Senų žmonių teisės ir „išmetimo kultūra“

Visame pasaulyje vis daugiau senų žmonių. Tai ypač akivaizdu išsivysčiusių kraštų visuomenėje, nors vis dėlto didžioji dalis senelių gyvena besivystančiuose kraštuose. Pagal dabartines tendencijas, 2050 metais pensinio amžiaus žmonių skaičius viršys jaunesnių nei penkiolikos metų asmenų skaičių. Tai – nepaprasto masto socialinis virsmas, kuris palies visuomenę visais lygiais. Jau dabar žmogaus teisių, ekonominių, socialinių, kultūrinių, pilietinių ir politinių teisių matmuo senyvame amžiuje kelia vis didesnį susirūpinimą, kuris tik didės, pažymima Nepriklausomo eksperto ataskaitoje apie senų žmonių žmogaus teises. Ataskaita buvo pristatyta JT Žmogaus teisių taryboje, ja remiantis vyko diskusijos, kuriose pasisakė ir Šventojo Sosto delegacijos vadovas arkivyskupas Ivanas Jurkovičius. Ataskaitoje apibendrinta situacija srityse, kuriose pagarba pagyvenusių asmenų žmogaus teisėms labai svarbi ir kurios, deja, dažnai pritrūksta sveikatos, socialinėje apsaugoje, darbo, teisingumo, saugumo srityse. Pasak arkiv. I. Jurkovičiaus, diskriminacijos augimas šiose srityse Šventojo Sosto akyse yra didžiulė problema. Viena iš didžiųjų problemų yra skurdas ir saugių įplaukų trūkumas. Šiuo požiūriu pensijų sistemos yra lemiamos pagyvenusių asmenų teisių užtikrinimui, tarptautiniuose susitarimuose apie darbą yra punktas ir apie adekvačią pensiją. Tačiau tikrovė kitokia: pasaulyje beveik pusė pensinio amžiaus žmonių jos negauna. O gaunantiems ji dažnai nepakankama. Neturėdami ekonominio saugumo pagyvenę žmonės stengiasi dirbti tol, kol gali, dažnai prastomis sąlygomis ir už menką atlyginimą, stengdamiesi padėti kitiems šeimos nariams. Visuomenėje, kurioje vyrauja veiksmingumo ir pelno logika, pagyvenę žmonės nesunkiai pradedami vertinti kaip neproduktyvūs ir nenaudingi. Jie dažnai patenka į ekstremalaus skurdo būklę, trūksta jų socialinės integracijos, galėjimo dalyvauti pilietiniame gyvenime, galėjimo patiems nuspręsti dėl to, kas geriausiai atitinka jų interesus – visa tai, primena Šventojo Sosto diplomatas, yra ženklai to, ką popiežius Pranciškus dažnai pavadina „išmetimo kultūra“, kuri asmens vertę sieja su tuo, kiek jis pagamina. Senyvas amžius turi savo vertę, kuriai priklauso turtinga gyvenimo patirtis ir galėjimas perduoti istoriją, tikėjimą, pasaulėžiūrą. Švietimo ir ugdymo sistemos turėtų sukurti alternatyvą „išmetimo kultūrai“, parodydamos, kaip senyvi žmonės praturtina visuomenę. Visuomenės ir civilizacijos gyvenimo kokybė gali būti vertinama pagal tai, kaip ji elgiasi su savo seneliais ir kokią vietą jiems skiria viešame gyvenime. Arkiv. I. Jurkovičius pritarė Nepriklausomo eksperto ataskaitos apie senų žmonių žmogaus teises išvadai: dabartinė žmogaus teisių apsauga ir praktika senyvame amžiuje yra tikrai nepakankama ir būtina ją stiprinti. Nuo to priklausys mūsų rytojaus visuomenės gyvenimas.

Vatikano radijas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija