„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2017 m. rugsėjo 13 d., Nr. 3 (66)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno



ARCHYVAS

2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Laikas ir žmonės

Tarnaujanti Lietuvai

Bronius VERTELKA

Savanorių karių kapų Rokiškio
bendrijos pirmininkė Rimantė
Irena Norvaišienė
senosiose Rokiškio kapinėse

Iš pelnytai gautų apdovanojimų Lietuvos savanorių karių kapų Rokiškio bendrijos pirmininkė Rimantė Irena Norvaišienė išskiria jubiliejinį Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalį „Tarnaukite Lietuvai“, įteiktą pernai Panevėžio J. Miltinio dramos teatre. Juo moteris įvertinta už savanorystės kultūros sklaidą Lietuvoje.

Vasario 12-ąją Rimantė Irena Norvaišienė minėjo savo gražų gyvenimo jubiliejų. Nešventė jo, bet sulaukė daug sveikinimų. Dažniausiai kitos tokio amžiaus moterys su vaikaičiais ar provaikaičiais pramogauja, dažniau poliklinikoje nei namuose sėdinėja ar kieme prie daugiabučio apie nereikšmingus dalykus kalba. Rimantė Irena 42 metus turi automobilio vairuotojo teises. Tiek yra ir prie vairo. Važinėja dar sovietmečiu gamintu „Žiguliuku“, bet iš jo išlipa išdidi, kaip tikra ponia. Jos mašina šalia užsienietiškų turėtų atrodyti kaip muziejinė vertybė, bet ji nuvalyta, išblizginta, panaši į jaunamartę. Smulkesnius gedimus senjorė pašalina pati. Dėl taupumo automobilyje įrengta suskystintų dujų padavimo sistema. Tokio kuro 100 kilometrų sunaudoja tiek, kiek ir benzino. „Žiguliukas“ nestovi be darbo. Po žiemos, šiltėjant orams, Rimantė Irena išsirengia į kelionę. Važiuoja tiktai viena. Taip patogiausia, nes jau žino, ką teks pačiai nuveikti, kuriuos kapus aplankyti. Tada per dieną automobilio spidometras prisuka apie 200 kilometrų. Kelyje važiuoja atsargiai, stengiasi būti paslaugi kitiems vairuotojams, užtat su policija netenka pyktis. Pamatę raudonos spalvos „Žiguliuką“, policininkai dargi pasisveikina specialiu mostu. „Nežinau, kiek dar važinėsiu, rūpindamasi savanorių kapų priežiūra, bet iki kitų metų vasaros, kol baigsis automobilio technikinės apžiūros terminas, tai tikrai. Bet ką gali žinoti su sveikata. Šiandien esu darbinga, o rytoj gal būsiu ligota“, – nebandė slėpti savo metų nedidukė, bet dar tiesi R. I. Norvaišienė, Rokiškio savanorių karių kapų bendrijos pirmininkė.


Laikas ir žmonės

Auksarankio tremtinio metai

Bronius VERTELKA

Vaikystėje tremtį kentęs Antanas Čiplys

1947 metais iš Panevėžio rajono Čiplių kaimo ištrėmė Čiplių šeimą. Prievarta paėmė iš gimtųjų namų ir nuvežė net į tarp kalnų įsikūrusią Buriat-Mongolijos ATSR Šaburo gyvenvietę. Užkopus į jų aukštumas, apačioje pūškuojantis traukinukas atrodydavo lyg degtukų dėžutė. Čia praslinko 10 Antano Čiplio gyvenimo metų.

Valdžiai nepatiko pažangus ūkininkas

Antano tėvas Vincas Čiplys, kilęs nuo Barklainių, buvo galvotas žmogus. Žinodamas, kad be žemės nebus ir gyvybės, gerbė ją ir tausojo. Rovė kelmus, kad turėtų nors kiek didesnį dirbamos žemės plotą. Be to, turėjo grūdų kuliamąją, malūną. Tuo metu jis buvo laikomas gana pasiturinčiu ūkininku. Apie arklių traukiamą kuliamąją žinojo visas rajonas. Užkūrus motorą, garsas pasklisdavo pakankamai toli. Žinodavo, kad jau dirba V. Čiplys, ankstyvas ir nemėgęs ilgiau pamiegoti. Grįžęs po 10 metų tremties rado visiškai supuvusią vokišką kuliamąją, iš jos tebuvo likę vien rėmai.


Lietuvos šimtmečiui skirtas darbas

Menininkas Laimutis Ločeris sukūrė Jono Basanavičiaus biustą

Dailininkas Laimutis Ločeris
prie savo kūrinio – „Lietuvos
Taryba skelbia atstatanti Lietuvos
valstybę su sostine Vilniumi“

Menininko Laimučio Ločerio vardas gerai žinomas vyresniajai kartai. Mylimas Lietuvos menininkas, grafikas, tapytojas paliko ryškų pėdsaką tautos kultūroje. Nuo 1960 metų dalyvavo parodose, sukūrė monumentalių dekoratyvinių kūrinių interjerams kavinėse Vilniuje, Druskininkuose, dalyvavo pasaulinėje parodoje „EXPO-70“. Meno pasaulis vertino L. Ločerio bareljefus „Amžinas ąžuolas“, „Kopų balsai“. Lietuvišką šviesą skleidė L. Ločerio iliustracijos laikraščiuose Kanados „Tėviškės žiburiai“, Gudijos lietuviams skirtame mėnraštyje „Lietuvių godos“. Nuoširdus, draugiškas menininkas buvo gerbiamas, mylimas. Sunkus, pasiaukojantis darbas turėtų susilaukti reikiamo dėmesio.

Padėkime

Biustas visiškai baigtas ir tereikia jį iškalti granite ar įprasminti bronzoje. Galima, kaip siūlo dailininkas, išlieti netgi betone, galvanizuoti, tai būtų pigiausias būdas. Šiuo metu garsus ir talentingas menininkas gyvena Lietuvos gerontologijos globos namuose Vilniuje. Nedidelis kambarėlis, šalia – tik ką užbaigtas darbas – Jono Basanavičiaus biustas, kurį būtina įprasminti bronzoje ar kitu būdu. Kol kas tenka laukti gabaus pagalbininko.


Šviesą sėjanti širdis

Dr. Genovaitė Jusaitienė
(centre su gėlėmis)
su ją aplankiusiomis bičiulėmis

Kalbant apie gydytoją Genovaitę Jusaitienę užtektų pasakyti vienintelį žodį – ŠVIESA. Tereikia keletą minučių pastovėti šalia šios iškilios moters ir pasaulis nušvinta dar skaidresnėmis spalvomis.

Nuostabų susitikimą turėjome rugpjūčio pradžioje aplankę dr. G. Jusaitienę jos tėviškėje Pajiešmenių kaime. Ji, turinti 88 metų kraitį, pasipuošusi ir linksma stovėjo prie su vyru sodintos puikių eglių alėjos ir mojo mums, klaidžiojantiems kaimo keleliais, ranka. Maloniai pakvietė eiti į trobą arba prie padengto stalo sode.

Jeigu kas nežino, primenu, jog dr. G. Jusaitienė turi tris Garbės piliečių vardus, daug darbavosi Vilniaus Universiteto Medicinos fakultete, stažavosi Berlyno, Greifsvaldo, Magdeburgo, Halės ir Drezdeno akių klinikose skaitė pranešimus tarptautinėse mokslinėse oftalmologų konferencijose, triūsė Pasvalio rajono taryboje, be atlygio konsultavo pasvaliečius. Žmonės žino jos gerumą, švelnumą, toleranciją, troškimą patarnauti kitiems, norą turėti geras mintis ir puikią nuotaiką.


Išpuoselėta šimtmečius gyvuojanti sodyba

Bronius VERTELKA

Sodybos savininkė
Vita Marijona Gervienė

Panevėžio miesto savivaldybės sudaryta komisija išaiškino 2017 metais gražiausiai tvarkomos aplinkos konkurso laureatus. Jame varžėsi 11 dalyvių – įstaigos, daugiabučių namų savininkų bendrijos, privačių namų valdų savininkai. Privačių namų valdų kategorijoje nugalėtoja tapo sodybos Plukių gatvėje nr.7 savininkė Vita Marijona Gervienė.

Plukių gatvė – miesto pramonės rajone, vinguriuoja greta Nevėžio upės. Kadaise čia buvo didelis kaimas, turėjęs 41 sodybą. Vitos Marijonos tėvas pasakodavo, kad namai buvo taip sugrūsti vienas šalia kito, kad jų stogais galėjai pereiti visą kaimą. Prie kiekvienos sodybos stovėjo kryžius. Prie Vitos Marijonos gimtųjų namų stovėjo kryžius, statytas 1886 metais. Jis, galima sakyti, kartą išgelbėjo nuo sunkiai pakeliamos naštos. Sovietmečiu Gervės sumanė restauruoti gyvenamąjį namą. Netrukus prisistatė mokesčių inspektorius, už nelegalią statybą pagrasino didžiule bauda. Vita Marijona puolė į ašaras: iš kur tokią sumą ims, jeigu pinigų namuose nuolat trūksta? Inspektorius sakė neskirsiąs baudos vien dėl to, kad Gervių sodyboje pajutęs gerą dvasią, patikęs ir kryžius. Jo vietoje dabar stovi naujas, padirbtas 1991 metais. Tvarkingiausios miesto sodybos šeimininkė dar pasakojo, kad kiekvieną, sukantį į Plukių kaimą, sutikdavęs didžiulis kryžius su angelais. Sovietmečiu jį nupjovė.


Amžius – ne kliūtis kurti

Bronius VERTELKA

Fotomenininkai Lionginas Skrebė
(kairėje) ir Liudas Verbliugevičius

Jubiliejinė Liongino Skrebės fotografijų paroda „80 gyvenimo mylių“ sulaukė ne tik didžiulio kolegų būrio, fotografijos menu besidominčiųjų antplūdžio, bet ir miesto vadovų dėmesio. Fotografijos galerija buvo pilnutėlė. Fotomenininką pristatė Dailės galerijos direktorius Egidijus Žukauskas.

L. Skrebė augo Tiltagalių kaime, ant Lėvens upės kranto, lankė Subačiaus vidurinę mokyklą, studijavo Kauno Politechnikos institute, įgijo šiluminės pramonės inžinieriaus energetiko specialybę. Dirbdamas Panevėžyje įsteigė fotografų mėgėjų klubą ir ilgai jam vadovavo. Su klubo nariais rengė parodas. L. Skrebė su žmona Irena užaugino du sūnus, džiaugiasi dviem vaikaičiais.

Jubiliatą sveikino ir padėką įteikė Panevėžio meras Rytis Mykolas Račkauskas. 100 gyvenimo metų jam linkėjo miesto savivaldybės Kultūros ir meno skyriaus vedėja Loreta Krasauskienė ir įteikė gėlių puokštę. Sveikino Lietuvos Seimo narių Povilo Urbšio ir Broniaus Matelio padėjėjos Lina Kiršaitė ir Inga Smalskienė.


Šviesūs atradimai

Elena Gubovienė

Prie poeto Vytauto
Mačernio kapo Šarnelėje

Senatvė – tas žemiškojo kelio tarpsnis, kuris baugina daugelį. Kopei kopei į kalną, o dabar riedi žemyn. Riedi greitai, nesulaikomai... Tačiau juk nėra visai taip. Ir šis brandus amžius, kaip dažnai sakoma, turi savo šviesiųjų pusių. Visų pirma daugiau laiko jau gali skirti sau, savo sielai auginti – daryti tai, kam anksčiau laiko pritrūkdavo...

Išpopuliarėję Trečiojo amžiaus universitetai (TAU) padeda pagyvenusiems žmonėms burtis į bendruomenes, plėsti savo akiratį, augti savo dvasia. Akmenės TAU pradėjo trečiuosius savo veiklos metus. Universiteto klausytojai dalyvavo sekmadienio šv. Mišiose, kurias aukojo Akmenės Šv. Onos bažnyčios klebonas kan. Egidijus Zulcas. Po šv. Mišių įvyko įspūdingas koncertas. „Įvyko“ – per paprastas žodis apibūdinti tai, kas buvo... Gal būtų tiksliau: „Nugriaudėjo, nuaidėjo, nuskambėjo...“ Juk valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras ,,Trimitas“ ir Šiaulių valstybinis choras „Polifonija“ – prestižiniai kolektyvai, kurių sulaukti savo miestelyje – ir laimė, ir garbė. O kūriniai pasirinkti atlikti irgi įspūdingi. Tai – du vieno iš populiariausių pasaulyje šių laikų kompozitorių anglo Džono Ruterio (John Rutter) kūriniai – „Gloria“ ir „Magnificat“. „Gloria“ – šlovės himnas Aukščiausiajam. „Magnificat“ – Švč. Mergelės Marijos giesmė, kurią ji gieda, lankydama Elžbietą. Kūrinys skirtas atlikti sopranui (atliko Operos ir baleto teatro solistė Irena Zelenkauskaitė), mišriam chorui ir orkestrui. Lyg stebuklingas fontanas liejosi bažnyčios erdvėse ir šlovinantys, ir ramybę nešantys muzikos garsai, pripildydami klausytojų širdis džiaugsmo, gėrio ir padėkos už patirtas akimirkas. Ir norėjosi su Marija kartu giedoti: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju“... Tikras to sekmadienio stebuklas – šis koncertas. Kūriniai, kurių klausosi pasaulio elitas garsiausiose didingiausiose šventovėse, didžiausiose pasaulio salėse, nuskambėjo mūsų bažnyčioje...

 
Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija