Žvilgsniai

Ateitininkai susipažino
su Lenkijos lietuviais

Studentai ateitininkai Seinų
kultūros namuose

Sausio 24 – 28 dienomis vyko studentų ateitininkų žiemos akademija Punske, Lenkijoje. Jos metu stengtasi artimiau susipažinti su Lenkijos lietuviais, jų kasdienybe, kultūra, problemomis.

Ateitininkų federacija yra nevyriausybinė organizacija, gyvuojanti jau beveik šimtmetį pagal penkis principus – katalikiškumą, šeimyniškumą, tautiškumą, visuomeniškumą ir inteligentiškumą. Šį kartą į stovyklą susirinkę studentai daugiausia dėmėsio skyrė trečiajam principui. Jie nusprendė pasidomėti, kaip gyvena jų tautiečiai užsienyje.

Nedaug kas Lietuvoje žino, kad Punske net 80 proc. gyventojų – lietuviai. Dažnai kyla klausimas, dėl kurio punskiečiai labai pyksta: o kaip jūs čia atsiradote? Atsiradote – netinkamas žodis. Senovėje šiame krašte gyveno jotvingiai. Nuo XV amžiaus iki 1795 metų teritorija priklausė LDK, po to – atsikūrusiai nepriklausomai Lietuvos valstybei. Tik 1920 metais nubrėžta demarkacinė linija atskyrė ją nuo Lietuvos ir šitaip istoriškai susiklostė, kad šiandien punskiečiai gyvena Lenkijoje.

Ateitininkus vietiniai gyventojai priėmė labai šiltai. Į kvietimą susitikti, padiskutuoti ir atsakyti į svečių klausimus apie tautiškumą noriai atsiliepė Lenkijos lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkas A.Vaicekauskas, lietuviško žurnalo „Aušra“ redaktorė I.Gasperavičiūtė ir spaustuvės direktorius R.Vitkauskas. Miestelyje esančioje leidykloje spausdinami lietuviški leidiniai – „Aušra“, „Suvalkietis“, „Pasaulio lietuvis“, vaikams – „Aušrelė“. Punsko savivaldybėje studentus sutiko valsčiaus viršaitis V.Liškauskas. Jis pasakojo, kad tądien turėjo paaiškėti, ar valstybės valdžia sutiks patraukti iš Punsko užkardą – 1998 metais įkeldintą pasieniečių dalinį. Vietiniai gyventojai, prieštaraudami tokiam, jų nuomone, nenatūraliam bandymui įbrukti į jau seniai susiformavusią nedidelę lietuvišką visuomenę 33 lenkų pasieniečius, surinko ir išspausdino didžiulį kiekį su šiuo klausimu susijusios medžiagos – straipsnius Lenkijos, Lietuvos ir kitų šalių spaudoje, teisinius dokumentus, peticijas su gyventojų parašais.

Ateitininkai Punske sužinojo ir kitą aktualią problemą: nuolat mažinamas mokyklų su lietuvių mokomąja kalba skaičius. Vien tik vasario mėnesį rengiamasi uždaryti dvi tokias mokyklas netoli esančiuose kaimuose. Kalbinti Punsko lietuviškos mokyklos moksleiviai pasakojo, kad turi mokytis dvi – Lenkijos ir Lietuvos – istorijas, o geografijos, pagal Lenkijos švietimo ministrės potvarkį, mokosi lenkų kalba. Daug moksleivių, baigę vidurinę mokyklą, norėtų stoti į Vilniaus aukštąsias mokyklas, bet baiminasi, kad, kaip ir praėjusiais metais, neteisingai bus perskaičiuoti egzaminų pažymiai ir įstoti nepavyks.

Visi sutikti žmonės vienbalsiai tvirtino, kad labai reikia moralinio ir politinio Lietuvos palaikymo, užtarimo prieš vis naujus barjerus statančią Lenkijos valdžią. Paklausti apie finansinę paramą, sakė, kad kol kas pinigų lyg ir netrūksta. Svečiai buvo sužavėti punskiečių nuoširdumu, atkaklumu, aktyvumu. Palyginus juos ir gimtinėje gyvenančius lietuvius, peršasi išvada – Lenkijos lietuviai labiau saugoja ir puoselėja savo tautiškumą, galbūt dėl nuolatinių iššūkių ir grėsmės išnykti.

Ina PODKORYTOVA