Vilniaus licėjus garsina Lietuvą ir už jos ribų

Kęstutis PRANCKEVIČIUS

Licėjuje dažnai apsilanko garsūs politikai, visuomenės, kultūros veikėjai. Minint Nepriklausomybės 20-metį licėjų aplankė ir pirmasis atkurtos valstybės vadovas prof. Vytautas Landsbergis (pirmoje eilėje penktas iš kairės), jo dešinėje stovi licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius

Kartu su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo jubiliejumi savo 20-metį 2010-aisiais paminėjęs Vilniaus licėjus gali pagrįstai didžiuotis, jog per tokį trumpą laiką sugebėjo ne tik įsitvirtinti tarp stipriausių šalyje veikiančių vidurinio bendrojo lavinimo mokyklų, bet ir tapti išskirtiniu reiškiniu Lietuvos švietimo sistemoje. Šioje mokykloje, kaip teigia ne vienas ją baigęs auklėtinis, kasmet atsiveria plačios veiklos galimybės tiek moksleiviams, tiek mokytojams. Šiandien licėjuje greta puikių matematikų sutiksime ir gabių literatų, užsienio kalbų, istorijos žinovų. Per ketverius mokymosi metus įgytos žinios bei kūrybinė energija jaunuoliams ypač praverčia šturmuojant mokslo aukštumas Lietuvos bei užsienio šalių prestižiniuose universitetuose.

Tapo pirmeiviais

Apie Vilniaus licėjaus kasdienį gyvenimą, jo veiklos ypatumus mūsų skaitytojams papasakojęs šios mokyklos vadovas, žinomas istorijos mokslų specialistas Saulius Jurkevičius su džiugesio gaidele prisiminė, jog ir jam pačiam teko stovėti prie licėjaus kūrimo ištakų. Praūžus galingai Atgimimo bangai, 1990-aisiais visoje Lietuvoje jautėsi, kad bręsta didelių vilčių, tikėjimo ir permainų laikotarpis. Kaip tik po to istorinio įvykio keletas iniciatyvių sostinės pedagogų pradėjo brandinti idėją apie naujoviškos ir aukštesnės mokymo kokybės mokyklos įkūrimą.

„Idėjos iniciatoriai savo tikslui įgyvendinti pasirinko sovietmečiu veikusias vieno buvusio gamybinio mokymo kombinato patalpas. Jose anais laikais iš Vilniaus miesto bei rajono suvažiavę mokiniai atlikdavo gamybinę praktiką, kiek vėliau čia veikė Moksleivių kūrybos ir politechninio mokymo centras. Tuometinės sostinės valdžios leidimu jame ir pradėjo veikti mokykla su neįprastu pavadinimu – Vilniaus tiksliųjų, gamtos ir technikos mokslų licėjus“, - prisiminimais dalijosi S. Jurkevičius.

Pradžia, pasak direktoriaus, buvo sudėtinga, nes reikėjo išsikovoti pripažinimą ir autoritetą tarp kitų bendrojo lavinimo mokyklų. Iš pradžių mokymas vyko tik nuo 10 klasės ir tęsėsi trejus metus. Idėjos sumanytojai – naujos mokyklos vadovas Jevgenijus Abramovas su pavaduotoja Birute Bartaškaite į 10-ąją klasę sukvietė tiksliaisiais ir gamtos mokslais besidominčius moksleivius. Netrukus be stojamųjų egzaminų buvo sukomplektuotos trys nedidelės klasės. Įvairias mokymosi disciplinas jaunimui dėstė ne tik mokytojai, bet ir aukštųjų mokyklų dėstytojai. Ugdymo procesą buvo stengiamasi priartinti prie universitetinių studijų tvarkos – mokslas vyko sesijomis, buvo laikomi egzaminai, įskaitos.

Savarankiška mokymosi institucija licėjus tapo tik 1992 metais, kai atsiskyrė nuo Moksleivių kūrybos ir politechninio mokymo centro. Naujuoju licėjaus vadovu tapęs Viktoras Filipavičius ir toliau puoselėjo laisvą akademišką aplinką. Tų pačių metų pabaigoje licėjus įgijo realinės gimnazijos statusą. Susiformavus gimnazijos struktūrai, licėjus pradėjo priiminėti moksleivius į 9-ąją klasę. Tokiu būdu mokymosi laikas pailgėjo iki įprastinių ketverių metų.

Sunkumai nepalaužė

Nuo 1994 m. rudens licėjaus vadovu tapęs  S. Jurkevičius prisiminė, jog mokyklos auklėtinių pasiekimai chemijos, fizikos ir matematikos tarptautinėse olimpiadose sukėlė daug teigiamų atgarsių ne tik sostinėje, bet ir visoje Lietuvoje. Tuomet licėjus dar glaudėsi Jaunimo mokyklos patalpose, mokymosi ir darbo sąlygos buvo sudėtingos – trūko kabinetų, sporto salių. Licėjaus vadovybė ne kartą kreipėsi į įvairias valdžios įstaigas, kad būtų skirtos patalpos. Deja, valdininkija neskubėjo spręsti šios problemos, pasigirdo net kalbų, kad licėjus gali būti uždarytas...

„Tik 1995 m. birželio mėnesį Vilniaus miesto taryba pagaliau priėmė sprendimą mūsų mokyklai skirti patalpas Širvintų gatvėje, kur mes ir dabar gyvuojame. Gavus puikias patalpas atsivėrė platesnės veiklos galimybės. Pagal profilinio ugdymo koncepciją buvo parengti nauji ugdymo planai, pradėta ruoštis įgyvendinti Tarptautinio bakalaureato programą. 1997 metais licėjuje buvo įkurta pirmoji Lietuvoje tarptautinio bakalaureato klasė. Joje visi mokomieji dalykai pradėti mokyti anglų kalba. Į šią klasę stoja mokytis baigusieji 10 pagrindinės mokyklos klasių ne tik iš Vilniaus ar Lietuvos, bet ir užsienio šalių. Baigusiems bakaulaureato klasę išduodami diplomai, kuriuos pripažįsta ir vertina visas pasaulis“, – teigė S. Jurkevičius.

Netrukus šalia tiksliųjų mokslų įsitvirtino ir humanitarinės disciplinos. Skleidžiantis ir plečiantis licėjaus kūrybinės veiklos potencialui, senasis jo pavadinimas, akcentavęs realinius mokslus, jau nebeatitiko tikrovės, tad nuspręsta mokyklą pavadinti tiesiog Vilniaus licėjumi.

Pasidomėjus, kuo Vilniaus licėjus išsiskiria iš kitų šalyje veikiančių bendrojo lavinimo mokyklų, pašnekovas pažymėjo, kad tų skirtumų yra nemažai. Pirmiausia, į licėjų nuo pat jo gyvavimo pradžios iki šiol stojamųjų egzaminų būdu priimami tik gabūs ir aiškią mokymosi motyvaciją turintys jaunuoliai. 2007 metais iš esmės buvo pakeista priėmimo tvarka. Dabar, pasak S. Jurkevičiaus, mokiniai privalo laikyti ne tik lietuvių kalbos ir matematikos egzaminus, bet ir parodyti savo gabumus užsienio kalbai, istorijai, chemijai, biologijai. Toks pokytis atspindi naująją licėjaus koncepciją, kurios esminis tikslas – atverti duris įvairių polinkių mokiniams ir formuoti įvairiapusišką mokyklą.

Devynis kartus pamatuok, o dešimtą – kirpk

Statistikos duomenimis, Lietuvoje veikia beveik du tūkstančiai vidurinio bendrojo lavinimo įstaigų, iš jų kiek daugiau nei 300 įgijusios gimnazijos statusą. Pastarųjų mokyklų auklėtiniai kasmet dalyvauja tarptautinėse moksleivių olimpiadose, ten jiems pavyksta sulaukti ir aukštų įvertinimų. Beje, gausiausiu apdovanojimų kraičiu galėtų pasigirti būtent Vilniaus licėjaus moksleiviai. Ne vienam licėjaus jaunajam matematikui ar chemikui yra pavykę pelnyti aukso, sidabro ir bronzos medalius. Šis faktas, pasak S. Jurkevičiaus, taip pat akivaizdžiai parodo aukštą licėjaus pedagogų kvalifikacijos lygį, jų aktyvų indėlį deramai puoselėjant ir auklėjant jaunąją kartą. Alvydos Daulenskienės, Rimos Mackevičienės, Zinos Šiaulienės, Beno Budvyčio ir kitų pedagogų pastangomis licėjaus vardas sklinda ne tik po Lietuvą, bet ir visą pasaulį.

Dar vienas šios mokyklos išskirtinis bruožas – visi licėjų baigę jaunuoliai sėkmingai įstoja į Lietuvos universitetus. Maždaug 30 proc. moksleivių pavyksta įstoti ir į prestižines Europos aukštąsias mokyklas. Nemažai licėjaus ugdytinių studijuoja Kembridžo, Oksfordo universitetuose, o dar kai kam nusišypso laimė patekti net ir JAV aukštąsias mokyklas. Keliolika gabiausių vilniečių studijuoja Jeilio, Harvardo, Masačiusetso universitetuose. Beje, pasak direktoriaus, patekti į užjūrio aukštąsias mokyklas sudėtinga ne vien dėl to, kad ten brangios studijos, bet ir iškyla begalės įvairių problemų norint pasiekti šią valstybę.

„Malonu pasidžiaugti tokiais aukštais licėjaus pasiekimais. Manau, nesuklysiu pasakęs, kad per tuos 20 gyvavimo metų Vilniaus licėjus tapo ne tik išskirtiniu reiškiniu visoje Lietuvos švietimo sistemoje, bet ir savo veikla gražiai įprasmino sudėtingai vykstančios švietimo reformos pagrindinius tikslus ir siekius. Be abejo, tenka pripažinti, kad prieš daugiau nei dešimtmetį šalyje prasidėjusi švietimo pertvarka dar nespėjo pasiekti tokių teigiamų rezultatų, kokių buvo tikėtasi. Savotiškai pritarčiau tiems, kurie kritiškai vertina reformą. Pažvelgus į civilizuotame pasaulyje vykstančius procesus, Lietuva dar toli gražu negali pasigirti labai aukštais pasiekimais ugdant jaunąją kartą“, - teigė S. Jurkevičius.

Pašnekovo nuomone, pastaraisiais metais susiklosčiusi bendra situacija nėra palanki švietimo plėtrai. Viena iš esminių priežasčių – mūsų šalies mokyklose vykdytos pernelyg dažnos ir neapgalvotos permainos. Deja, skubos tvarka įdiegtos naujovės daug kur nepasiteisino ir sunkiai pritapo prie sparčiai besikeičiančio gyvenimo ritmo. Direktoriaus teigimu, būtent neapgalvota, dažna kaita ir išbalansavo švietimo sistemą. „Bet kurioje veiklos srityje, kaip ir žmogaus gyvenime, reikalingos permainos, tačiau jos neturi būti tokios drastiškos ir staigios. Tik deramai apgalvoti, pamatuoti žingsniai gali duoti svaresnių rezultatų. Šia prasme labai tiktų mūsų senolių gili išmintis, sakanti, kad reikia devynis kartus pamatuoti, o dešimtą kirpti“, – samprotavo licėjaus vadovas S. Jurkevičius.

Vilnius

© 2011 „XXI amžius“