„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2011 m. gruodžio 16 d., Nr.12 (145)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Kapinės, žmonės ir jų darbai

Zigmas Tamakauskas

Kauno „Saulės“ gimnazijos istorijos mokytojas metodininkas

Prezidento A. Stulginskio
kapas Aukštosios Panemunės kapinėse

Vis labiau niaukiasi dangus, vis mažiau pro tirštus debesis prasiskverbia saulės spinduliai, tačiau šis ruduo, gana ilgai išlaikęs savo spalvas bei saulės blyksnius, mums visai mielas ir artimas kaip ir mirksinčių žvakučių nušviesti Vėlinių vakarą kapų kauburėliai, lyg tie nukritę šalnų pakąsti įvairiaspalviai lapai, kurių kiekvienas – buvusio žemiško gyvenimo istorija, tik vienų ji ryški, matoma, skaitoma, kitų – blanki. Tikime, kad Viešpačiui jos visos ryškios, skaitomos ir įvertinamos...

Žmogiškojo laikinumo šioje žemėje žingsniai pinasi su jaučiama Amžinybės dvasia, su meile ir pagarba išėjusiems, su tais kapų kauburėliais. Tokios pagarbos vedini ir mes su Kauno „Saulės“ gimnazijos trečiokais, vadovaujamais istorijos mokytojo eksperto Valdemaro Jaruševičiaus, aplankėme ketverias miesto kapines, kad su meile ir savo mintimis galėtume prisiliesti prie tos Amžinybėn išėjusių, o čia paženklintos antkapiais mažyčių pėdsakų buveinės. Mūsų ekskursija prasidėjo Panemunės kapinėse, kurios yra netoli Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčios, priklausančios Vilkaviškio vyskupijos Aukštosios Panemunės parapijai. Jos įsteigtos praėjusio šimtmečio pradžioje – 1917 metais. Čia daugiausia palaidoti vietos apylinkės gyventojai, Lietuvos savanoriai, karo lakūnai, 1941 metų Birželio sukilimo dalyviai. Į jas daug kas perkelta iš Senųjų miesto centre buvusių kapinių, uždarytų sovietinės valdžios. Kapinėse jau užimtos visos vietos – laidojama tik į šeimos kapavietes. Prie kapinių vartų yra įrengta graži šlifuoto akmens plokštė, ant kurios parašytos čia palaidotų žymiausių žmonių pavardės: Prezidentas Aleksandras Stulginskis, Ministras Pirmininkas Juozas Tūbelis, Kauno miesto burmistras Juozas Vokietaitis, Lietuvos Prezidento kanceliarijos viršininkas, filosofijos mokslų daktaras kunigas Pijus Bielskus, manoma, 1940 metais slėpęs pas savo brolį knygnešį Vincą Bielskų Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalą, deja, iki šiol nerastą, toliau – lakūnas konstruktorius Jurgis Dobkevičius, net trimis Vyčio kryžiaus ordinais apdovanotas generolas Motiejus Pečiulionis, buvęs divizijos vadas generolas Mykolas Velykis, kunigas knygnešys Adomas Grinevičius, lietuviškų atsiskaitymo talonų, dar žmonių vadintų „žvėrelių“, ir kiek vėliau litų piešinių autorius Justas Tolvaišis, sovietinių čekistų nukankintas gydytojas pulkininkas Juozas Žemgulys ir kt.

Pirmiausia uždegėme žvakutes, simbolizuojančias Šviesą, Tikėjimą ir žmogaus sielos nemirtingumą, ant iškilaus mūsų Prezidento, patyrusio visus sovietinių lagerių baisumus, Aleksandro Stulginskio ir jo žmonos Onutės kapo. Gražu, kad jis lankomas Prezidento vardu pavadintos miesto vidurinės mokyklos mokinių. Jį aplanko ir Lietuvos krikščionių demokratų bendrijos Kauno skyriaus vienas kitas būrelis ar šiaip pavieniai žmonės. Tik susirūpinimą kelia kažkieno piktos rankos nuskeltas Signataro ženklas – Gedimino stulpų dalis...

Aleksandro Stulginskio prezidentavimo metu buvo įsteigta daug lietuviškų mokyklų, įkurtas Kauno universitetas, priimta Lietuvos Valstybės Konstitucija, atlikta garsioji Žemės reforma, Lietuva susigrąžino Klaipėdos kraštą, Jungtinės Tautos pripažino atsikūrusią mūsų valstybę, įvestas lietuviškas pinigas – litas.

Kitoje tako pusėje priėjome prie betoninio paminklo su aukštai iškeltu keturių menčių propeleriu, lyg simbolizuojančiu Kryžiaus ženklą. Tai kapas pirmojo Lietuvoje profesionalaus lėktuvų konstruktoriaus Jurgio Dobkevičiaus, kuris kūrė ir išbandė pirmuosius originalios konstrukcijos lietuviškus lėktuvus „Dobi-I“, „Dobi-II“ ir „Dobi-III“. Jis pirmasis Lietuvoje atliko aukštojo pilotažo figūrą, vadinamąją „mirties kilpą“. J. Dobkevičius ypač pasižymėjo Nepriklausomybės kovose su lenkais, atliko 24 kovinius skridimus. 1920 metais jam pirmajam suteiktas karo lakūno vardas. Įvertinus jo talentą, vos sulaukęs dvidešimties metų vyr. ltn. J. Dobkevičius buvo paskirtas pirmosios oro eskadrilės vadu, už kovinius nuopelnus su lenkais apdovanotas I laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu. J. Dobkevičiaus kapas, kaip ir greta jo esančių kitų lakūnų kapai, buvo perkeltas iš Vytauto prospekto Senųjų kapinių.

Žvakutę uždegėme ir ant žinomo visuomenės veikėjo, publicisto, politiko, Lietuvos Vyriausybės ir Lietuvos banko vadovo, švietimo, finansų bei žemės ūkio ministro, įkūrusio garsųjį „Pienocentrą“ J. Tūbelio kapo. Jis savo raštus dažnai pasirašydavo Juozo Kurmelio slapyvardžiu. Prisiminėme jo principingą gestą Mintaujos gimnazijoje, kai jis, būdamas mokiniu, atsisakė paklusti rusintojams, reikalavusiems maldą skaityti rusiškai. Už tai jis buvo pašalintas iš mokyklos. Lygiai taip pat elgtasi vėlesniais laikais – sovietinė valdžia iš aukštųjų mokyklų šalindavo neįtikusius studentus.

Susikaupimo minute ir uždegtų žvakių šviesa pagerbėme J. Vokietaičio, susijusio su „Saulės“ gimnazijos vardu, atminimą prie jo kapo. J. Vokietaitis buvo įžymus Lietuvos pedagogas, visuomenės veikėjas, įkūręs „Saulės“ mokytojų seminariją, rengė lietuvius mokytojus – savo krašto patriotus. Propagavo krikščioniškos minties pedagogiką, dėstė psichologiją, pedagogiką ir pedagogikos istoriją. Dvylika metų buvo Švietimo ministerijos pradinio mokslo departamento direktorius, o 1931 metais – Kauno miesto burmistras. Buvo palaidotas miesto Senosiose kapinėse. Kapą puošė didžiulis skulptoriaus Vinco Grybo sukurtas paminklas su jo veiklą apibūdinusiu užrašu: „Lietuvos mokyklos kūrėjui“. Likviduojant kapines, sovietų okupacinė valdžia sunaikino šį antkapinį paminklą, prie kurio per Vėlines vykdavo antisovietiniai mitingai, visada degdavo daugybė žvakučių, kurių liepsna tarsi įpareigodavo mokytojus skleisti lietuvybės ir krikščioniškos vilties šviesą niūrioje sovietų gniaužtuose buvusioje mokykloje. 1996 metais ant kuklaus medinio namo, kuriame jis gyveno, sienos M. Dobužinskio gatvėje, priešais miesto Švietimo ir ugdymo skyriaus pastatą, atidengta atminimo lenta.

Paskui per Panemunės tiltą pasukome dešiniuoju Nemuno krantu į Aukštųjų Šančių karių kapines. Jos įkurtos 19-ojo amžiaus pabaigoje Rusijos kariuomenės Kauno įgulos mirusiems kariams laidoti. 1932 metais, prijungus Aukštuosius Šančius prie Kauno, – kapinių ribos buvo išplėstos. Jose susiformavo septyni laidojimo kvartalai. Kapinėse yra palaidoti Rusijos, Vokietijos ir Lietuvos kariai. Aplankėme Lietuvių karių, Atlanto nugalėtojų – Stepono Dariaus ir Stasio Girėno – bei lakūno Rimanto Stankevičiaus kapus. Lietuvių kariai Aukštųjų Šančių karių kapinėse pradėti laidoti 1922 metais, o sovietinei valdžiai uždarius Senąsias miesto kapines, čia buvo perkelti ir anose kapinėse anksčiau palaidotų Nepriklausomybės kovose žuvusių lietuvių karių ir 1941 metų Birželio sukilėlių palaikai. Teko jaunystės metais matyti, kaip jų iškasti kaulai buvo dedami į nedidukes sukaltas pailgas medines dėžes, o šios viena ant kitos buvo kraunamos į greta stovinčių dulkėtų sunkvežimių pravertus kėbulus... Palaikų surinkimas, žinoma, priklausė tik nuo kasėjų sąžiningumo. Skubant kuo greičiau baigti darbus, nemažai jų liko ir pirminiuose kapuose. Gera, kad tie pirminiai 1941 metų Birželio sukilėlių kapai Sukilėlių Sąjungos pirmininko Alfonso Žaldoko rūpesčiu vėl  neseniai paženklinti gražiai įrengtu memorialu.

Aukštųjų Šančių karių kapinėse palaidotų lietuvių karių kapai, kaip ir kitose kapinėse, pažymėti tipiniais kario kryžiais, sukurtais pagal 1927 metais Krašto apsaugos ministro įsakymu patvirtintą modelį, kurio autoriai buvo skulptorius Antanas Aleksandravičius ir dailininkas Adomas Varnas. Šiuos kryžius-saulutes jungia bendras Lietuvos karių paminklas.

„Lituanicos“ skrydžio didvyriams – Steponui  Dariui ir Stasiui Girėnui – antkapinį paminklą yra sukūręs buvęs „Saulės“ gimnazijos mokinys skulptorius Vytautas Mačiuika 1968 metais. Iš pradžių lakūnų karstai su iškilminga eisena buvo padėti Senųjų kapų medinėje koplytėlėje, paskui, 1933 metų liepos 23-iosios vėlų vakarą, jie pervežti į Medicinos institutą – čia jų kūnai tirti ir balzamuoti. Balzamavo profesorius J. Žilinskas. Po balzamavimo kurį laiką jie buvo to paties instituto koplyčioje. Pastačius pagal architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą mauzoliejų Kauno Senosiose kapinėse, jų variniai karstai su balzamuotais kūnais 1937 metais Vėlinių išvakarėse, Visų Šventųjų – lapkričio mėnesio 1-ąją – dieną buvo pervežti į tą mauzoliejų, kad juos galėtų lankyti visuomenė. Artėjant II pasauliniam karui, karstai vėl buvo iškelti į Medicinos instituto koplyčią, o paskui, bijant, kad artėjanti sovietinė kariauna ir sovietinė valdžia lakūnų kūnų neišniekintų, lakūno Tomo Zaukos iniciatyva, talkinant profesoriui Benediktui Šiauliui, 1944 metų vieną kovo mėnesio naktį jie buvo paslėpti sudėjus vieną karstą ant kito rūsio koridoriaus nišoje priešais lifto šachtą. Slėpusieji prisiekė apie tai niekam neprasitarti. Užmūrytoje nišoje lakūnai variniuose karstuose išgulėjo 20 metų. Čia jų palaikus smarkiai paveikė 1946 metų didysis potvynis. Tada išsiliejęs Nemuno vanduo užtvindė net Laisvės alėją ir kitas miesto gatves. Stepono Dariaus dukrai Nijolei išsiaiškinus slėpimo vietą, didelių pastangų dėka pavyko sovietinės valdžios išprašyti, kad šioji leistų palaidoti tėvo palaikus. 1964 metų rugpjūčio 10 dieną mūro siena buvo išardyta ir to paties mėnesio 12 dieną paskubomis, slapčia nuo visuomenės, palaidoti. Jų kūnų tikra amžinojo poilsio vieta turėjo būti numatytame panteone Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje.

Visada gera pabūti prie mūsų didvyrių Stepono Dariaus ir Stasio Girėno kapo, prisiminti bendravimą su S. Dariaus žmona Jaunute, su jo dukra gydytoja Nijole Dariūte-Maštariene, su lėktuvų konstruktoriumi, sukūrusiu lėktuvo „Lituanica“ kopiją Vladu Kensgaila, su besirūpinusiu lakūnų atminimo įamžinimu Grigaliumi Majorovu, su jų ąžuolinius karstus išgelbėjusiu Andriumi Dručkumi, su aviacijos istorikais ir lakūnais Jonu Balčiūnu bei Jonu Čepuliu, man padovanojusiu skulptoriaus Broniaus Pundziaus sukurtą Dariaus ir Girėno susiglaudusių galvų skulptūrėlę.

Pagarbiai sustojome prie S. Dariaus ir S. Girėno dabartinio kapo, prisiminėme lakūnų idealizmą, legendinį skrydį per Atlanto vandenyną, kurį jie skyrė Jaunajai Lietuvai – savo Tėvynei.

Išeidami iš kapinių stabtelėjome uždegti žvakutę prie lakūno kosmonauto Rimanto Stankevičiaus kapo. Jis žuvo 1990 metų rugsėjo 9 dieną Italijoje vykusioje aviacijos šventėje vykdydamas savo eilinį parodomąjį skrydį naikintuvu „Su-27“. Kapą puošia skulptoriaus Stasio Žirgulio suprojektuotas paminklas.

Trečiasis mūsų lankymo objektas buvo Eigulių kapinės, įkurtos 1880 metais Neries kairiajame krante. Eigulių kaimas prie Kauno miesto prijungtas dviem etapais: pirmasis etapas vyko 1959, o antrasis – 1977 metais. Eigulių kapinėse yra žinomas Lietuvos cirko artistų panteonas. Jame palaidoti cirko artistai Jonas Ramanauskas, Vladislova Variakojienė, Jadvyga Ramanauskienė ir kt.

Šiose kapinėse amžinojo poilsio atgulęs Lietuvos teatro kūrėjas Juozas Vaičkus, aktorė Ona Kurmytė-Mazurkevičienė, visuomenės, kultūros ir sporto veikėjai – Stepas Butautas, garsaus menininko M. K. Čiurlionio sesuo Valerija Čiurlionytė-Karužienė, plačiai žinomos knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“ autorė, tremtinė, gydytoja Dalia Grinkevičiūtė, „Atgajos“ klubo bei Lietuvos Žaliųjų judėjimo lyderis, gamtosaugininkas, Lietuvos visuomeninio ekologinio judėjimo pradininkas, žygeivis, buvęs Kauno miesto vicemeras Saulius Gricius, Lietuvos etnografas, dailėtyrininkas, muziejininkas, architektūros istorikas ir pedagogas Klemensas Čerbulėnas, tyręs lietuvių liaudies ir monumentaliosios architektūros dailę, tautodailę. Jis, turėjęs aiškią tautinę kryptį, neįtiko sovietinei valdžiai, ne kartą buvo šantažuojamas. 1958 metais apsigynė istorijos mokslų kandidato laipsnį, o 1973 metais – daktaro disertaciją, tačiau nepaklusus sovietinės ideologijos reikalavimams, jam daktaro laipsnis oficialiai nebuvo suteiktas. Jis su kitais autoriais parengė žinomų albumų seriją „Lietuvių liaudies menas“, pasižymėjo savo paskaitomis, su Tadu Adomoniu 1987 metais parašė knygą „Lietuvos TSR dailės ir architektūros istorija“. Lietuvos paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Kauno miesto skyriaus 1984 metais išleistoje ir „Raidės“ spaustuvėje ant gana nekokybiško popieriaus atspausdintoje bibliografijoje „Klemensas Čerbulėnas“ nurodyti 708 jo rašytiniai darbai ir paskaitos. Penktame knygelės skyriuje „Literatūra apie K. Čerbulėną“ nuo 1948 iki 1983 metų registruoti 105 darbai. Džiaugiuosi, kad su šiuo ryškiu mokslininku, mūsų tautinės kultūros propaguotoju bei saugotoju, man įkūrus 1959 metais Ariogalos mieste Kultūros universitetą (Ariogala tada buvo rajono centras), teko nemažai bendrauti. Kviesdavau jame skaityti paskaitas K. Čerbulėną ir kitus patriotiškai nusiteikusius lektorius.

Eigulių kapinėse yra palaidotas Nepriklausomybės kovų dalyvis, pulkininkas, archeologas, muziejininkas bei prozininkas, buvęs Valstybės archeologijos komisijos narys, Kauno valstybinio muziejaus direktorius, vėliau M. K. Čiurlionio dailės muziejaus mokslinis bendradarbis, parašęs mokslines knygas „Gimtoji senovė“, „Priešistorinė Lietuva“, „Užnemunės piliakalniai“, apybraižas „Lietuvos piliakalniai“, „Pėdos akmenyje“ ir kt. – Petras Tarasenka. Retas kuris neskaitė jo populiarių knygų „Užburti lobiai“, „Pabėgimas“, „Didžiųjų Tyrulių paslaptys“, „Rambyno burtininkas“.

Daug kas žinome pirmojo žuvusio Lietuvos sargybinio, Kauno miesto ir apskrities komendantūros eilinio Prano Eimučio vardą. Jis žuvo nuo komunistuojančio vokiečio kulkos saugodamas atvykusią JAV misiją prie „Metropolio“. Prie šio pastato sienos yra pritvirtinta jo atminimo lenta. Palaidotas buvo centrinėse miesto (dabar vadinamose Senosiose) kapinėse. Naikinant jas, 1958 metais P. Eimučio palaikai buvo perlaidoti Eigulių kapinėse.

Iš miesto Senųjų kapinių į Eigulių kapines tuo pačiu metu buvo perkelti Lietuvos pulkininko, visuomenės bei karinio veikėjo, publicisto Jono Petruičio ir jo žmonos Justinos palaikai. J. Petruitis nuo 1919 metų buvo Lietuvos kariuomenės savanoris, pradėjęs savo karjerą kariuomenėje kaip jaunesnysis karininkas, netrukus tapo kuopos vadu. Jam vadovaujant kuopai, nuo bolševikų išvaduoti Panevėžys, Obeliai, Kupiškis. 1919 metų lapkričio mėnesį dalyvavo Radviliškio kautynėse prieš bermontininkus. Buvo paskirtas bataliono vadu, suteiktas kapitono, o kiek vėliau – majoro laipsnis. 1920 metais dalyvavo kautynėse su lenkais. 1924 metais sėkmingai baigė aukštuosius karininkų kursus, suteiktas pulkininko laipsnis. J. Petruitis buvo didelis Lietuvos patriotas, įsitikinęs krikščionis. Išėjęs į atsargą, bendradarbiavo leidiniuose „XX amžius“, „Kardas“, „Karys“, „Mūsų žinynas“ ir kt. Sovietams okupavus Lietuvą, buvo suimtas ir pasmerktas mirčiai Červenėje. Pavyko išsigelbėti, gyvam išlįsti iš lavonų krūvos.

1942 metais parašė garsiąją knygą „Kaip jie mus sušaudė“, liudijančią apie sovietinės kariaunos Červenėje vykdytas kalinių žudynes. Šią knygą visam mūsų mokykliniam jaunimėliui reikėtų būtinai perskaityti. Taip pat parašė knygą „Didysis karas“, knygas apie kovas su bolševikais, bermontininkais ir lenkais („Mūsų žygiai“ – I ir II d.).

Eigulių kapinėse labai norėjome rasti vadinamo sovietinio „didvyrio“ A. Čeponio banditinės gaujos nužudytų mergaičių Elenos Spirgevičiūtės ir Stasės Žukaitės kapą. Jos taip pat buvo palaidotos centrinėse miesto kapinėse. Jų bendrą kapą puošė gražus paminklas, kaip prisimenu, su užrašu: „Jums kankinių vainikas – mums tautos garbė“. Sovietinės okupacijos metais prie šio kapo per Vėlinių antisovietinį susibūrimą mirgėdavo daugybė žvakučių, buvo sakomos kalbos. Naikinant centrines miesto kapines, jų palaikai perkelti į Eigulių kapines. E. Spirgevičiūtė susijusi su „Saulės“ gimnazija, buvo veikli ateitininkė, darbšti bei pareiginga mokinė, savo krašto patriotė. Tačiau, deja, to kapo neradome, keista – apie jį nieko nežinojo ir kapinių administratorius... Bent E. Spirgevičiūtės vardą jam tikrai derėtų žinoti – ji yra viena iš kandidatų į Bažnyčios palaimintąsias. E. Spirgevičiūtės ir S. Žukaitės kapas turėtų būti įtrauktas į kapinių lankytinų kapų sąrašą. Šių mergaičių žygdarbis ginant savo garbę turėtų būti pavyzdys šių dienų jaunimui, ypač mergaitėms.

Savo išvyką baigėme Romainių kapinėse. Romainių gyvenvietė minima jau 14 amžiuje. Manoma, kad čia buvusi lietuvių šventykla – Romuva. 1946 metais gyvenvietė prijungta prie Kauno miesto. Kapinės prasiplėtė, jos suskirstytos į dvi dalis – Pirmąsias ir Antrąsias.

Šiose kapinėse taip pat yra palaidota nemažai žinomų, įžymių žmonių: vitražistas ir scenografas Stasys Ušinskas, religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius, aktorius Viktoras Šinkariukas, Romas Kalanta, Stepono Dariaus bičiulis karo lakūnas Simonas Stanaitis, inžinierius, lakūnas bei visuomenės veikėjas Edmundas Jasiūnas, metraščio „Plieno sparnai“ ir laikraščio „Lietuvos balsas“ redaktorius, parašęs knygas apie lakūnus, skridusius per Atlanto vandenyną (Darių ir Girėną bei Feliksą Vaitkų), Lietuvos aviacijos muziejaus rėmėjas ir bendradarbis, aktyviai rėmęs lietuviškų knygų ir žurnalų apie aviaciją leidybą. E. Jasiūnas kartu su V. Kensgaila 1993 metais liepos mėnesį „Lituanicos“ lėktuvo kopija skrisdami maršrutu Kaunas–Soldinas–Kaunas simboliškai baigė Dariaus ir Girėno nebaigtą skrydį. Mirė sulaukęs 84 metų Fredoje, tėvų namelyje Nemuno šlaito papėdėje.

Romainių kapinėse palaidotų žinomų žmonių sąrašą dar galima būtų tęsti, tačiau stabtelėsime prie čia palaidotų R. Kalantos ir mūsų įžymaus solisto bei didelio Lietuvos mylėtojo Antano Kučingio kapų.

A. Kučingis – legendinis lietuviškos operos bosų karalius, Nepriklausomos Lietuvos karininkas, majoras, sovietinių lagerių politinis kalinys ir tremtinys, principingas, dorovingas, paprastas žmogus. Taip pajutome, kai su studentiško jaunimo grupele jį lankėme Kauno klinikinėje ligoninėje, besigydantį žiaurius chuliganų, o gal net KGB samdinių sumušimus. Šį įtarimą patvirtina tai, kad iš jo nieko neatėmė, tik mušė. Solistas tada labai nukentėjo fizine prasme: suspardyta galva, pažeista klausa. Tačiau išliko tvirtos dvasios, nepalaužtas, kaip ir tremtyje – įvairiuose Rusijos lageriuose. Kaip rašo muzikologė Ona Narbutienė, jis kas vakarą apie dešimtą valandą atsiklaupdavo prie savo gulto melstis, rodydamas gyvo tikėjimo pavyzdį ir kitiems kaliniams. Grįžęs iš tremties jis vengė viešų pokalbių su sovietiniais žurnalistais, nedainavo sovietinių dainų, tačiau maestro mums buvo labai artimas ir savas, kai jį aplankėme jau antrą kartą su kraštotyrininkų būreliu jo namuose Žaliakalnyje, Aušros gatvėje. A. Kučingis yra sukūręs apie 70 įsimintinų vaidmenų operose. Ypač jo mėgstamas Š. Guno operoje „Faustas“ Mefistofelio vaidmuo. Mėgo jį ir žiūrovai. Net buvo prigijęs operos mėgėjų posakis: „Nėra Kučingio – nėra Mefistofelio, nėra Mefistofelio, nėra „Fausto“... A. Kučingis įamžintas ne tik kapo kauburėlyje, ne tik išlikusiu jo balso įrašų skambesiu, bet ir Kauno muzikinio teatro sodelyje išraiškingu skulptūriniu biustu, kurį sukūrė skulptorius Stasys Žirgulis.

Pabaigoje aplankėme mūsų vieną iš svarbiausių kelionės akcentų – R. Kalantos – rezistento, paaukojusio savo gyvybę už Lietuvos laisvę, – kapą. Jį puošia Teklės Šešelgienės sukurtas antkapinis paminklas. Prisiminėme 1972-ųjų gegužės 14 dieną, kai jis, skendėdamas liepsnose, Muzikinio teatro sodelyje sušuko „Laisvę Lietuvai!“, ir tą jo knygelės paskutiniame puslapyje įrašą: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“. Tai prisimindami prie jo kapo kalbėjomės apie jo trumpą gyvenimą, laidotuves, kilusį antisovietinį bruzdėjimą, mūsų krašto okupacijos padarinius, auką ir gyvenimo prasmę. Prisiminėme ir tų pačių metų birželio naktį, kai drąsuolių žmonių autostrados Kaunas–Klaipėda paplentėje, prie Ariogalos, ant Dubysos šlaito, buvo pastatytas kryžius su užrašu: „Romui Kalantai, pasiaukojusiam už Lietuvą“. Tos aukos pripažinimą mūsų visuomenėje rodo jo apdovanojimas Vyčio kryžiaus I laipsnio ordinu po mirties, 1990 metais sukurtas dokumentinis filmas „Fontano vaikai“, išleistos knygelės – Gintauto Iešmanto „Kauno elegija“, Juozo Grušio-Žilvino „Po ugnies ženklu“, „Romo Kalantos auka: 1972 metų Kauno pavasaris“, Antano Šakalio sukurtas R. Kalantai skirtas meninis vokas, muzikiniai kūriniai, lankstinukai, pranešimai...

Šioje prasmingoje ekskursijoje papildę savo žinių bagažą ir pagyvinę savo dvasinį pasaulį, su mumis keliavusių mokinių būrys pasiryžo įvykdyti savo projektinę užduotį – išleisti kompaktinę plokštelę, praturtinančią „Saulės“ gimnazijos muziejų, vadovaujamą veiklių mokytojų – Solveigos Laučienės ir Valdemaro Jaruševičiaus. Lankymasis minėtose kapinėse, prisilietimas širdimi prie mūsų istorijos klodų buvo gražus ir sektinas gyvosios pamokos pavyzdys, šių metų Vėlinių susikaupimo popietė.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija