Ėjimas yra tikėjimas

Sutvirtinimo sakramentą besirengiančio priimti
jaunimo piligriminis žygis Jonava–Šiluva

Pakeliui į Šiluvą

Jonavos žygeiviai Šiluvoje

Energijos pliūpsnis šokiams Paliepiuose

Žygeiviai iš Jonavos

Gegužės 21–24 dieną vyko Jonavos Šv. Jokūbo parapijos šeštus metus organizuojamas piligriminis žygis į Šiluvą. Kaip ir kiekvienais metais Sutvirtinimo sakramentą besirengiantys priimti jaunuoliai kartu su juos lydinčiais savanoriais išsiruošė į keturių dienų ėjimo, bendrystės ir maldos vienybės žygį.

Gegužės 21-sios rytą susirinkęs Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios šventoriuje jaunimas draugiškai šnekučiavosi, apžiūrinėjo kuprines, pilnas energijos su nekantrumu laukė žygio pradžios ir, kaip įprasta, dar iki galo nesuprato, į kokią kelionę leidžiasi. Kartu išsiruošė ir klebonas kun. Audrius Mikitiukas bei buvęs parapijos vikaras kun. Žilvinas Zinkevičius, tiesa, galėjęs piligrimus lydėti tik pirmąją dieną. Trumpai pristatytos pagrindinės taisyklės, bendra malda, ir klebonas suteikė palaiminimą piligrimams.

Žygis prasidėjo: kolona, susidedanti iš daugiau nei 40 žygio iššūkio nepabūgusių žmonių, pajudėjo iš šventoriaus. Priekyje nešamas kryžius, kuris buvo it kelrodis visame kelyje, Lietuvos Trispalvė, JAUPRA ir Vatikano vėliavos, kurios visos kelionės metu keliavo vis kito piligrimo rankose.

Pirmieji metrai, kilometras ir... paliekame Jonavą, vis labiau suprasdami, kad prieš akis – keturios dienos ir kiek daugiau nei 100 kilometrų. Pirmosios žygio valandos pakilios, nepaisant prasidėjusio lietaus, visi kantriai ir ritmingai žygiuoja. Sunku žodžiais nusakyti tą jausmą, kai leidiesi į kelią su pasitikėjimu, kad žmonės pamaitins, suteiks nakvynę, duos vandens. Maistu pasirūpinti prireikė po keleto valandų. Visi pasiskirstę po du iškeliavo pas žmones su prašymu dėl Dievo meilės pasidalinti turimu maistu. Išties prireikia nuolankumo prašyti, nes visada yra lengviau duoti nei iš ko nors imti. Vieniems maisto davė, kitiems dėl vienokių ar kitokių priežasčių nedavė, tačiau mes, einantys šį kelią, malda palydime kiekvieną sutiktą žmogų.

Kartais žmonės nesupranta, kodėl einantys nepasiima maisto, tačiau šis žygis skirtas pasitikėjimui ir bendrystei – ne tik einantiems, bet ir pakelėje gyvenantiems žmonėms. Šie susitikimai su žmonėmis labai svarbūs, jie mus grąžina į vienybės pajautimą, į suvokimą, kad mes šiame gyvenime esame vieni nuo kitų priklausomi ir vieni kitiems reikalingi, pastebime, kad šios susitikimo akimirkos mums padeda patirti ir pajausti gailestingumo prasmę. Galime tik pasidžiaugti, kad visos kelionės metu gerų žmonių dėka buvome pamaitinti. Štai atvykusius į Labūnavą mus pasitiko klebonas kun. Skaidrius Kandratavičius, apnakvydino Labūnavos mokyklos sporto salėje, kartu šventėme Eucharistiją, vėliau bendruomenės moterys vaišino bulvių plokštainiu. Pirmosios dienos vakare jautėme nuovargį, skaičiavome pritrintas pūsles ir su jomis „kovojome“.

Antroji diena prasidėjo nuo bendrų pusryčių. Palaiminę draugiškai sutikusią Labūnavos bendruomenę iškeliavome prie Nevėžio upės, valtimi kėlėmės į kitą pusę, karvių bandos išmintais takais pasiekėme kelią ir vėl ritmingai leidomės keliu pirmyn.

Angiriuose mus priėmė kaimo bendruomenės nariai. Vaišino skaniais sumuštiniais, kompotu, kvietė pailsėti namų sodelyje. Kartu su susirinkusia bendruomene giedojome Gegužines maldas, ir šis laikas mus ypatingai suvienijo. Gera stebėti susirinkusią bendruomenę, kuri turi sukaupusi ilgametę gyvenimo patirtį, ir mus, savo gyvenimo kelionėje dar tik pradedančius įsibėgėti asmenis, kartu panirusius bendroje maldoje.

Vakarop atkeliavome į Pajieslį, kur mūsų laukė atvykę jonaviečiai ir Pajieslio bendruomenės nariai. Iš karto keliavome į bažnyčią švęsti šv. Mišių. Po to pavargę slinkome į bendruomenės namus bendrai vakarienei. Vėl miegojome sporto salėje, dalis jaunimo išėjo į Pajieslį ieškoti nakvynės pas žmones. Pajieslio miestelis ne pirmus metus priima keliaujančius piligrimus iš Jonavos, jie su šypsena prisimena geradarius ir jaukius namus, suteikusius prieglobstį, šilumą ir minkštą lovą...

Trečiąją dieną pradėjome malda bažnyčioje ir vėl leidomės į kelią. Kiek pailsėjome Paliepių bažnyčios šventoriuje. Ten, turintys dar energijos, šoko įvairius šokius. Ir kas galėtų pagalvoti, kad trečią ėjimo dieną įmanoma šokti? Telieka pakviesti į žygį kitais metais, kad patys įsitikintumėte!

Toliau keliavome per laukus, matydami iš tolo Betygalos, mūsų klebono kun. Audriaus gimtojo miestelio, bažnyčios bokštus. Čia mus sutikęs ūkininkas vaišino skaniais blynais su uogiene, vėliau trumpai atsikvėpėme bažnyčios šventoriuje, apžiūrėdami savo kojas, kurios nenuilstamai mina kilometrą po kilometro. Paskui vėl leidomės į tolimesnę kelionę klebono vaikystės takais, praeidami net keletą upelių, žengdami žingsnis po žingsnio vis artyn Šiluvos, juos lydėdami bendra malda.

Trečiosios dienos vakare atvykome į sodybą prie Dubysos, tarp Betygalos ir Kaulakių. Ten sutikome piligrimus iš Kauno, kurie atkeliavo baidarėmis. Džiaugėmės susitikimu, draugiškai valgėme, netgi kartu žaidėme gaudynių, ir po trijų dienų ėjimo tikrai nebuvome lengvai pagaunami. Vėliau kartu dalyvavome Sutaikinimo pamaldose, turėjome galimybę eiti užtarimo maldos, išpažinties, o viską sujungė šv. Mišios, kurias aukojo kun. Aldonas Gudaitis SJ. Vakarą vainikavo bendras šlovinimas. Jau sutemus grįžome į palapines, džiaugiamės, kad jas spėjome pastatyti iki prasidedant lietui. Po kietų grindų, žemė atrodė kiek minkštesnė.

Paskutinės dienos rytas išaušo saulėtas, piligrimai net be žadinimo patys rinkosi prie laužo, grojo gitara ir dainavo. Pamažu suprasdami, kad liko paskutiniai šios dienos kilometrai, leidomės į kelią, Akstinuose vėl pajutome žmonių gerumą ir dalinimosi džiaugsmą, gavome maisto tiek, kiek pajėgėme suvalgyti. Patys sau juokavome, kad kelyje puikybė dingsta – mėgaujiesi maistu, kuris sudėtas tiesiog ant grindinio, išmoksti prašyti ir džiaugiesi gavęs, neliūdi, jei žmonės neturi, kuo pasidalinti, bet prašai jiems malonės, daliniesi su kolegomis, atneši jo labiau pavargusiems.

Su malda kilome vėl į kelią, suprasdami, kad ji tikrai jungia, nes per visą laiką visi ėjome drauge, bendru maldos ritmu. Tikriausiai neįmanoma žodžiais nusakyti, ką jaučia žmogus po keturių dienų ir visų nueitų kilometrų, kai pamato Šiluvą, kai žengia Šiluvos gatvėmis, iš širdies traukdamas giesmę, matydamas susirinkusius artimuosius, jau laukiančius ir nekantraujančius, kai dingsta visas nuovargis, visas skausmas, kai pasimiršta visas kelio sunkumas ir viduje lieka tik džiaugsmas ir ramybė. Tai reikia patirti, išgyventi. Tad telieka skaitančius dar kartą pakviesti piligrimystės džiaugsmui.

Tvirtai nužingsniavę iki Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo koplyčios, mėgaujamės apkabinimų jūra ir sveikinimo šūksniais, padėkojame Dievui už kelionę ir laimingi leidžiamės pasiruošti vakaro šv. Mišioms. Nepaprastai dėkojame Jono Pauliaus II piligrimų namams ir sesei Onutei, kuri priėmė mus visus.

Vakare rinkomės į šv. Mišias, kurias aukojo vyskupas Kęstutis Kėvalas, klebonas kun. Audrius Mikitiukas ir kun. Artūras Kazlauskas. Gera buvo stebėti prisipildžiusią piligrimų, jų artimųjų ir parapijiečių Šiluvos Baziliką. Šventėme Bažnyčios gimtadienį – Sekmines – ir mūsų žygeivių ir atvykusių parapijiečių Sutvirtinimo sakramentą.

Dėkojame Dievui už šią patirtį, už globą, už apsaugą. Esame dėkingi kiekvienam kelyje sutiktam žmogui, kiekvienam, kuris mums padėjo ar palydėjo žvilgsniu. Dėkojame ir Jonavos Šv. apašt. Jokūbo parapijos kolektyvui, kuris organizavo šią kelionę, nuolat mus lydėjo, atvykdavo pas mus. Dėkojame savanoriams, kurie ne pirmus metus drąsiai leidžiasi į šį kelią ir savo pavyzdžiu bei globa yra pastiprinimas sutvirtinamiesiems. Dėkojame kiekvienam keliu ėjusiam, kiekvienas žmogus buvo šiame kelyje reikalingas.

Mes žinome, kad dar ilgai ši patirtis liks atmintyje. Jau pirmadienio ryte buvo keista, kad nereikėjo niekur eiti. Mes nuolat grįšime prie kelio, prie minčių apie ėjimą, prisiminimų apie tai, kaip mums sekėsi išbūti kelyje, prie naujų minčių, supratimo, kad visa kelionė buvo laiminama ir ji nesibaigia. Mes savo gyvenimuose toliau keliaujame, sekame paskui, ir čia svarbiausia – nepamiršti, jog šiame kelyje mes esame ne vieni, aplink mus yra žmonės ir mums reikia vieniems kitų. O šiame procese svarbiausia – Tikėjimas.

Žygeivė Milita Žičkutė

Ievos Nekrošiūtės nuotraukos

Keletas įžvalgų

Nepaisant, kaip žmogus esi pats pavargęs, eidamas pro šalį ir matydamas labiau pavargusį stengiesi jam padėti. Nepaisydamas to, kad pačiam šalta, stengiesi kitą sušildyti. Nepaisydamas to, kad pačiam skauda – stengiesi kitą paguosti. Ir šiose situacijose atsiskleidžia bendrystės grožis ir tai, kaip žmogui reikia kito žmogaus.

Tik ėjimas. Tai juk ir yra tikėjimas. Visas gyvenimas yra kelionė, kurioje svarbiausia eiti, nesustoti, turėti tikslą ir kryptį, tas pats ir kelyje. Mes visada ėjome paskui kryžių. Sekėme Jį.

Kelyje būna visko – skausmo, džiaugsmo, liūdesio, linksmumo, nuovargio, atradimų. Svarbiausia – viską išgyventi bendrai, nepamiršti šalia esančių, būti bendruomenėje.

Eidamas keliu suvoki, kad reikia ne bandyti įveikti kelią, bet išmokti jame būti, prisitaikyti prie kelio, jo dulkių, akmenukų, nelygumų, tiesiog kaip ir gyvenime reikia ne bandyti jį nugyventi, o iš tiesų gyventi ir džiaugtis kiekviena dovanota akimirka.

Būdamas kelyje susigyveni su šalia einančiais žmonėmis ir sustojęs, net neskaičiuodamas, bet žvelgdamas į visus jauti, ar kažko trūksta ar ne – tiesiog šie žmonės tampa ėjimo dalimi. Per šias dienas susigyvenama, dingsta ribos, atsiranda bendrystė, padrąsinantys žvilgsniai, šildančios šypsenos, noro padėti kupini žodžiai, susidaro gyva, judanti, tikėjimą liudijanti bendruomenė.

Nepaaiškinamu būdu atsiranda greitėjantis ėjimo tempas, kai šalia atsiranda žmogus, kuris užtikrintai žengia. Kelyje ne kartą išbandyta, kad eiti drauge yra daug lengviau.

Nuolat kovojant su pūslėmis ilgainiui piligrimus greičiau atpažįsti iš padų nei iš veido.

Žaidimas „Kontaktas“ – užmegzti kontaktą su šalia esančiais taip, kad kiti nesuprastų. Ir kokių gi tų kontaktų nebūta, atrasta galimybė bendrystei!

© 2015 „XXI amžius“