„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2015 m. lapkričio 20 d., Nr.11 (192)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Dėmesys pašvęstojo gyvenimo jaunatviškumui

Mindaugas Buika

Popiežių Pranciškų džiugiai
sveikina jaunieji pašvęstojo
gyvenimo susitikimo dalyviai,
į Romą atvykę iš viso pasaulio
AFP nuotrauka

Pasaulio jaunųjų vienuolių
susitikimas su Šventuoju Tėvu

Palaipsniui į pabaigą einančiais, didelę atgaivą visiems davusiais Pašvęstojo gyvenimo metais (jie bus iškilmingai užbaigti 2016-ųjų vasario 2 dieną, vykstant Viešpaties pasiaukojimo šventei) didelis dėmesys buvo skiriamas ir jauniesiems vienuolijų nariams bei narėms. Dvasinių pašaukimų problema išlieka labai aktuali, ypač Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje, – materialinės gerovės (ir dvasinio skurdo) regionuose. Pagrindinis renginys Romoje buvo rugsėjo 15–19 dienomis vykęs jaunų vienuolystę pasirinkusių vyrų ir moterų susitikimas. Jame dalyvavo apie 5 tūkstančius jaunųjų vienuolijų narių iš viso pasaulio, kurie ypač džiaugėsi popiežiaus Pranciškaus jiems suteikta audiencija.

Įspūdingas susitikimas Romoje

Į susitikimą, kurio tema – „Pažadinti pasaulį – Evangelija, pranašystė ir viltis“ (pirmoji temos pavadinimo dalis atspindi Šventojo Tėvo raginimą pradedant Pašvęstojo gyvenimo metus), buvo pakviesti dar savo pašaukimą tiriantys postulantai, formacijos kelią pradėję novicijai, laikinuosius įžadus davę vienuoliai ir tie, kurie dar neseniai davė amžinuosius vienuolinius įžadus. Susitikimo tikslas buvo dalintis savosios formacijos patirtimi, remiantis biblijiniais, teologiniais, charizminiais ir ekleziologiniais apmąstymais apie pagrindinius pašvęstojo gyvenimo elementus, dalintis patiriamo vienuolinio gyvenimo tikrove, troškimais ir lūkesčiais bei kartu švęsti ir liudyti savojo pašaukimo grožį. Susitikimo dalyviai kiekvieną rytą rinkdavosi į Vatikano didžiąją Pauliaus VI audiencijų salę išklausyti žymių vienuolių pranešimų apie pašaukimų esmę, brolišką gyvenimą bendruomenėse ir apaštalavimo misiją. Po pietų dalyviai, pasiskirstę grupes, rinkdavosi įvairiose Romos vietose, dažniausiai bažnyčiose, kartu melsdavosi ir bendraudavo. Vakarais galėjo pasirinkti susitikimo programoje numatytus įvairaus pobūdžio renginius: „Misijų naktis Romoje“, pokalbiai su Bažnyčios socialinių organizacijų – „Caritas“, Šv. Egidijaus bendruomenės, Talitha Kum sąjūdžio – vadovais, Vatikano muziejų, Siksto koplyčios lankymas.

Kai kurie programos renginiai buvo atviri visiems ir susilaukė didelio pasauliečių tikinčiųjų susidomėjimo bei dalyvavimo. Štai rugsėjo 15-osios vakarą Šv. Petro aikštėje įvyko Maldos budėjimas, kuriam vadovavo Pašvęstojo gyvenimo kongregacijos sekretorius pranciškonas arkivyskupas Chozė Rodrigesas Karbaljas (Jose Rodriguez Carballo). Susitikimo dalyvius ta proga pasveikino pats Pašvęstojo gyvenimo kongregacijos prefektas kardinolas Žao Brasas de Avisas (Joao Braz de Aviz), kuris pakvietė jaunuosius vienuolius „sūnų ir dukrų širdimis“ ypač dėmesingai įsiklausyti į Dievo Žodį, visada nušviečiantį ir saugantį pašvęstojo gyvenimo dienas. Maldos vigilija buvo pradėta įspūdinga jaunų vienuolių procesija, kurioje buvo nešama 50 žibintų, prisimenant prieš pusę amžiaus vykusį Vatikano II Susirinkimą. Prie išstatyto karūnuoto Švč. Mergelės Marijos atvaizdo jaunieji vienuoliai buvo patikėti Dievo Motinos globai, kad su jos pagalba ir užtarimu gebėtų „žadinti pasaulį“ malda, pranciškonišku liudijimu, apaštalavimu periferijose. Taip pat gausiai buvo dalyvaujama rugsėjo 18 dieną Šv. Petro aikštėje vykusiame muzikiniame ir liudijimų renginyje, o rugsėjo 19 dieną, šeštadienį, uždarant susitikimą, Šv. Petro bazilikoje aukotomis šv. Mišiomis buvo ypatingai prisiminti šventieji pašvęstojo gyvenimo kankiniai. Ta proga vėl buvo surengta maldinga procesija pirmųjų amžių krikščionių kankinystės vietomis Romoje, ją užbaigiant istoriniame Koliziejuje.

Didžiausią susitikimo dalyvių entuziazmą sukėlė rugsėjo 17 dieną popiežiaus Pranciškaus jiems suteikta beveik valandą trukusi audiencija, kurioje, kaip įprasta, atidėjęs į šalį parengtą kalbos tekstą, Šventasis Tėvas gyvais žodžiais atsakinėjo į pateiktus klausimus. Pirmenybė buvo teikiama Artimuosiuose Rytuose persekiojamiems krikščionims, o du iš trijų klausimų pateikėjų – sesuo vienuolė ir kunigas – kaip tik buvo atvykę iš kenčiančios Sirijos. Pradėdamas pokalbį popiežius Pranciškus sakė, kad prieš kelias dienas, vykstant bendrajai audiencijai Šv. Petro aikštėje, prie jo priėjo vienas kunigas iš Irako ir įteikė nedidelį kryželį, kuris priklausė jo draugui, islamistų nužudytam kunigui. Su tuo dvasininku buvo žiauriai susidorota – nukirsta galva, kadangi jis neišsižadėjo Jėzaus Kristaus. „Aš tą kryželį dabar turiu prie savęs“, – kalbėjo Šventasis Tėvas, priminęs, jog dabar krikščionių kankinių yra daugiau nei pirmaisiais amžiais ir kitomis istorinėmis epochomis, ir reikia dėkoti Dievui už jų herojiškos drąsos ir ištikimybės liudijimą. Popiežius sakė, jog reikia melstis, kad Bažnyčia papildytų tai, ko dar trūksta Kristaus kančiai, – kasdieninės, kad ir nedidelės kankinystės malonės, taip pat ir per pašvęstojo gyvenimo tarnystę.

Ypatingi Šventojo Tėvo patarimai

Klausimai Šventajam Tėvui buvo gana plataus spektro: nuo noro daugiau žinoti apie jo paties, jėzuito, pašaukimą iki vienuoliškos misijos šiandienos Bažnyčioje ypatybių, kaip neprarasti pašvęstojo gyvenimo entuziazmo šiuolaikinėje laikinumo atmosferoje. Iš karto perėjęs prie rūpesčių, popiežius Pranciškus sakė, jog ypač didelį pavojų vienuolystei kelia vadinamieji „patogumai“. Todėl reikia nepasiduoti sustabarėjimui ir rutinai, bet visada stengtis išlaikyti atvirą širdį, kad galėtume nuolat girdėti ir suprasti, ką Viešpats mums kalba. Labai reikalingas nuolankus dialogas su vienuolių bendruomenės vyresniaisiais, dvasiniais vadovais, Bažnyčios hierarchais, sveikas regulos tikslo bei principų supratimas ir laikymasis. Ne mažiau reikalinga ir laisvė, kuri eina iš Šv. Dvasios, laisvė, kuri būtų vienybėje su ištikimybe ir liudijimu. „Pašvęstasis gyvenimas gali tapti sterilus, bevaisis, jeigu jis nebus pranašiškas, jeigu mes sau neleisime svajoti“, – aiškino Šventasis Tėvas. Jo nuomone, perdėtai griežtas, bet širdimi ir protu nepriimtas taisyklių laikymasis yra priešingas gaivinančiam svajojimui, iškilios pranašystės bruožams. Tai tiesiog gali sumenkėti iki asmeninio egoizmo raiškos, narcisizmo pojūčio siekiant jaustis geresniu, teisingesniu už kitus bei paskatinti kitus smerkti (pgl. Mt 23). Kalbėdamas apie šiuos pavojus, popiežius Pranciškus tvirtai pasmerkė vienuolių bendruomenėse kartais iškylančias paskalas ir apkalbas, tai pavadindamas bendruomeniško gyvenimo maru. Anot jo, paskalų skleidimas yra ne tik nuodėmė, bet tiesiog bendruomenę žlugdantis terorizmo aktas. Apkalbos yra tarsi reputaciją griaunantis bombos sprogdinimas, ir nuo to sunku apsiginti, nes tai vyksta slaptomis. „Bet tamsa yra velnio karalystė, o šviesa – Jėzaus karalystė. Todėl, jeigu kažką turi prieš brolį ar seserį, eik, pirmiausia pasimelsk, nuramink sielą ir tik paskui atvirai pasakyk, dėl ko nesutinki su juo, – aiškino Šventasis Tėvas. – Bet niekada nesprogdink paskalų bombos“. Dievui gyvenimą paskyręs vienuolis negali tapti savo bendruomenę griaunančiu teroristu.

Paklaustas apie evangelizaciją, kaip svarbios vienuolių misijų užduoties atlikimą, popiežius Pranciškus patvirtino savojo apaštalinio dokumento „Evangelii Gaudium“ mokymą, kad tai turi liepsnoti širdyje, nes evangelizacija nėra prozelitizmas, bandymas kitus patraukti į savo tikėjimą kokioje nors konkurencinėje ar sportinėje kovoje. „Mes nesame futbolo komanda, norinti turėti daugiau sirgalių ir rėmėjų, – pabrėžė Šventasis Tėvas. – Su apaštaliniu uolumu evangelizuoti – ne tik įtikinti, bet ir realiai liudyti, kad Jėzus Kristus yra gyvas“. O tas liudijimas turi vykti paties skelbėjo gyvenimo ir širdies šilumos pavyzdžiu, kuris neateina iš knygų. Taigi, gero evangelizuotojo širdis liepsnoja Jėzaus Kristaus meile. Tačiau jeigu širdis šalta, abejinga, tenka ieškoti tokios pagalbos, kaip organizacijos, struktūros, kurios, žinoma, yra svarbios, bet antraeilės. Esminis vienuoliško apaštalavimo bruožas yra artumas kitiems žmonėms, ypač kenčiantiems, tai galima parodyti ir be ypatingų žodžių, tiesiog savuoju gerumu. Pagaliau popiežius Pranciškus palietė aktualų atminties, nuolatinio grįžimo prie savojo pašaukimo ištakų klausimą. Juk pirmieji apaštalai irgi turbūt palaikė gyvą savojo pašaukimo, pirmojo susitikimo su Jėzumi atminimą. „Tamsiausiais savojo gyvenimo momentais, pagundų akivaizdoje ir kitomis sunkiomis aplinkybėmis reikia grįžti prie savo pašvęstojo pasirinkimo versmės, – kalbėjo Šventasis Tėvas. – Mes turime prisiminti tą nuostabą, kurią pajutome, kai Viešpats pažvelgė į mus“. Jis dalinosi savo asmenine patirtimi, kai 1953 metais, vieną rudens dieną atsitiktinai užėjo į bažnyčią, atliko išpažintį ir išėjo pajutęs visišką gyvenimo pasikeitimą dėl Viešpaties artumo – ir tai buvo kelio į vienuolystę ir kunigystę pradžia. Baigdamas popiežius Pranciškus davė dar vieną patarimą jauniems vienuoliams: būti Viešpatį šlovinančiais vyrais ir moterimis, nepasiduoti šiuolaikinėje visuomenėje paplitusei perdėto susitelkimo į save tendencijai.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija