Nelengva krikščionių mažumų padėtis islamo šalyse

Pastaruoju metu po kelių tūkstančių žmonių gyvybių pareikalavusio teroristinio išpuolio prieš Jungtinių Valstijų pagrindines karines ir komercines struktūras pradėjus pasaulinę kovą su tarptautiniu radikaliojo, arba fundamentalistinio, islamo įkvėptu terorizmu, Bažnyčios dvasiniai vadovai ragina vengti aklo keršto ir paviršutiniško visų islamo išpažinėjų kaltinimo. Kaip sakė Berlyno arkivyskupas kardinolas Georgas Štercinskis, džihadą (šventąjį karą) teroristiniais prievartos aktais vedančių fanatikų ir ekstremistų negalima tapatinti su dauguma autentiškos islamo religijos išpažinėjų.
Pasaulyje šiuo metu yra 1,8 milijardo krikščionių (tarp jų - milijardas katalikų) ir 1,2 milijardo musulmonų. Taigi abiejų bendras šaknis turinčių religijų išpažinėjai sudaro maždaug pusę žmonijos, ir nuo jų tarpusavio santykių priklauso ne tik religinė taika, bet ir pasaulinis socialinis bei politinis stabilumas. Tai suprasdama, Katalikų Bažnyčia stengiasi palaikyti tarpreliginį dialogą su islamu. Tuo tikslu sudaryta bendra Vatikano ir musulmonų sunitų dvasinio centro Al-Azharo (Egiptas) dialogo komisija, Popiežiškoji tarpreliginio dialogo taryba kasmet pasaulio musulmonus sveikina atėjus šventajam ramadano - dvasinės rimties laikotarpiui. Pats popiežius Jonas Paulius II ne kartą yra parodęs draugiškų gestų islamui.

Radikalusis islamas nesibodi prievartos

O.bin Ladeno "Al-Qaida": ištakos,
islamistinis radikalumas, teroro šaknys

Teroro išpuoliai prieš svarbius JAV civilinius ir karinius objektus bei didžiulis žuvusiųjų skaičius sukrėtė ne tik Ameriką, bet ir visą pasaulį. Amerikiečių tauta per savo išrinktus atstovus kongresmenus ir senatorius suteikė įgaliojimus prezidentui Džordžui Bušui vykdyti atsakomuosius smūgius teroro išpuolių organizatoriams ir pagalbininkams, sunaikinant teroro materialinius, paramos, mokymo šaltinius. Aišku, tą padaryti yra labai sunku, nes teroristai niekada iš anksto neatskleidžia nei savo planų, nei patys pasirodo. Be abejonės, JAV ginkluotosios pajėgos galėjo iškart smogti staigų, netikėtą ir stiprų smūgį teroristus globojančiai šaliai, talibų valdomam Afganistanui, tačiau JAV valdžia pasielgė kitaip: ji siekia surasti tikruosius teroro aktų organizatorius ir koordinatorius, tuo pačiu leisdama pasitraukti daugumai taikių Afganistano piliečių. Įvairių šalių žvalgybų tyrimų duomenys atskleidė, kad teroro išpuolius vykdę asmenys ir jų vadovai bei organizatoriai yra glaudžiai susiję su jau anksčiau kitose šalyse teroro aktus prieš amerikiečius vykdžiusiu Osama bin Ladenu ir jo vadovaujamu teroristinės grupės "Al-Qaida" sudarytu tinklu.

Osama bin Ladenas

Specialiai "XXI amžiui" iš JAV

Laisvo krašto reakcija į terorą

Baisi staigmena, ašaros, maldos, pyktis, ryžtas, mobilizacija

Jei tokia tragedija būtų ištikusi kitus kraštus, jiems būtų lengviau. Kiti kraštai nėra taip ribojami vidaus principų ir idealų, dėl kurių Amerika ne kartą yra nukentėjusi. Tačiau be jų ji būtų paprasta valstybė, ne pasaulio demokratijos vadovė.
Staigmena. Amerikos gyventojai negalėjo patikėti tuo, ką matė ir girdėjo rugsėjo 11-osios rytą. Nesitikėjo, kad nežinomi priešai užpuls svarbius jų šalies centrus. Negalėjo patikėti, kad tai ne koks Holivudo sukurtas filmas apie priešų iš kitų planetų užpuolimą ar kokio pasaulio teroro genijaus planas sunaikinti stipriausią pasaulio kraštą. Tačiau tai buvo gerai organizuotas teroro genijaus darbas, o gal netgi baisus kokio nenormalaus krašto darbas.

Praeities pelėsiai

Rašytojas Jonas Mikelinskas prieš keletą metų kalbėjo, jog daugelis jau yra pastebėję keistą tiek paskiro žmogaus, tiek ir visuomenės gyvenime reiškinį, kurį galima trumpai drūtai apibūdinti taip: kas gražiai prasideda, tas negražiai pasibaigia. Beje, tai dažniausiai atsitinka nepaisant gana paplitusio Lietuvoje posakio: "Gera pradžia - pusė darbo". Deja, taip buvo (ir, ko gero, negalėjo būti kitaip) su garsiuoju mūsų Atgimimu ir su legendiniu Sąjūdžiu. Tereikia tik prisiminti, kaip įspūdingai, gražiai ir talentingai viskas prasidėjo, kad vėl išvystum tuos šimtatūkstantinius įvairiausio amžiaus ir įsitikinimų žmonių sambūrius, kuriuos tiesiog įelektrindavo akiplėšiškai laisvai plazdančios trispalvės ir ugningi oratorių žodžiai; tą ilgą Baltijos kelią (kuriame nestovėjo dabartinis Premjeras), kai begalinė eilė vyrų, moterų ir vaikų buvo susiėmę rankomis ir pasiryžę atiduoti viską, kad jų Tėvynė daugiau nebevergautų; tą didvyrišką savojo parlamento gynimą, kai patriotai, suplaukę iš visų Lietuvos kampelių, buvo pasirengę plikais delnais išsaugoti ir sušildyti tuos gležnus daigus, sudygusius nuožmiame komunistiniame speige, tas giesmes ir maldas, kurios, atrodo, galėjo sugraudinti ar išsprogdinti net akmeninę širdį; tuos graudžius ir išmintingus vaikų piešinėlius, suplaukusius iš visų mokyklų, vaikų darželių, liudijančius, kad viskas privalo tarnauti tam vieninteliam tikslui; tą kraupią 1991-ųjų sausio 13-osios naktį, kada ištikimiausi ir drąsiausi tautos sūnūs ir dukros įrodė, kiek daug jie gali atiduoti, idant sąžinės, tiesos žodis ir balsas niekada nebebūtų slopinamas, idant Lietuva vėl būtų nepriklausoma ir savarankiška valstybė. Tereikia visa tai prisiminti, kad vėl viską regėtum ir iš naujo išgyventum, o visą esybę užlietų begalinis dėkingumas, pasididžiavimas tais, kurie pagaliau suprato ir įsisąmonino, kad gyventi taip, kaip buvo gyventa, jau nebegalima, kurie drąsiai ir ryžtingai nuėjo Lietuvos keliu.