XXI amžius

Negrįžę iš praeities

Kur priešrinkiminiai pradingo pažadai,
Byrėję į ausis kaip iš gausybės rago?..
- Greit pasigirs, jei dar neišgirdai:
Neturit duonos? Valgykit pyragą...
Vytautas Cinauskas

Finansų ministerijos pateiktas 2002-ųjų metų valstybės biudžeto projektas rodo, kad visi gerovės pažadai buvo tik muilo burbulas. Numatoma skirti kur kas mažiau lėšų sveikatos apsaugai ir kitoms socialinėms reikmėms. Ir visai nesvarbu, kad dar niekas neatšaukė galiojančio įstatymo, pagal kurį sveikatos apsaugai skiriama 5 proc. bendrojo vidaus produkto. Taip pat nenumatoma skirti pinigų mokyklų kompiuterizavimo programai. Kyla klausimas kaip bus su tuo vadinamosios informacinės visuomenės kūrimu. Šis "kūrimas" pavestas ne kam kitam, o vienam iš neokomunistų - vidaus reikalų ministrui J.Bernatoniui. Kartais atrodo, kad po Nepriklausomybės atkūrimo išėję iš svetimo gyvenimo būdo, iš svetimo niekuo netikėjimo plotų namo visa Lietuva sugrįžo į savastį. Žemė - taip, sugrįžo visa. Tačiau žmonės, ką dar 1994 metais pažymėjo rašytojas Petras Dirgėla, sugrįžo ne visi. Daug žmonių manė, kad ne svetimi iš jų kiemo išėjo, o jie patys svetimi savame kieme pasidarė. Pačiam šių eilučių autoriui teko girdėti vieno buvusio partinio nomenklatūrininko žodžius, jog komunistai turi padaryti viską, kad Nepriklausomybė būtų juokinga komedija, kaukių balius. Taip ir daroma. Pakanka tik pasiklausyti Premjero ir jo bendraminčių kalbų, ir susidarys nuomonė, kad okupacijos palikimo likvidavimas tėra Lietuvos griovimas, ilgi okupacijos dešimtmečiai - lietuvių kultūros "aukso amžius", geriausia atgaila už nusikaltimus žmogiškumui ir Tėvynei, kolaboravimą - cinizmas, teisėtumo viršūnė - nebaudžiamumas. Ir nuolatinis besižvalgymas buvusių šeimininkų pusėn. Šokimas ir tautos šokdinimas pagal Maskvos muziką. Geriausias to keliaklupščiavimo pavyzdys - "Lietuvos dujų" atidavimos "Gazprom". Tiesa, kalbama, jog dar vyks konkursas. Koks gi gali būti konkursas, jeigu vienintelis to "konkurso" dalyvis - pats "Gazprom"! Neatsitiktinai vos tik Premjeras pranešė apie sprendimą dėl "Lietuvos dujų", "Gazprom" paskelbė džiūgaujantį pareiškimą, giriantį A.Brazauską, kaip "tinkamai atsižvelgusį" į šio Rusijos koncerno interesus. Tokius dalykus daryti galima tik žinant, jog žmonės tylės, neprotestuos. "Gelbėtojai" supranta, kad okupacija buvo tautą formuojantis, tiksliau, deformuojantis veiksnys. Šiandien yra labai daug tikrų lietuvių, reikalaujančių legalizuoti komunistų partiją. Tai visiškas nesusipratimas. Kam legalizuoti tai, kas ir taip veikia visiškai legaliai. Tokių lietuvių etninis ir valstybinis tautiškumas yra tik formalus. Vis daugiau žmonių vadovaujasi principu: jeigu priklausomybė naudinga, būkime priklausomi. Kaip rašė jau minėtas rašytojas P.Dirgėla, "okupacija gniuždo tą žmogų, kuris gina pavergtos savo tautos interesus, ir gerina buitį to žmogaus, kuris įsipareigoja būti svetimos valstybės vietininku savo tėvynėje. Šitaip gerinama gerovė ilgainiui nuvertina Tėvynę ir visokį tautiškumą. Žmogus nebelygina savo likimo su bendru tautos, giminės likimu. Sąvoka visi miršta jam netenka prasmės. Jis lygina tai, ką turėjo, ką galėjo turėti, su tuo , ką iš tikrųjų turi: ką turi kitas, o jis neturi. Likimas tampa tik gerovės ar negerovės pavadinimu. Žmogus, šnekėdamas apie savo likimą, turi galvoje ne save, o savo gyvenimo sąlygas". Vienas Atgimimo metų veikėjas, šiuo metu nusivylęs tuo, kaip elgiasi nemaža dalis Lietuvos žmonių, atiduodančių savo balsus buvusiems nomeklatūrininkams ir įvairaus plauko avantiūristams, sakė tikįs Dievo valia. Pasak jo, Dievo valia gali išvesti iš miesto žiurkes, gali išvesti svetimus kareivius. Tačiau nė Dievo valia negali išvesti iš Lietuvos lietuvių, įsipareigojusių būti kitų valstybių vietininkais. Tad kas gi gali prikelti žmones pilietiniam aktyvumui, patriotizmui? Neokomunistų ideologai mėgsta kalbėti apie demokratiją, kuri ir turėtų būti visų Lietuvos žmonių vienijimosi garantas. Tačiau kokia demokratija? Juk yra ir okupacinė demokratija, ir demokratinė okupacija. Neapsisprendus, kokie yra svarbiausi vertybiniai orientyrai, demokratija yra laivas jūroje, kuriame nėra nei inkaro, nei kompaso. Kur vėjas neša, ten ant seklumos užneša. Argi ne tai kone kasdien matome Lietuvoje?
Valdančiojoje partijoje vykstantys nesutarimai kol kas pasireiškia tik atskirais išsišokimais. G.Kirkilas, mėgindamas bent kiek sutramdyti savo partiečius, baigia nusiplūkti. Tam buvo sušauktas net vadinamųjų socialdemokratų frakcijos uždaras posėdis, kuriame G.Kirkilas patarė bendražygiams atsargiau kalbėti viešai, ypač su žurnalistais. Jo žodžiais tariant, kai kurių neokomunistų Seimo narių kalbos kenkia partijos įvaizdžiui. Nežinia, ar G.Kirkilas turėjo galvoje tik aršiausius neobolševikus - M.Pronckų, V.Velikonį, S.Dmitrijevą, V.Orechovą ir panašius. Juk nė kiek ne mažiau už minėtus asmenis savo ilgesį komunistinei praeičiai išreiškia ir pats partijos vadas. Kaip teigė G.Kirkilas, jei Seimo nario pozicija neatitinka partijos linijos, jis gali kalbėti tik savo vardu... Tačiau kas patikės, kad partijos vadovas kalba ne partijos vardu? Kaip taikliai pastebėjo Lietuvos radijo apžvalgininkė R.Sotvarienė, "lavono reanimuoti negalima". Taip žurnalistė įvertino paskutiniąsias premjero A.Brazausko kalbas, ypač jo akibrokštą susitikime su Vakarų verslininkais. R.Sotvarienė pabrėžė, kad A.Brazauskas niekada nesugebės atitrūkti nuo Maskvos šeimininkų bambagyslės. Gerai būtų, kad taip elgtųsi jis vienas ar su grupe kolūkinės tvarkos besiilginčiais bendražygiais, tačiau kai prie tos Kremliaus bambagyslės visomis išgalėmis stengiamasi pririšti visą Lietuvą - kaip tai reikėtų vertinti? Ir kas bus tie vertintojai? Juk faktiškai Prezidentas vengia net užsiminti apie A.Brazausko ir jo partinių kolegų akibrokštus. Kas gali paneigti, kad tokie nutylėjimai reiškia pritarimą?
Pasirodo, kad ginti Rusiją imasi ne tik Premjeras, bet ir kiti veikėjai, atstovaujantys Maskvos interesams. Antai Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas V.Uspaskich, tariamai susirūpinęs, kad "Lietuvos dujos" atitektų Lietuvai, o ne Ivanui ar Džonui, čia pat didžiuliame užsakomajame straipsnyje viename Lietuvos dienraštyje fariziejiškai klausė: "Kas pastatė "Lietuvos dujas"? Ar Ivanas, ar Džonas, kuriam šiandien norima sudaryti šiltnamio sąlygas". Oligarchas gali būti ramus. Jokių šiltnamio ar kokių kitokių sąlygų nei Džonas, nei Hansas negaus. Tuo pasirūpins A.Brazauskas. Tą suprato ir Vakarų verslininkai, išklausę Premjero odę sovietinei praeičiai. Danijos verslininkai nepatingėjo net į Briuselį nuvykti ir papasakoti Europos Tarybos nariams, rengiantiems dokumentus apie Lietuvos priėmimą į Europos Sąjungą. Jie pažymėjo, kad Lietuvos kelyje į ES pastebimi blogi ženklai. Tarp tokių ženklų paminėtas grūdų supirkimo ir cukraus pardavimo kainų reguliavimas. Pabrėžiama, kad A.Brazausko valdžia sparčiai stumia Lietuvos žemės ūkį į sovietinę sistemą, o dabartinė Vyriausybė stabdo pozityvias reformas, kurias gana sėkmingai vykdė A.Kubiliaus Vyriausybė. Danai taip pat pažymėjo, kad, atėjus vadinamųjų socialdemokratų valdžiai, užsienio investuotojams su įtakingų lobistų pagalba daromos įvairiausios kliūtys. Žinant, kad Danija pirmininkaus Europos Sąjungai tuo metu, kai Lietuva bandys belstis į ES duris, toks visoje Europoje nuskambėjęs danų verslininkų pareiškimas gali pakeisti ne tik Danijos, bet ir kitų ES šalių poziciją dėl Lietuvos narystės.

Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas