Atnaujintas 2001 m. spalio 10 d.
Nr.76
(985)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Susitikimai
Darbai
Žiniasklaida
Atmintis
Žvilgsnis
Lietuva
Lietuva. Pasaulis
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai

Kai redaktoriui rūpi niekinti kitą

Vasarą Vilniaus universiteto Žurnalistikos institutas surengė seminarą tema: "Pilietinė žurnalistika: žurnalistų atsakomybė ir visuomenės interesai". Pranešimus skaitė Visuomenės plėtros fondo vadovas filosofas Romualdas Ozolas, filosofė doc. Leonarda Jekentaitė-Kuzmickienė, žurnalistų etikos inspektorius Romas Gudaitis, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Rimgaudas Eilunavičius, Lietuvos filosofijos ir sociologijos instituto Viešosios nuomonės tyrimų centro vadovas dr. Vladas Gaidys, Žurnalistikos instituto vyr. dėstytojas Skirmantas Valiulis ir kiti.
Publikacijos pagal kai kuriuos pranešimus pasirodė laikraštyje "Žurnalistų žinios" - leidinyje žurnalistams ir visuomenei - 2001 metų liepos-rugpjūčio mėnesių jungtiniame numeryje.
Tarp kitų pranešėjų buvo ir "Kaišiadorių aidų" redaktorius Jonas Laurinavičius, skaitęs pranešimą "Visuomenės interesai ir rajonų spauda". "Žurnalistų žinios" visą puslapį paskyrė šiam pranešimui, tas rašinys pavadintas "Pagrindinis cenzorius - litas". J.Laurinavičius pranešime atskleidė daugelį problemų, su kuriomis susiduria rajono laikraščio žurnalistai, siekdami, kad vietinis leidinys būtų populiarus, skaitomas, sugebėtų konkuruoti su kitais laikraščiais.
Nieko nuostabaus - rajonų laikraščių leidėjams ir žurnalistams visokiausių problemų netrūksta. Tačiau skaitydamas "Kaišiadorių aidų" redaktoriaus J. Laurinavičiaus mintis, išsakytas seminare, nustebau štai dėl ko: pranešėjas, girdamas savo laikraštį, pasakodamas apie kasdieninius redakcijos reikalus, bando paniekinti kitus leidinius, tarp jų - ir "XXI amžių". Štai kaip giriasi redaktorius J.Laurinavičius, kalbėdamas apie savo laikraštį, ir kaip peikia “katalikų leidinį”: Mano vadovaujama bendrovė - leidėja - pelno siekianti, blogiausiu ateju - save išlaikanti organizacija. Jeigu noriu, kad bendrovė gyvuotų, kad jos darbuotojams, visų pirma žurnalistams, laiku ir skatikais būtų išmokamas atlyginimas, turiu rūpintis, kad laikraštis skaitytojus domintų, tenkintų jų poreikius.
Pavartau katalikų leidinį "XXI amžius". Jame iš tikrųjų rašoma apie sektinas žmogiškąsias vertybes, pranešimų apie vagystes, žmogžudystes - nė kvapo. Tačiau šio laikraščio tiražas - 3900 egz. Drįsčiau teigti, jog didžioji jo dalis išdalijama veltui. Pagalvokite, koks būtų "Kaišiadorių aidų" tiražas, jeigu jį užpildytume "XXI amžiaus" turiniu. Manyčiau, bankrotas būtų staigus ir negailestingas...
Teisingai kalba žmonės, kad mūsų tautiečiams yra didžiausia laimė, kai jų kaimynams atsitinka kokia bėda, kai kiti nukenčia. Sakoma, kad jau įprastu dalyku tampa kitų niekinamas, savęs aukštinimas, "lipimas per kitų galvas".
Be galo keista, kad "Kaišiadorių aidų" redaktorius savo pranešime pasirinko kaip pavyzdį "XXI amžiaus" laikraštį. Šalyje juk eina šimtai leidinių, pilni kioskai guli, dūlėja, saulėje blunka ir masiškai nurašomi, nes skaitytojai neperka visokiausio šlamšto. Kodėl neparinkus tokių pavyzdžių? Kodėl užkliuvo katalikiškas ir skaitytojų mėgstamas "XXI amžius?
Neaišku, dėl kokių priežasčių paminėtas mažesnis šio laikraščio tiražas. Ar taip pasielgta tyčia, siekiant sumenkinti įdomaus ir populiaraus laikraščio autoritetą, ar naudotasi senomis žiniomis, kai laikraštis buvo leidžiamas mažesniu tiražu? Skaitytojai "XXI amžių" mėgsta, daugelis prašo, kad šis laikraštis taptų dienraščiu ar būtų dažniau leidžiamas. Pats ne kartą mačiau, kaip prie bažnyčios kioske nusipirkę šį laikraštį keli žmonės patys atidžiai skaito ir duodavo skaityti kitiems. Taigi laikraštis eina iš rankų į rankas. Ne kartą mačiau ir kaimų paštuose, kai prenumeratoriai, gavę "XXI amžių", godžiai skaitė publikacijas ir komentavo kitiems. Teko girdėti daug teigiamų atsiliepimų apie šį laikraštį ir iš dvasininkų, ir iš pasauliečių.
Kad jame nerašoma apie vagystes, žmogžudystes - ne bėda. Nežengia "XXI amžius" bulvarinės spaudos pėdomis, nespausdina pusnuogių ar visai nuogų gražuolių nuotraukų, su pasimėgavimu neaprašo sekso skandalų ar sekso "virtuvės" ypatumų, nesivaiko sensacijų, neužgaulioja žmonių ir tokiu būdu nesiekia populiarumo. O savo auditoriją turi. Ne visi žmonės mėgsta skandalus, konfliktines situacijas, smurto scenas - daugelis nori rimtų skaitymų, įdomių, gerų rašinių apie gražius dalykus, nuoširdžius žmones, gerąsias savybes.
Ir pats J.Laurinavičius toliau pranešime prisipažįsta, kad nemažai informacinių pranešimų spausdina nemokamai: apie labdaros akcijas, religines šventes, Kaišiadorių vyskupijos kurijos renginius ir pan. Vadinasi, ir "Kaišiadorių aidų" žurnalistai supranta, kad tokia informacija žmonėms naudinga ir reikalinga, ne vien tik kriminalais ir sekso reikalų aprašymais skaitytojai sotūs.
Mano nuomone, redaktorius turėjo kalbėti tik apie savo vadovaujamą leidinį, o ne menkinti kitus. Jeigu jau kalbama apie kitus, tai reikia kalbėti objektyviai, teisingai, o ne pateikti kažkokius senus, tikrovės neatitinkančius faktus. Neaišku, kodėl kaišiadoriečiui redaktoriui užkliuvo "katalikų leidinys". Gal J.Laurinavičius labiau prijaučia komunistinei spaudai, jaučia nostalgiją sovietmečiui?
Noriu paminėti dar vieną faktą iš Anykščių krašto gyvenimo. Čia daugelį dešimtmečių leidžiamas rajono laikraštis "Anykšta", anksčiau vadintas "Kolektyviniu darbu". Ilgą laiką šis leidinys buvo vienintelis. Ir štai daugiau kaip prieš metus pasirodė naujas rajono laikraštis "Šilelis". Antro leidinio skaitytojai labai laukė, nes pasiilgo demokratijos, įvairesnių nuomonių, publikacijų. Ne paslaptis, "Anykštoje" spausdinama daug sensacijų, veliamasi į konfliktines situacijas, pasitaiko ir gandų lygio, neobjektyvių rašinių. Laikraštis eina bulvarinio leidinio keliu.
Tuo tarpu "Šilelyje" daug solidžių, rimtų rašinių, suteikiama tribūna atvirai pasisakyti įvairių partijų, judėjimų atstovams, neperšama viena vienintelė nuomonė, nesivaikoma sensacijų, intrigų, daug rašoma tikintiesiems įdomiomis temomis, aprašomi atlaidai, Katalikų Bažnyčios šventės, pasakojama apie dvasininkus. Skaitytojai pamėgo "Šilelį", nuolat didėja šio laikraščio tiražas, prenumerata. "Anykštos" leidėjai dėl to labai pyksta ir stengiasi konkurentus pirma pasitaikiusia proga suniekinti, sumenkinti, apjuodinti, įgelti. To laikraščio darbuotojai savo leidinyje net bijo "Šilelio" pavadinimą įrašyti, tad vis pabrėžia, kad tai - "katalikiškas laikraštis". Tai "Šileliui" net savotiška reklama. Juk Anykščių kraštas, kaip ir kiti šalies rajonai, yra tikrai katalikiškas. Nedaug čia yra ateistų ar išpažįstančių kitus tikėjimus žmonių (yra stačiatikių, sentikių, šiek tiek linkusių į "Tikėjimo žodį", adventistus ir pan.). Taigi tikintieji labai džiaugiasi, kad rajone leidžiamas katalikiškas laikraštis. "Šilelio" leidėjai dėl to, kad jiems peršamas toks pavadinimas, nė kiek neišgyvena ir net džiaugiasi. Argi religija moko žmones blogų dalykų? Ar katalikybė propaguoja smurtą, seksą ir kitokias blogybes, kuriomis dabar užpildyta šalies žiniasklaida?
Yra toks posakis: šuo loja, o karavanas eina toliau. Taip yra ir žiniasklaidos baruose. Nors kai kam kai kurie leidiniai labai nepatinka, net bandoma juos niekinti, žeminti, mėginama iš jų pasityčioti, tačiau tokie leidiniai turi savo skaitytojus, suranda savo nišą tarp kitų ir jų balso niekas nenutildys.

Anykščiai

Nuo redakcijos. J.Laurinavičius, kalbėdamas jam palankioje auditorijoje - sovietizuotų žurnalistų seminare, nesistengia pastebėti, jog “XXI amžiaus” tiražas yra skirtingas trečiadienio ir penktadienio numeriams: trečiadienio numerio tiražas - 3500, o penktadienio - 6500 egz. Ir niekada nebuvo jo paminėtų 3900 egz. Kaip ir J.Laurinavičiui tenka dirbti taip, kad jo vadovaujama bendrovė leidėja išsilaikytų, taip ir “XXI amžių” leidžiančiai leidyklai reikia surasti lėšų išlaikyti šį laikraštį ir kitus šios leidyklos leidžiamus laikraščius. Ir jokiu būdu mes negalime dalinti veltui laikraštį, kaip teigia mūsų “gerbėjas”, nes tą daryti mes lėšų tikrai neturime. J.Laurinavičiui turėtų būti žinoma, kad visiškai išsilaikyti gali tiktai bulvarinio pobūdžio dienraščiai arba kultūriniai laikraščiai, gaunantys paramą iš vadinamojo Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo. Valstybinės paramos, skirtos iš to fondo išteklių, mūsų leidykla negauna, ir todėl ne tik “veltui dalinti”, bet ir platinti per “Lietuvos spaudos” kioskus neturime galimybių. Kai J.Laurinavičius mano, jog jo laikraštis bankrutuotų, jei spausdintų rašinius apie sektinas žmogiškąsias vertybes ir kitas “XXI amžiaus” temas, tai jis sumenkina savo “Kaišiadorių aidų” skaitytojus - negi jie nežino, kur yra gėrio ir blogio riba? Belieka tik džiaugtis, kad “XXI amžiaus” skaitytojai tą ribą aiškiai skiria.

Vytautas BAGDONAS

© 2001 "XXI amžius"

 


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija