Įžiebęs žiburį
Rytų išmintis moko, kad tamsos arba
nakties nereikia neapkęsti, peikti ar niekinti; reikia uždegti
žiburį, ir tamsa pasitrauks. Iškilios asmenybės, nusipelniusios
mūsų tautos atgimimui, kultūrai, vadinamos žiburiais, tamsumų
šalintojais. Jie ypatingi tuo, kad, jiems užgesus, pasitraukus
iš šio gyvenimo, šviesa neišnyksta, o sklinda per jų palikimą,
nuveiktus kilnius darbus, kūrinius - šviesos nešėjus. Vieni žiburiai
įsižiebia iš vidinių paskatų ir kūrybinių galių patys, kitus įžiebia
kilnios, taurios asmenybės, ant kurių laiko tėkmė dažnai užtraukia
užmaršties tamsą. Prisimename Povilą Višinskį, pažadinusį Žemaitės,
Šatrijos Raganos, Jovaro kūrybines galias, Mortą Raišukytę, globojusią
Vydūną ir rengusią jo kūrinius spaudai, prisimename dar kai ką.
O kiek yra nežinomų ar nepelnytai pamirštų įkvėpėjų, globėjų,
rėmėjų, gal ir nebesužinosime.
Spalio 18-ąją minėsime šveicaro profesoriaus Juozo Ereto 105-ąsias
gimimo metines. Ši aukštos erudicijos, vakarietiškos kultūros,
nepaprastų organizacinių gabumų asmenybė Lietuvos krikščioniškosios
kultūros, jaunimo ugdymo, išsilaisvinimo iš okupacijų baruose
pelnė ryškaus žiburio, karžygio didvyrio vardą. Nuo pažinties
su lietuviais Fribūro universitete, kur studijavo S.Šalkauskis,
K.Pakštas, V.Mykolaitis-Putinas ir kiti iškilūs lietuviai, J.Eretas
pradėjo ir iki gyvenimo pabaigos ėjo tarnybą savo antrajai tėvynei
Lietuvai.
Kas gi įžiebė tą šveicariškos kilmės žiburį šviesti Lietuvai,
kokios liepsnos jam įžiebti reikėjo? Trumpai, - vieno asmens begalinė
tėvynės meilė, begalinis troškulys laisvės tėvynei, tilpę keliuose
žodžiuose mirties akivaizdoje. Ta asmenybė buvo mūsų pamario lietuvis
Mikelis Ašmys.
M.Ašmys gimė 1891 m. gruodžio 6 d. Povilų kaime, Šilokarčemos
(Šilutės) apskrityje. 1898-1905 metais lankė Kintų triklasę mokyklą,
1906-1911 metais lankė ir sėkmingai baigė uostamiesčio gimnaziją.
Jau tuomet jaunuolis suartėjo su Mažosios Lietuvos tautinio sąjūdžio
aktyvistais M.Jankumi, F.Ambrazaičiu, A.Baltriu, ėmė bendradarbiauti
jų Klaipėdoje leidžiamoje "Apžvalgoje", įstojo į V.Gaigalaičio
vadovaujamą labdaros, kultūros ir švietimo draugiją "Sandora".
Ašmių namuose rinkdavosi Kintų ir apylinkių pažangusis jaunimas.
Pasirinkęs teisę, aukštuosius mokslus M.Ašmys ėjo Karaliaučiaus,
Halės, Berlyno, Lozanos universitetuose. Per atostogas studentas
aktyviai darbavosi tarp gimtinės jaunimo, Berlyne buvo lietuvių
klubo valdybos narys. Be jau minėtos "Apžvalgos", jis
bendradarbiavo J.Vanagaičio redaguojamoje "Birutėje",
"Lietuviškai vokiškame savaitraštyje" M.Ašmys paskelbė
straipsnį "Lietuvių kultūra muziejuose", kuriame išvardintos
pasaulio įstaigos ir organizacijos, kaupiančios ir eksponuojančios
lietuvišką etnografinę medžiagą, "Pagalboje" išspausdino
rašinį "Lietuvių skaitlius Prūsijoje". M.Ašmys bendradarbiavo
ir kitoje Lietuvos bei JAV lietuvių spaudoje ("Aušrinėje",
"Jaunime", "Lietuvos žiniose", "Vienybėje
lietuvininkų"), kur dažnai pasirašydavo slapyvardžiais Alfa,
Aš.M., Prūsietis M.A., Prūsų Lietuvos jaunikaitis. Per priverstinę
studijų pertrauką (dėl kaulų džiovos) 1916-1917 metais tėviškėje
parengė du praktinius lietuvių kalbos vadovėlius vokiškai kalbantiems
žmonėms. 1918-ųjų pradžioje pasirodė vokiečių skaitytojams skirta
M.Ašmio knyga "Lietuvos kraštas ir žmonės" ("Land
und Leute in Litauen"), o 1919 metais žurnale "Litauen"
- apžvalginis darbas "Lietuvos liaudies ūkis" ("Die
Volkswirtschalt in Litauen"). Šiandien M.Ašmio knygos yra
bibliografinė retenybė ir mokslininkų bei kolekcininkų itin vertinamos.
Pirmojo pasaulinio karo metais kaizerinė policija atidžiai sekė
visus Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjus, tarp kurių buvo ir
M.Ašmys. 1917-aisiais Poviluose buvo daroma krata, seklius ypač
domino M.Ašmio rankraščiai. Panašu, kad todėl jis 1917 metų rudenį
skubiai išvyko į Berlyną, o 1918-ųjų ankstyvą pavasarį persikėlė
į Lozaną Šveicarijoje. Čia lietuvių organizacijos jam suteikė
pašalpą gydytis tuberkuliozės sanatorijoje. Kiek sustiprėjęs,
jis parašė savo daktarato "Nusikaltimai Prūsų Lietuvoje"
tezes, ruošėsi mokslų daktaro egzaminams. Tuo metu ir užsimezgė
J.Eretui lemtinga pažintis ir draugystė su M.Ašmiu.
J.Eretas 1918 metais pradėjo dirbti Lietuvos informacijos biure
Lozanoje ir kartu su M.Ašmiu leido informacinius biuletenius ir
žurnalą "Litauen". M.Ašmio padedamas, pradėjo mokytis
lietuvių kalbos, artimiau susipažino su Fribūro universiteto studentais
lietuviais.
Įtempta M.Ašmio veikla ir liga pakirto sveikatą. 1918 m. lapkričio
22 d. jaunuolis užsikrėtė Šveicarijoje siautėjusiu ispaniškuoju
gripu. Ligonio būklę dar labiau komplikavo lapkričio 30-ąją prasidėjęs
ūmus plaučių uždegimas. Iš ligos patalo pakilti nebuvo lemta.
Mirties akivaizdoje jis, pasikvietęs savo draugą J.Eretą, prašė
vykti į jau nepriklausomą Lietuvą ir jį pavaduoti tėvynės ateities
darbe. Kaip vėliau prisiminė J.Eretas (kalba, pasakyta Miunchene
1977 metų Lietuvos Nepriklausomybės dieną), jį išsikvietęs M.Ašmys
sakė: "Žinok, Juozai, mirsiu... Suprask mano situaciją, jeigu
aš mirsiu, prisiek, kad tu mano vietoj važiuosi į Lietuvą... Važiuok
nors vieneriems metams ir liksi visą amžių!"
Prieš užgesdamas žiburys įžiebė naują žiburį: Šveicarijos sūnus
nuėjo lietuvio išsvajotomis pėdomis. Ir ėjo ne vienerius metus,
o visą gyvenimą, kol gimtajame Bazelyje, Šveicarijoje, 1984 m.
kovo 13 d. pagal jo valią karstą uždengė lietuviška Trispalvė.
M.Ašmys mirė 1918 m. gruodžio 1 d. vakarą Lozanos apskrities Kantono
ligoninėje. Vykdant jo priešmirtinį norą amžinojo poilsio atgulti
gimtojo pamario žemėje, palaikai buvo laidojami specialiame karste.
Žymusis pamario lietuvis tebelaukia paskutinės kelionės. Kelionės
į numylėtą, išsvajotą nepriklausomą tėvynę. Vydūnas, M.Jankus
jau sugrįžo. Jie laukia bendražygio Mikelio Rambyno senosiose
kapinaitėse...
Algimantas ZOLUBAS
© 2001 "XXI amžius"
