Atnaujintas 2001 m. spalio 24 d.
Nr.80
(989)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Darbai
Žiniasklaida
Atmintis
Likimai
Kryžkelės
Pozicija
Atmintis
Aktualijos
Nuomonės
Lietuva
Lietuva. Pasaulis
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai

Stepo Zobarsko sugrįžimas

Nuošalioje Anykščių rajono vietovėje - Svėdasų seniūnijos Pamaleišio kaime - stūkso anykštėno tautodailininko Jono Tvardausko medžio skulptūra, skirta žymaus JAV lietuvių rašytojo Stepo Zobarsko atminimui pagerbti.
Ši paminklinė kompozicija, įamžinusi S.Zobarsko kūrinio "Ganyklų vaikai" personažus, atsirado 1991-ųjų sausį, kai buvo pažymimas rašytojo gimimo 80-metis ir pirmą kartą po daugelio metų atvirai prabilta apie šio žmogaus gyvenimą bei kūrybą. Šiemet Svėdasų krašte ir Anykščiuose buvo paminėtos S.Zobarsko 90-osios gimimo metinės, ta proga bibliotekose veikė jo knygų, nuotraukų parodos, vyko prisiminimų popietės.
S.Zobarsko pavardė jau nebe tabu, jo vardas tariamas pagarbiai, knygos nebeuždraustos, kaip buvo sovietmečiu.
Toje vietoje, kur dabar stovi medžio skulptūra, buvo Zobarskų sodyba. Vykstant melioracijai, ne tik ši, bet ir kitos sodybos buvo nugriautos, aplinkui viskas buvo paversta kolūkio dirbama žeme. O šiuo metu plyti tušti laukai, nes nebėra kam tą žemę dirbti - neliko keliukų, žemės ūkio bendrovių, nedaug tame krašte ir ūkininkų, vienas kitas senukas tebegyvena, vos kruta apie savo sodybas, jiems nebereikia tų žemės plotų...
S.Zobarsko širdis nustojo plakusi 1984-ųjų birželio 9-ąją Niujorke. Čia jis ir buvo palaidotas. Taip rašytojas, 1944 metais pasitraukęs į Vakarus, vengdamas represijų, gimtinėn jau nebesugrįžo. Nors gimtasis kraštas jam sapnuodavosi, nors apie gimtinę jis taip gražiai rašė savo kūriniuose, atvažiuoti bent trumpam į Lietuvą nebebuvo lemta...
Būkime atviri - gimtinė šį talentingą rašytoją, knygų leidėją, vertėją buvo atstūmusi, pamiršusi ne vienerius metus.
Apie S.Zobarsko asmenybę, gyvenimą, kūrybą labai šykščiai rašė mūsų enciklopedijos, kiti leidiniai, leisti tuometėje tarybinėje Lietuvoje, jo knygos visą laiką buvo didžiųjų bibliotekų spec. fonduose, tad eiliniam skaitytojui buvo ir neprieinamos. Nebuvo minimi jo jubiliejai, tylėjo spauda, radijas, televizija - žodžiu, nebuvo norima pripažinti, kad užsienyje labai produktyviai reiškiasi mūsų kraštietis, prieš jį buvo užsivėrusi "geležinė uždanga".
Todėl ko stebėtis, kad rašytojo gimtajame Pamaleišyje nebeliko jo gimtosios sodybos, nėra Stepo sodintų vaikystės medžių, kad viskas buvo šluote nušluota nuo žemės paviršiaus...
Svėdasiškių vyresnės kartos žmonių atsiminimuose S.Zobarsko paveikslas gyvas iki šių dienų, susitikimai su juo - nepamirštami.
Svėdasų krašto muziejuje, įsikūrusiame buvusios Kunigiškių pradžios mokyklos pastate, šalia kitų kraštiečių nemažai vietos skiriama ir S.Zobarskui. Seniūnijos darbuotojai prižiūri paminklo Pamaleišyje aplinką, apipjauna žolę, žiūri, kad ten būtų tvarkinga, švaru. Čionai kartkartėmis užsuka ir ekskursijos. Svėdasų miestelyje, Vaižganto gatvės 63-ajame name, gyveno rašytojo pusseserė Ona Saprigonienė (mirė 1998-ųjų rudenį). Šių eilučių autoriui ji ne kartą yra pasakojusi apie savo pusbrolį, gražiausiais žodžiais apie giminaitį atsiliepusi.
Amžinybėn išėjusios O.Saprigonienės tėvas Antanas ir Stepo tėvas Mykolas Zobarskas buvo broliai. Tiesa, jų šeimoje buvo ir daugiau brolių. Stepukas gimė Pamaleišio kaime 1911 m. sausio 30-ąją, o Ona - tų metų spalio 18-ąją. Taigi abu buvo vienmečiai. Tačiau vaikystėje retai susitikdavo. Stepuko tėvelis mirė jaunas, palikęs jį visai mažytį. Šeima buvo didelė, augo, be Stepuko, dar keturi pirmos žmonos vaikai. Visi namiškiai berniuką mylėjo, globojo, bet gyvenimas jo nelepino. Teko pamatyti ir skurdo, pajusti alkį. Jis labai troško mokytis, buvo be galo gabus. Pasimokęs Netikiškių ir Duokiškio pradžios mokyklose, įstojo į Rokiškio gimnaziją. Tačiau dėl lėšų stokos mokslą teko nutraukti. Kadangi vaikas buvo be galo gabus, ryžosi mokytis namuose savarankiškai. Jam padėdavo vietiniai mokytojai, agronomas Antanas Šukys. Jų dėka Stepukas pasiruošdavo ir važiuodavo į Rokiškio gimnaziją laikyti egzaminų.
O.Saprigonienės motinai S.Zobarsko mama yra pasakojusi, kaip ji sūnų veždavo Rokiškio gimnazijon laikyti egzaminų. Nuveža, palaukia, prisirišusi arklį, ir greitai pamato atbėgantį sūnų. Lekia tasai linksmas, be kepurės, pašiauštais plaukais, mojuoja rankomis ir garsiai šaukia:
- Išlaikiau, išlaikiau! Gelumbėti ir čebatuoti neišlaikė, o vyžotas išlaikė...
Tiktai savo gabumu, darbštumu S.Zobarskas pasiekė aukštumų, tapo išsilavinusiu žmogumi, talentingu rašytoju.
Pas Saprigonius į Svėdasus Stepas dažnai atvažiuodavo iš Kauno, kur gyveno ir dirbo. Tuomet nebuvo lengva važinėti. Kelionėse žmonės išvargdavo. Todėl Stepas pas gimines Svėdasų miestelyje rasdavo ir poilsį, ir nakvynę. Pernakvojęs, pailsėjęs rytmetį jau traukdavo pėsčiomis į gimtąjį Pamaleišio kaimą, kur mėgdavo praleisti laisvalaikį, atostogas.
Kai kada apsilankydavo su žmona Matilda ir dukrele Nijole. Žmona irgi buvo geraširdė, simpatiška. Stepas buvo padovanojęs Saprigoniams Vytį, savo ir kitų rašytojų knygų, rašė laiškus. Deja, per karą, pokario metus tų relikvijų neišliko. Išliko tiktai keletas senų fotografijų. Štai, ne vienam rodydavo O.Saprigonienė, Stepas su žmona Matilda ir dukrele. Ant fotografijos data - "1942.XI.8". Ir rašytojo ranka užrašytas sveikinimas. Štai padovanota Saprigonių vaikams dukrelės Nijolės nuotrauka. Dar keletą fotografijų Stepas padovanojo prieš išvykdamas į Vakarus. O pasitraukė jis iš gimtinės su šeima 1944 metais, nes jam grėsė tremtis. Stepas Onai yra skundęsis, kad be galo sunku išvažiuoti iš gimtinės, palikti tėvų kraštą, saviškius, draugus.
- Bėgu iš Lietuvos vien dėl Petro Cvirkos. Nesutariam abu, tasai vis kabinėjasi, - kartą užsiminė.
Kitą kartą Stepas pasakojo, kad rašytoją P.Cvirką sutiko gatvėje, o tasai labai nusistebėjo, kad S.Zobarskas dar vaikšto gyvas ir sveikas, neišvežtas į Sibirą. Net visiems girdint P.Cvirka pareiškė:
- Kaipgi tu čia likai neišvežtas?
Tuo metu, kaip pasakojo Stepas pusseserei Onai, P.Cvirka vadovavo Rašytojų sąjungai (ar kaip kitaip ta organizacija buvo vadinama), tad jo žodis daug ką reiškė...
Su Zobarskų šeima Saprigoniai ilgus metus palaikė ryšius, susirašinėjo. Paskui tie ryšiai nutrūko. Matilda Zobarskienė mirė nuo plaučių vėžio, po keleto metų Niujorko kapai priglaudė ir rašytoją, kuriam gyvybės siūlą nutraukė širdies infarktas. Jų dukra Nijolė tapo mokslininke, bet jos likimas svėdasiškiams dabar nežinomas. O.Saprigonienė apie pusbrolio mirtį išgirdo klausydama Amerikos ir Vatikano radijo pranešimų... Neišliko Saprigonių šeimoje ir rašytojo laiškų. Tėra šalia kitų fotografijų spalvota nuotrauka, atsiųsta iš JAV, kur rašytojo ranka užrašyta: "Čia aš svajoju apie lietuviškus berželius..." Teliko jam tiktai svajonė apie gimtinę. Išvykęs iš Lietuvos, čia jis jau nebesugrįžo - niekas neleido įvažiuoti "liaudies priešui". Pasiteiravęs O.Saprigonienės apie Zobarskų namus Pamaleišyje ir apie gausios bibliotekos likimą, išgirdau liūdnokus dalykus. Kai sodybą melioratoriai nugriovė, tas knygas, kauptas rašytojo daugybę metų, kažkas išgraibstė, išsivežiojo. Gal kai ką ir sunaikino. Tuo metu rašytojo motinos K.Zobarskienės jau nebebuvo gyvos, tad nebebuvo kam ir pasirūpinti knygų, asmeninių rašytojo daiktų likimu. Na, o motina iki pat mirties vis laukė sugrįžtančio sūnaus, tikėjosi, kad kada nors bent trumpam jis atvažiuos... Nesulaukė...
Svėdasuose tebegyvena ir rašytojo vaikystės draugas Juozas Kepalas. Jis daug prisimena apie savo draugą, kartu prabėgusius metus. J.Kepalo ir S.Zobarsko motinos buvo geros draugės, kažkada netoli viena nuo kitos tarnavusios. Viena pas kitą apsilankydavo, bendravo. O kur susitinka motinos, ten ir vaikai sueina. Stepukas, tiesa, buvo vyresnis, bet tai netrukdė draugauti su mažesniu berniuku. Kadangi jis labai gražiai piešė, buvo gabus, tai Juozukui padovanojo du sąsiuvinius savo piešinių. J.Kepalas lankė tą pačią - Netikiškių pradžios mokyklą, tad, žiūrėdamas į Stepo piešinius, irgi bandė piešti, tiktai dailė jam nesisekė. S.Zobarskas pradžios mokyklai nupiešė Vytį, J.Basanavičiaus, S.Daukanto, V.Kudirkos ir kitų šviesuolių portretus, kurie puošė klasę. Namuose kabojo jo pieštas motinos portretas. Savo motiną Stepas labai gerbė, mylėjo, tiesiog dievino.
Pasak J.Kepalo, Zobarskai turėjo aštuonetą hektarų prastos, nederlingos, permirkusios žemės, reikėjo remontuoti griūvančius pastatus, taigi šią šeimą slėgė nepritekliai. Tiktai motinos pasiaukojimas sūnaus labui ir jo paties begalinis troškimas mokytis nugalėjo. Pagalbą S.Zobarskui suteikė ir rašytojas kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas, kuris paremdavo daugelį jaunuolių, siekiančių mokslo. Ir savo kraštiečiui jis nebuvo abejingas. Vaižgantas padėjo Stepui siekti mokslo žinių, įsidarbinti "Trimito", "Šviesos kelių" ir kitose redakcijose. J.Kepalas prisimena, kaip kai kurie kaimo jaunuoliai - ūkininkų vaikai pasišaipydavo iš savo bendraamžio, kad tasai nedirba žemės, netvarko apleisto ūkelio, o siekia mokslo aukštumų. Apie tokius "kritikus" Stepo motina atsakydavo labai taikliai:
- Pučiasi, keliasi aukščiau bažnyčios, o pakaušy - š...as telyčios.
O pradedantysis rašytojas S.Zobarskas žurnale "Aruodas" tokius pasipūtėlius išjuokdavo, aprašydavo, dažnai spausdindavo savo įspūdžius iš gimtinės. Kai kam iš pažįstamų jis užprenumeruodavo "Aruodus", po keletą egzempliorių atveždavo motinai. Taip ir eidavo tie žurnalai iš rankų į rankas...
Žmonėms patikdavo aprašymai apie gimtinę, pažįstamus. Tie, kas šaipėsi iš Stepo mokslų, jo išvykimo į miestą, buvo neteisūs. Kaip pamena J.Kepalas, Stepas labai rėmė motiną pinigais, iš sūnaus duotų litų ji pasistatė naujus trobesius, kuriais dar ilgai naudojosi ir tuometis kolūkis. Nuolatinę materialinę paramą motina gaudavo iš sūnaus ir tuomet, kai tasai jau gyveno užsienyje. Mirė K.Zobarskienė sulaukusi kone šimto metų. Rašytojo motinos senatvė nebuvo sunki, materialiai ji buvo apsirūpinusi, tiktai vis ilgėjosi sūnaus...
Daug prisiminimų apie S.Zobarską Svėdasų krašto muziejui atsiuntė svėdasiškis, ilgametis Kauno technologijos universiteto docentas Feliksas Staniulis, dabar jau sulaukęs garbaus amžiaus. Susitikus su šiuo mokslininku tikrai yra apie ką pakalbėti, nes jis - Svėdasų krašto istorija. Muziejui F.Staniulis yra dovanojęs daugybę nuotraukų, dokumentų, rankraščių apie šio krašto istoriją bei žymius žmones. Tarp įvairių datų, faktų iš docento atminties neišblėsta ir S.Zobarsko paveikslas. Jie kartu mokėsi toje pačioje Netikiškių pradžios mokykloje, toje pačioje klasėje. Visi vaikai be galo stebėdavosi savo bendraamžio gabumais: jis mokėsi kiekvieną dalyką labai gerai, greitai išmoko skaityti knygas, dailiai piešė, mėgo deklamuoti eiles, anksti pats pradėjo bandyti kurti...
Toks S.Zobarskas ir po daugybės metų išlieka svėdasiškių atmintyje.
Džiugus rašytojo sugrįžimas tautai, o ypač - jo kraštiečiams.

Vytautas BAGDONAS

© 2001 "XXI amžius"

 


Rašytojas Stepas Zobarskas jaunystėje

Pamaleišio kaime, Zobarskų sodybos vietoje, pastatyta medžio skulptūra, primenanti rašytojo vaikystę ir jo meilę gimtajam kraštui
Autoriaus nuotrauka

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija