Pagonybė: praeities šešėlis dabarties šviesoje

Netrukus Lietuvos Seimas svarstys Seimo nario Gedimino Jakavonio pateiktą siūlymą, pagal kurį Lietuvoje tarp devynių pripažintų tradicinių tikėjimų turėtų būti pripažinta ir senoji lietuvių pagoniškoji (ikikrikščioniškoji) religija. Pripažinus pagoniškąjį tikėjimą oficialiu, Lietuva, kažkada buvusi paskutiniuoju pagonišku kraštu Europoje, turi neblogas perspektyvas tapti pirmąja pagoniška valstybe Europos žemyne. Gerai tai ar blogai? Ką gero ar blogo galime sulaukti sugrįžus proprotėvių saugotam, bet į istorijos pakraštį nuėjusiam tikėjimui? Ką dabarties lietuviams duotų prievarta sugrąžintas gražiomis, bet naiviomis legendomis apie amžinąją ugnį sergėjusias vaidilutes pasakojęs mūsų senolių tikėjimas, pritaikytas pirmykštei bendruomeninei gentinei santvarkai? Ar toks tikėjimas įneštų darnos į mūsų ir taip įvairiausiais prieštaravimais perpintą gyvenimą, ar jis tik sukeltų naujų sunkiai suderinamų konfliktų? Panašiais klausimais su "XXI amžiaus" skaitytojais pasidalinti sutiko Kauno arkivyskupas metropolitas, Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas Sigitas TAMKEVIČIUS.

Jūsų Ekscelencija, pasaulietinė valstybė, kurioje Bažnyčia atskirta nuo valstybės, savo priimtu būdu (konstitucija, įstatymais) nustato tas aplinkybes, kuriomis tikintieji, kaip tokie, gali įsijungti į valstybės gyvenimą. Kaip, Jūsų nuomone, sąžinės laisvės principas realizuojamas valstybėje?

Pasaulietinėje valstybėje, t.y. tokioje, kurioje joks krikščioniškas tikėjimas neįvardijamas kaip valstybės pripažinta religija, dažniausiai yra nustatomi tokie valstybės ir tikinčiųjų santykiai: kiekvienas žmogus turi teisę būti bet kokios religijos išpažinėju, taip pripažįstant visuotinai garantuojamą sąžinės laisvės principą. Paprastai vienokį ar kitokį tikėjimą išpažįstantiems žmonėms suteikiama teisė kurti savas religines institucijas, kurios visuomenėje pamažu įsiteisina ir gali ją praturtinti. Jeigu religinė institucija pozityviai tarnauja visuomenei, valstybė gali ją pripažinti ir palaikyti, o jeigu religinė institucija pasirodo esanti destruktyvi, valstybė gali jos nepalaikyti ir net neleisti jai įsiteisinti.

Taigi pasaulietinė valstybė, kokia yra ir Lietuva, žengtų pažangų žingsnį, suteikdama lygias teises su kitomis pripažintomis Lietuvoje religijomis ir mūsų senajam ikikrikščioniškam tikėjimui...

Pagal Lietuvoje priimtus įstatymus valstybės pripažintomis religijomis skelbiamos tik tos, kurios yra tradicinės, t.y. nepertraukiamai egzistavo tam tikrą laikotarpį (pagal Lietuvos įstatymus -25 metus). Čia įstatymo subjektas yra religija. Tokia religija negalima pripažinti ikikrikščioniškojo lietuvių tikėjimo, kuris neturi tęstinumo, o yra išlikę tik kai kurie papročiai, kurių dauguma atgaivinama pagal XIX amžiaus romantikų interpretacijas. Lietuvių pagoniškuosius papročius ypač vertinantis vadinamasis romuviečių judėjimas, būdamas idealistinis, tėra tik draugija, puoselėjanti tautos dvasinį paveldą.
Šis judėjimas suvaidino savo pozityvų vaidmenį sovietinio ateistinio režimo metais, kai buvo eliminuojama tiek tautinė kultūra, tiek krikščioniškoji patirtis. Aš esu įsitikinęs, kad ir dabar "Romuvos" draugija vaidina teigiamą vaidmenį, tyrinėdama tautos paveldą ir integruodama į šiandieninį ir kultūrinį gyvenimą visa, kas pozityvu. Tačiau kartu esu įsitikinęs, kad "Romuva" ar kitos panašios draugijos, tyrinėjančios ir branginančios kultūrinį ar dvasinį tautos paveldą, jokiu būdu nėra religinės institucijos ir jų veikla negali tapti religija.

Betgi ar nebūtų patrauklu, kad lietuvių tauta, dabartinėmis sąlygomis pripažindama senąjį tikėjimą, susigrąžintų tą gražią dvasinę atmosferą, kurioje gyveno lietuvių gentys?

Visa bėda yra ta, kad senasis mūsų tikėjimas nėra jau toks aiškus, kaip kai kas įsivaizduoja. Tai greičiau atspindi senovės lietuvių papročius. Bet ir tai tik su tam tikromis išlygomis. Apie tuos papročius pradėta rašyta tik po kelių šimtų metų, jiems jau nykstant krikščionybės įtakoje, ir tai, kaip kokį egzotišką reiškinį, aprašinėjo daugiausia užsieniečiai. Vėliau apie senąjį lietuvių tikėjimą pradėjo rašyti istorikai romantikai - lietuviai ir lenkai. Vadinasi, senasis lietuvių tikėjimas patyrė didžiulį laiko pertrūkį, ir kalbėti apie jo tęstinumą yra labai problematiška. Dar daugiau, norimas atgaivinti lietuvių tikėjimas yra ne tiek religinis, kiek kultūrinis reiškinys. Šis kultūrinis senojo lietuvių tikėjimo aspektas savo rūpesčiu iškelia jau minėtą pamirštų senovės papročių atgaivinimą ir išlaikymą, o ne siekimą įeiti į anapusinę tikrovę, su kuria santykiauja bet kuri monoteistinė religija. Senieji lietuviai su pasauliu bendravo per panteistinį jo suvokimą, kuriame anapusinei tikrovei dar nebuvo skirta jokios vietos. Kita vertus, Lietuvos grįžimas į pagonybę būtų turbūt pirmas atvejis ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Tokio eksceso, kai "grįžtama" prie pagonybės, dar nebuvo pasaulio istorijoje. Juk kokį didelį palikimą turėjo senovės graikų ir romėnų religijos, tačiau jas kultivavusiuose kraštuose niekam neateina į galvą reanimuoti tas religijas kaip institucijas. Kaip atrodytų Lietuva, staiga, dirbtinai pagal kažkokį valstybės įstatymą atkurdama pagonišką religinę bendruomenę? Tiesa, religijos, tiksliau pagoniškų papročių, reanimacijos pavyzdį, ganėtinai nepatrauklų, matome keltų mirusiųjų kulto (Halloween) tiesiog šiurkščiame įsiveržime į dabartinę europietišką kultūrą. Gerai, kad kol kas šio su magija susijusio kulto gerbėjai dar nekelia klausimo apie jo valstybinį pripažinimą.

Vadinasi, Jūs, kaip Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchas, nesuteikiate jokių vilčių atgaivinti mūsų proprosenelių tikėjimo?

Kaip katalikų vyskupas, aš nenoriu neigiamai atsiliepti apie kokį nors kitą tikėjimą, netgi ir mirusį ar bandomą atgaivinti. Kiekviena tauta turi saugoti ir gerbti savąsias tradicijas, savuosius papročius, savo dvasinį paveldą. Ir mes, būdami krikščionys, turime branginti mūsų senąsias lietuvių tradicijas, bet tik kaip kultūrinį, o ne kaip religinį paveldą. Todėl ir kalbėti galima tik apie draugijos, puoselėjančios senovės paveldą, egzistavimo galimybę, bet ne apie pagoniškosios religinės institucijos atgaivinimą (dar tiksliau kalbant, jos sukūrimą, nes, kaip minėjau, autentiška lietuvių religija jau seniai prarasta) ir juo labiau ne apie jos, kaip tradicinės religijos, įteisinimą. Lietuvių pagoniškos religinės naujai kuriamos institucijos įteisinimas tradicine gali turėti neigiamas pasekmes. Juk ne paslaptis, kad romuviečių sąjūdyje, bent jo pradžioje, dalyvavo ir daug katalikiško jaunimo - jis šiame sąjūdyje sėmėsi tautinio atsparumo, tautinio identiteto išsaugojimo. Katalikai, dalyvaujantys ir dabar panašaus pobūdžio draugijose, pripažinus šį sąjūdį religine institucija, turės pasitraukti iš jo arba tapti "pagonimis". Atsirastų ir kitų kontroversiškų nesutarimo židinių. Pavyzdžiui, Vilniaus krašte gali pagilėti nacionalistinių grupių priešprieša, naujomis sąlygomis pritaikydama modelį "lenkai - katalikai, o lietuviai - pagonys".

Betgi tas priešiškumas tarp lietuvių pagonių ir tada naujos religijos - krikščionybės egzistavo jau anais laikais, netgi, galima sakyti (ir tai bet kuria proga visada pabrėžiama), krikščionybė į Lietuvą atėjo "ugnimi ir kalaviju"...

Jeigu kažkada kryžiuočiai, siekdami ne tiek religinių, kiek politinių tikslų nešė krikščionybę su kalaviju, dėl šios priežasties šiandien tuo negalima eskaluoti susiskaldymo tarp lietuvių. O tokie "krikščionybės priešiškumo tautinei dvasiai" motyvai dažnokai pateikiami kaip pagrindas didinti priešiškumą Bažnyčiai bei katalikų bendruomenei. Ar ne per didelė prabanga būtų mažai mūsų tautai, jeigu tradicinės religijos pas mus pradėtų peštis tarpusavyje? Puldami kaltinti krikščionybę kaip kažkokį svetimkūnį, atneštą jėga ir prievarta, šios tezės kūrėjai pamiršta, kad krikščionybės atėjimui į Lietuvą anais laikais pritarė tuometiniai Lietuvos valdovai, pagal tų laikų teisę leisdami krikštyti tautą.

Taigi, koks galutinis Jūsų Ekscelencijos žodis šiuo klausimu?

Branginkime tautos paveldą, tačiau, jeigu žmogus nori rimtai ieškoti Dievo, pagonybė nėra tas kelias, kuris galėtų nuvesti į tikslą.

© 2001 "XXI amžius"