Atnaujintas 2001 m. lapkričio 14 d.
Nr.85
(994)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Laikas ir žmonės
Darbai
Kultūra
Istorijos vingiai
Žvilgsnis
Nuomonės
Lietuva
Lietuva. Pasaulis
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai

JAV lietuvių bendruomenės 50-mečiui

Emigracijos bangos

Išskridę lyg paukščiai ir neradę kelio atgal, lietuviai išsisklaidė po visą pasaulį. Jie gyvena visuose pasaulio žemynuose. Pirmoji emigracijos banga plūdo XIX a. viduryje, kai lietuviai bėgo nuo carinės priespaudos ir nuo ilgametės tarnybos rusų armijoje. Sekdami kitų europiečių pavyzdžiu, lietuviai traukėsi į naująjį pasaulį - į Ameriką. Apytikriai 50 tūkst. Lietuvos gyventojų, daugiausia vyrai, per Prūsiją keliavo į Vokietijos uostus ir iš ten - į Amerikos žemyną. Lietuva pasauliui tada buvo beveik nežinoma. Didžiuma Lietuvos buvo lenkų įtakoje, todėl ir atvykusius lietuvius lenkais vadindavo. Tiktai Lietuvos žydai skyrė "litvinus" nuo "poliakų". Dauguma mūsų tautiečių buvo žemo išsilavinimo ir, atvykę į Ameriką, dirbo Pensilvanijos kasyklose, Čikagos skerdyklose arba rytinės Amerikos miestų įmonėse. Nepaisydami tautinio pažeminimo, lietuviai šliejosi prie lenkiškų parapijų, bet ilgainiui sukūrė savo organizacijas bei parapijas ir stengėsi svetimame krašte nepražūti. Šiek tiek užsidirbę, drąsesnieji įsigijo aludes. Sakoma, kad lietuvių apgyventuose Čikagos kvartaluose beveik ant kiekvieno kampo buvo lietuviškos smuklės, arba tuo metu vadinami "saliūnai".
Sunkiausia dalia teko anglies kasyklų darbininkams. Technika buvo primityvi, todėl daug darbininkų žuvo kasyklų gelmėse arba sirgo "juodųjų plaučių" liga. Be to, lietuviai, lenkai ir kiti rytinės Europos ateiviai kentėjo nuo anksčiau įsikūrusių airių darbininkų, kurie visokiais būdais engė "slavų" imigrantus. Nepaisant sunkių sąlygų, daugumoje miestų ir miestelių, kur lietuviai būrėsi ir dirbo, buvo pastatytos bažnyčios, veikė kultūrinės ir įvairių pakraipų politinės bendrijos. Lietuviškų bažnyčių ir parapijų Pensilvanijoje buvo daugiau negu kitose Amerikos valstijose. Iki šių dienų buvusiose kasyklų vietovėse dar veikia 25 lietuvių įkurtos parapijos arba misijos, bet lietuvių kunigų mažai belikę. Sumažėjus juodosios anglies ištekliams, darbo netekę lietuviai kėlėsi į rytinį Amerikos pakraštį - Niujorką, Bostoną, Filadelfiją, Pitsburgą ir kitus didesnius miestus, bet didžiausia dalis susibūrė Čikagoje. Iki šių dienų Čikaga yra vadinama Amerikos lietuvių sostine. Dar ir šiandien yra išlikę pėdsakai didžiųjų telkinių, kur lietuviai gyveno ir kovojo, kad išlaikytų savo tautinę sąmonę. Tačiau ilgainiui jų palikuonys ištirpo svetimųjų įtakoje ir dauguma per vedybas, mokyklas bei organizacijas įsiliejo į Amerikos visuomenę. Nedaug vyresniosios kartos atstovų, Lietuvai tapus nepriklausomai sugrįžo į tėvynę pabaigti gyvenimo. Sunku pasakyti, kiek iš viso Amerikoje gyveno pirmosios bangos lietuvių imigrantų, nes daug jų išnyko dėl sunkių gyvenimo ir darbo sąlygų. Tačiau, kai po Pirmojo pasaulinio karo Lietuva kovojo už nepriklausomybę, Amerikoje buvo surinkta daugiau nei milijonas parašų ir įteikta prezidentui Vilsonui, kad kreiptųsi į Vakarų pasaulį dėl Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo.
Antroji, kiek mažesnė banga, paliko tėviškę ankstyvaisiais nepriklausomos Lietuvos laikais, daugiausia dėl ekonominių ar politinių priežasčių. Jų palikuonių ir šiandien tebegyvena Pietų ir Šiaurės Amerikoje bei Kanadoje. Dauguma jų ypač daug vargo patyrė Brazilijos džiunglėse, lyg vergai dirbdami plantacijų valdytojams. Kiti bandė patys ūkininkauti, bet klimato sąlygos tam buvo per sunkios. Nepaisydami visų vargų, Pietų Amerikos lietuviai išlaikė lietuvybę. Pasitraukusieji iš tėvynės daugiausia buvo kairiųjų pažiūrų organizacijų atstovai, bet būrelis lietuvių kunigų sugebėjo įkurti parapijas, pastatyti bažnyčias ir mokyklas. Jų yra Argentinoje, Brazilijoje ir Urugvajuje. Jaunimas baigė mokslus, ėmėsi lietuviškos veiklos, ir šiandien dar gyvuoja jų įkurtos parapijos, organizacijos ir draugijos. Spėjama, kad Pietų Amerikoje vienu laiku gyveno apie 100 tūkst. lietuvių. Vėliau kai kurie sugrįžo į Lietuvą arba persikėlė į Šiaurės Amerikos valstijas. Būtina paminėti, kad didelę kultūrinę ir tautinę įtaką visų imigracijų lietuviams turėjo Bažnyčia. Didesnėse vietovėse katalikų kunigų ir vienuolių pastangomis įkurtos parapijos globojo jaunimą, sudarė sąlygas mokykloms, organizacijoms, lietuviškai spaudai, įkūrė prieglaudos namus seniems bei paliegusiems žmonėms, ir patys keliavo šimtus kilometrų, lankydami provincijose gyvenančius tautiečius. Žinoma, ilgainiui dalis jaunimo nutautėjo ir įsiliejo į vietinį gyvenimą.
Nustatyta, kad su antrąja imigrantų banga nuo 1926-ųjų iki 1937 metų pabaigos iš Lietuvos emigravo 78 su viršum tūkstančių gyventojų. Brazilijoje apsigyveno daugiau nei 34 tūkstančiai, Argentinoje - daugiau nei 16, net Pietų Afrikoje - daugiau nei penki tūkstančiai. Kiek mažiau lietuvių tada atvyko į Kanadą, JAV ir Palestiną, bet Amerikoje jau nuo seno gyveno apie 650 tūkst. lietuvių. Pagal emigrantų skaičiaus proporcinę statistiką, Lietuva buvo viena iš pirmaujančių Europos valstybių.
Trečioji išeivių, arba, tiksliau pasakius, pabėgėlių banga pasklido po pasaulį baigiantis Antrajam pasauliniam karui. Jau 1941 metais, patyrę komunistinės Rusijos siaubingą okupaciją, seni ir jauni traukėsi į Vokietiją ir Austriją, tikėdamiesi, kad, pasibaigus karui, Lietuvai bus grąžinta nepriklausomybė ir visi galės grįžti namo. Apskaičiuota, kad "išvietintų" lietuvių buvo apie 60 tūkst. Niekas nesitikėjo, kad Lietuva bus okupuota 50 metų. Iš pradžių dauguma žmonių turėjo dirbti karo pramonėje, kur nuolatos grėsė mirtis nuo sąjungininkų bombardavimo. Kai karas pasibaigė, pabėgėliai buvo apgyvendinti buvusiose vokiečių kareivinėse arba karinės produkcijos darbininkų tuščiuose butuose. Čia netrukus užvirė įvairių tautybių visuomeninis ir kultūrinis gyvenimas. Buvo įsteigtos mokyklos, veikė meno ansambliai, teatro grupės, knygų bei laikraščių leidyklos, vyko sporto varžybos, o tarptautinės šalpos organizacijos aprūpino maitinimu ir teikė sveikatos priežiūrą. Pereinamose stovyklose pagyvenus apie ketvertą metų, išvietintiems asmenims (angliškai "displaced persons") buvo suteikta galimybė emigruoti į laisvų valstybių kraštus. Skaudančia širdimi lietuviai paliko laikinas Europos stovyklas ir iškeliavo į platųjį pasaulį. Didžiausia dalis išvietintų asmenų atsidūrė Amerikoje, kiti - Kanadoje, Belgijoje, Anglijoje, Austrijoje, Pietų Amerikoje. Dalis jų buvo mokyti žmonės, inteligentai, tačiau, atvykę į svetimas šalis, visi turėjo griebtis juodo darbo, kad pragyventų patys ir išlaikytų šeimas. Ilgainiui gabūs lietuviai išmoko kalbas, sukūrė tvirtas bendruomenes, įsigijo profesijas, ėmė leisti lietuvišką spaudą, kurti visuomenines organizacijas, išleido vaikus į mokslą ir ne vienas šelpė tėvynėje likusius tautiečius, laukdami, kada Lietuvai bus grąžinta nepriklausomybė. Deja, laukti teko per ilgai. Vaikų tėvai jau tapo seneliais, jaunimas išėjo mokslus, dažnas sukūrė mišrias šeimas ir įsitvirtino įvairiose profesijose. Nors didelė dalis jaunimo aktyviai dalyvauja lietuviškose organizacijose, mokyklose, tautinių šokių bei sporto grupėse ar suvažiavimuose, jiems Lietuva - tik tėvų ar senelių minimas gražus, bet tolimas tėvynės kraštas. Metams bėgant, vyresnieji tapo pensininkais. Dalis jų, ypač Amerikoje, pradėjo ieškoti galimybių įsikurti toliau nuo didmiesčių, pietinėse valstijose, kur mažiau susigrūdimo ir švelnesnis klimatas. Vieni susibūrė Kalifornijoje, kiti - Arizonoje arba įvairiose vietovėse Floridoje.
Lietuvai pagaliau vėl atgavus nepriklausomybę, pakilo ketvirtoji išeivių banga. Kaip ir seniau, dauguma įvairiais būdais siekia patekti į Ameriką, bet naujųjų išeivių yra ir kitose šalyse. Vieni ieško giminių, kiti - geresnio uždarbio ir geresnio gyvenimo. Galima sakyti, kad tai irgi ekonominiai išeiviai, atkeliavę ir pasklidę po didžiuosius miestus Amerikoje, Kanadoje, Australijoje, Anglijoje ir kitose Europos valstybėse. Ši emigracijos banga tęsiasi jau visą dešimtmetį ir nežinia, kada ji nuslūgs. Taip pat nežinomas ir naujųjų ateivių skaičius, bet spėjama, kad jis siekia daugiau nei du šimtus tūkstančių.
Niekas tiksliai nesuskaičiavo, kiek lietuvių visais laikais apsigyveno Amerikoje. Vien tik Niujorko uosto žiotyse esančioj Ellis Island saloje, buvusiame imigrantų pereinamajame punkte, registruota 808,233 tūkst. Amerikon atvykusių lietuvių. Tai - tik senieji imigrantai. Kiek atvyko po Antrojo pasaulinio karo, galima tiktai spėlioti arba ieškoti duomenų gyventojų surašymo archyvuose. Turbūt neklystume pasakę, kad per praėjusius porą šimtmečių vien tik Pietų ir Šiaurės Amerikos žemyne apsigyveno du su viršum milijonų lietuvių. Turint omeny, kad šeimos tiek Lietuvoje, tiek užsienyje yra daug mažesnės negu praeityje, pradedama nuogąstauti, kad lietuvių tautai, taip pat ir valstybei, gresia išnykimas. 1989 metų gyventojų surašymas parodė, kad Lietuvos gyventojų sumažėjo beveik 180 tūkst., o prezidentas V.Adamkus tradiciniame metų pranešime pastebėjo, kad paskutiniu laiku iš Lietuvos emigravo apie 230 tūkst. gyventojų, daugiausia jaunimo. Baugu sužinoti, ką parodys gyventojų surašymo duomenys, ir verta susirūpinti, kokia bus Lietuvos ateitis, kai pusę jos gyventojų sudarys tik pensininkai.

Parengė Algirdas ŠILBAJORIS

Florida, JAV

© 2001 "XXI amžius"

 


Išeiviai aktyviai dalyvaudavo demonstracijose už tėvynės laisvę. Nuotraukoje - demonstracija prieš Estijos, Latvijos ir Lietuvos okupaciją Kalifornijoje 1979 metais

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija