XXI amžius

Ar esame ekonominiai emigrantai?

Antrajam pasauliniui karui pasibaigus, Vakarų Europoje susitelkė daugiau kaip keli milijonai įvairių tautybių žmonių, kurie ieškojo prieglobsčio. Bandyta juos grąžinti į jų kraštus, bet daugelis nesutiko ir priešinosi. Tarp jų - per 70 tūkst. lietuvių. Šiandien, po 50 metų, Lietuvos ir išeivijos spaudoje pasirodo straipsnių, kuriuose nagrinėjamas jų statusas: kas jie? Emigrantai, pabėgėliai, tremtiniai? "XXI amžiuje" (rugsėjo 12 d., Nr.68) Darius Vilimas viename serijos straipsnių "Ant tūkstantmečio slenksčio, 6" rašo: "...Per paskutinį dešimtmetį skaudžiai išryškėjo ir senokai primiršta "išbėgimo" tendencija. Ji nėra nauja. Lietuvių emigrantai, gelbėdamiesi nuo carizmo nagų, kėlėsi į svečias šalis dar nuo XIX a. pabaigos. Prieš gerą šimtmetį Čikagoje jau gyveno beveik 100 tūkstančių lietuvių. Antroji emigrantų banga irgi buvo ekonominė (išskirta mano - aut.) ir sutapo su prieškario Lietuva".
D.Vilimas, atrodo, nėra tinkamai susipažinęs su antrosios bangos "emigrantais", pavadindamas juos ekonominiais, tai yra ieškojusiais skalsesnio duonos kąsnio. Antroji lietuvių banga paliko savo kraštą dėl visiškai kitų priežasčių. Tai 1940 metais, Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, buvę užsienyje lietuviai: dirbantys diplomatinėse tarnybose, studijuojantys kitų kraštų universitetuose. Išvykę tik laikinai, nebegrįžo dėl Lietuvos politinės padėties. 1941 m. sausio 10 d. Sovietų Sąjunga ir Vokietija pasirašė gyventojų mainų tarp Lietuvos ir Vokietijos sutartį. Per labai trumpą laiką - du su puse mėnesio - iš Lietuvos Vokietijon išvyko apie 50 tūkst. volksdeutsche, o Lietuvon atvyko 6 167 asmenys iš Klaipėdos krašto ir 14 528 - iš Suvalkų krašto. Lietuva prarado 30 tūkst. gyventojų (Arbušauskaitė Arūnė. Lietuvos okupantai. Klaipėda, 2001).
Per vienerius sovietų valdymo metus (1940-1941) per sieną slapta Vokietijon išvyko asmenys, kuriems grėsė pavojus būti suimtiems. Vokiečių okupacijos metais (1941-1944) buvo prievarta išgabenti Vokietijon darbams nemažai lietuvių. 1941 metais, prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, Lietuvos kariuomenėje tarnavusieji pakliuvo vokiečių nelaisvėn, vėliau buvo įtraukti vokiečių kariuomenėn prievarta. Dauguma tarnavusiųjų Vietinėje rinktinėje prievarta buvo išgabenti Vokietijon į darbo batalionus. 1944 metais vokiečiai gaudė ir suiminėjo vyrus, apvilko juos vokiečių kariuomenės uniforma, o kareivio pase įrašė: "freiwillig" - savanoris. Karui baigiantis, kai kurie lietuviai buvo amerikiečių ir anglų paimti į nelaisvę, kur praleido keletą mėnesių.
Didžiausia dalis lietuvių paliko savo kraštą artėjant sovietų ir vokiečių frontui. Rainiuose, Pravieniškėse, Panevėžyje ir kitose vietose žiauriai nužudytų lietuvių vaizdai ir trėmimai dar buvo gyvi žmonių atmintyje. Iš kai kurių Lietuvos vietų (Suvalkijos) vokiečiai įsakė trauktis į Vakarus. Ilgiausios eilės pabėgėlių gurguolių slinko tolyn nuo artėjančio fronto. Sovietų lėktuvai, aptikę beginklius pabėgėlius, negailestingai šaudė ir ne vienas liko "ilsėtis" pakelės griovyje. Kiti, nespėję pasitraukti, buvo sovietų kariuomenės pagauti ir pasiųsti pas "baltąsias meškas". Būtų galima paminėti daug įvairiausių nelaimingų išgyvenimų, kuriuos teko patirti besitraukiančioms nuo artėjančio fronto pabėgėlių kolonoms. Ne visi turėjo užtektinai maisto, teko badauti, retkarčiais vokiečiai pamaitindavo skysta sriuba. Jie traukėsi tikėdamiesi grįžti, kai sovietų veržimasis bus sulaikytas ar kai Vakarų aljansai užims Pabaltijo kraštus. Deja, Vakarų aljansai neskubėjo, ir visa Rytų bei dalis Vakarų Europos atsidūrė sovietų naguose.
Tarptautinės pabėgėlių organizacijos (UNRRA, vėliau IRO) suteikė žmonėms, atsisakiusiems grįžti į savo kraštus dėl politinių priežasčių, prieglaudą. Juos vadino ne emigrantais, bet išvietintais asmenimis - displaced persons (DP). Vokietijos stovyklose apsigyveno per milijoną įvairių kraštų pabėgėlių. Jų gyvenimo sąlygos buvo minimalios. Maistas buvo normuojamas ir ne vienam teko pabūti alkanam.
Stovyklose susibūrę lietuviai netinginiavo. Steigė vaikų darželius, pradžios mokyklas, o kai kuriose didesnėse - ir gimnazijas. 1945-1949 metų laikotarpiu išleistos keturios abiturientų laidos. Lietuvių spauda leidžiama labai vargingomis sąlygomis, lietuviai informuojami apie padėtį Lietuvoje ir pasaulyje. Stovyklose gyvenantieji tikėjosi (kaip ir Lietuvos miškuose partizanai), kad tuoj tarp aljansų ir Sovietų Sąjungos prasidės karas ir visi galės grįžti į namus. Deja, visos viltys buvo bergždžios.
Lietuviai, atsidūrę po Antrojo pasaulinio karo Vokietijos stovyklose, iš pradžių save vadino tremtiniais. Vokietijoje buvo sukurta Lietuvių tremtinių bendruomenė, apimanti visus Vokietijoje gyvenančius lietuvius. Šiandien, kai sakome "tremtinys", dažniausia turime galvoje Sibiro tremtinius. Manytina, kad "tremtinio" sąvoka yra šiek tiek platesnė.
Antrojo pasaulinio karo metais po visą pasaulį išblaškyti lietuviai buvo Sovietų Sąjungos ir Vokietijos konflikto pasekmė. Vakarų valstybės, iš kurių buvo tikimasi pagalbos, apvylė sovietų okupuotus kraštus. Vietoj paramos jos buvo pasidalintos tarp karo laimėtojų, neatsižvelgiant į jų padėtį ir norą.
1946 metais prasidėjo bandymai Vokietijos stovyklose gyvenančius žmones kur nors įkurdinti. Lankėsi įvairių kraštų komisijos, ieškodamos darbo jėgos. Pirma verbavo tiktai jaunus, sveikus jaunuolius. Anglijon ir Kanadon išvyko nemažai lietuvių, vėliau - JAV ir Australijon, dalis liko Vokietijoje. Nė vienas iš jų nepaliko savo krašto savanoriškai, ieškodami geresnio gyvenimo arba, kaip rašo D.Vilimas , "ieškodami skalsesnio duonos kąsnio"! Net išvykdami į kitus kraštus, ne visi turėjo pasirinkimą.
Atvykę į svetimus kraštus, nemokėdami šalies kalbos, buvo priversti atlikti dvejų metų sutartį (Australijoje), t.y. dirbti valdžios nurodytose darbovietėse. Pokariniai darbininkų atlyginimai nebuvo aukšti. Atvykėliams teko sunkiausi ir nešvariausi darbai: druskos ir rudųjų anglių kasyklose, prie geležinkelių, fabrikuose, plytinėse, cukraus nendrių plantacijose ir visur, kur vietiniai nenorėjo dirbti. Lietuviai nesiskundė, nors ne vienas paslapčiomis braukė ašarą, prisiminęs savo kraštą. Per daugelį metų, sunkiai dirbdami ir taupydami, įsigijo namus, o už sąžiningą ir kruopštų darbą buvo gerbiami ir dažnai darbovietėse skiriami į aukštesnes pareigas.
Bandant išsaugoti gyvybę, negalvojama apie skalsesnį duonos kąsnį.

Viktoras BALTUTIS

Australija