Atnaujintas 2001 m. lapkričio 14 d.
Nr.85
(994)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Laikas ir žmonės
Darbai
Kultūra
Istorijos vingiai
Žvilgsnis
Nuomonės
Lietuva
Lietuva. Pasaulis
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai

Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys

Įėjusi į pasaulio kultūros istoriją

Apie Amerikos lietuvę profesorę Birutę Ciplijauskaitę

Lietuvoje nedaug yra rašyta ar kalbėta apie pasaulyje žinomą ispanistikos specialistę Birutę Ciplijauskaitę. O ji - Viskonsino (JAV) universiteto profesorė, mokslininkė, literatūros kritikė, vertėja, aktyvi lietuvių literatūros vertintoja ir propaguotoja. Laisvai kalba, rašo ir skaito paskaitas septyniomis pasaulio kalbomis, dar keturiomis skaito ir kalba. Jos paskaitų klausėsi visų pasaulio žemynų (išskyrus Australiją) studentai. Vien Kanadoje ir JAV jos darbuotasi trisdešimtyje universitetų. B.Ciplijauskaitė yra ne vieno universiteto senato narė. Parašiusi ir išleidusi apie dvidešimt knygų lietuvių, ispanų, portugalų, prancūzų kalbomis daugiausia ispanų literatūros klausimais, dar penkiolikos knygų bendraautorė. "Poezijos pavasarių" Lietuvoje dalyvė ir prizininkė. Lietuvių katalikų mokslo akademijos konferencijų prelegentė, ilgai ir prasmingai bendradarbiavusi su kun. prof. Antanu Liuima.
Kasmet važiuoja į Ispaniją dirbti ir ilsėtis, kur, apsupta ispanų kultūros, jaučiasi esanti sava. O Lietuvoje, po paskaitų kurso, kurį skaitė VDU magistrantams 1994-ųjų rudenį, savo lėšomis kas vasarą siunčia po vieną VDU studentą ar studentę į ispanų kalbos kursus Ispanijoje.
Gerbdama savo motinos mokytojos Elenos Ciplijauskienės atminimą, B.Ciplijauskaitė įsteigė jos vardo stipendiją doktorantui, ruošiančiam disertaciją iš Lietuvos istorijos, kurią pavedė tvarkyti Lietuvių katalikų mokslo akademijai. O 2001 metais įsteigė dar ir dr. Juozo Ciplijausko vardo atžymą Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninės gailestingosioms seserims.
Santūri, reikli sau ir kitiems, gal todėl kai kam atrodanti net kategoriška, ir niekada nesigirianti savo nuveiktais darbais. Visą gyvenimą aktyviai dalyvaujanti užjūrio lietuvių veikloje, giliai išgyvenanti lietuvių kultūros problemas. Savo būstą užpildžiusi knygomis taip, jog, kaip pati prisipažįsta, nėra net adatai kur pralįsti, mėgstanti kiekvieną jų "turėti po ranka". Atrodo neįtikėtina, kad ši laiba, gražaus sudėjimo ir tamsių akių moteris žiemomis dar ir sniegą kasa nuo savo būsto prieigų.
Birutė gyvena nuosavame vienaaukščiame mediniame name. Tokiame, kokių pilna Lietuvoje, tik gražiai ir tvarkingai nudažytame. Svarbiausia, jog namas - Madisono priemiestyje, kur ramuma ir erdvė jam leidžia skendėti medžių ir krūmų apsuptyje. Turi daržą, kuriame pati dirba ir mėgsta džiaugtis savo išaugintu prieskonių derliumi. Į darbą universitete ežero pakrante pėsčiomis eina kelis kilometrus.
B.Ciplijauskaitė gimė Kaune 1929 m. vasario 4 d. Tėvas Juozas Ciplijauskas buvo žymus gydytojas ginekologas, motina - pedagogė. Birutė buvo vidurinioji iš trijų seserų. Vyresnioji - Jūratė dabar yra mikrobiologijos profesorė Monrealyje. Jaunesniosios sesers vardas - Danutė.
1933-aisiais šeima persikėlė gyventi į Klaipėdą, kur tėvas dirbo Klaipėdos ligoninės direktoriumi ir gydytojų draugijos pirmininku. Motina, būdama pedagogė, daug dėmesio skyrė mergaitėms auklėti. Birutė jau vaikystėje stebino namiškius savo imlumu. Žiūrėdama, kaip sesuo ruošia pamokas, atsiklaupusi ant kėdės kitoje stalo pusėje iš atbulos knygos, būdama vos ketverių metų, išmoko skaityti.
1939 metais vokiečiams okupavus Klaipėdą, Ciplijauskai paliko tik ką pastatytą savo gražų namą ir grįžo į Kauną, kur tėvas buvo pakviestas dirbti Vytauto Didžiojo universitete. Birutė mokėsi "Aušros" mergaičių gimnazijoje ir Kauno konservatorijoje. "Aušros" mergaičių gimnazija garsėjo savo gerais pedagogais. Birutei ypatingą įspūdį padarė lotynų kalbos mokytojo Juozo Starkaus pamokos, kurios sugebėjo įdiegti jai ne tik meilę, o tiesiog aistrą lotynų kalbai, kaip ji pati yra sakiusi. Tas ir nulėmė jos, kaip kalbininkės, ateitį.
Vokiečių okupacijos metais staiga mirė tėvas. Šeima šią netektį sunkiai išgyveno. E.Ciplijauskienė vertėsi kaip įmanydama, kad suteiktų dukroms visokeriopas sąlygas lavintis.
Ir štai 1944-aisiais, artinantis frontui ir sovietams, traukiantis vokiečiams, motina su trimis dukromis, kurių dvi dar buvo nepilnametės, pasitraukė į Vakarus. Prasidėjo sunkus ir varginantis pabėgėlių gyvenimas. Stovykla Sudetų krašte ir darbas ginklų fabrike, o Birutei tebuvo tik 15 metų. Pasibaigus karui, susiklostė sąlygos tęsti mokslą. Birutė įstojo į Tiubingeno lietuvių gimnaziją. Čia dėstė žinomas lietuvių poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas, kuriam darbas gimnazijoje pasirodė esąs sunkiai pakeliama pareiga. Mestų tą darbą, tačiau, kaip pats 1946 metais dienoraštyje užrašo, negali, matydamas kitų mokytojų pasiaukojimą, be to, ir atsakomybę prieš lietuvių jaunimą. "Yra viena neabejotinai gabi mokinė - Birutė C., iš kurios, esu tikras, kas nors išeis".
Baigusi gimnaziją Birutė studijavo Tiubingene, Aukštojoje vertėjų mokykloje, kurioje, savo atkakliu darbu ir gabumais išsiskirdama iš kitų, išmoko prancūzų kalbą.
1949-aisiais, susidarius Vokietijoje sunkioms ekonominėms sąlygoms ir atsiradus galimybei išvykti į Amerikos žemyną, Birutė su seserimi Jūrate, kaip tarnaitės, išplaukė į Kanadą. Per metus išmokusi anglų kalbą, ji nugalėjo konkurse daugybę savo varžovių ir laimėjo sekretorės vietą. Dirbdama sugebėjo vakarais mokytis ir dar paremti savo vyresniąją seserį, studijuojančią Monrealio universitete.
Tuo metu prie Monrealio universiteto Slavistikos katedros steigėsi lietuvių literatūros sekcija. Bet kas mokysis? Sunki išeivių ekonominė padėtis vertė visus tik dirbti. O studijos vyks tik tada, jei atsiras nors du studentai, galintys susimokėti mokestį už mokslą. Birutė tą padaryti sugebėjo ir pradėjo studijuoti dviese su Kaziu Veselka. Paskaitas skaitė poetas Henrikas Nagys. Tačiau po pirmojo semestro kursas buvo panaikintas. Vasarą Birutė išvyko pasitobulinti į Prancūziją. Iš čia keliavo į Ispaniją pasiklausyti kai kurių paskaitų (ispanų kalbą buvo jau šiek tiek pramokusi), susižavėjo ispanų kalba ir literatūra ir atrado savo gyvenimo kelią. Pasirinkusi ispanų kalbos bei literatūros studijas, mokslus 1956 metais baigė Monrealio universitete magistro laipsniu. Po ketverių metų iš Kanados persikėlė į JAV, kur pradėjo dirbti Viskonsino universitete, o Bryn Maur koledže apgynė filosofijos daktaro disertaciją. Dirbdama universiteto Humanitarinių mokslų institute, greitai gavo profesorės asistentės, o vėliau - ir profesorės vardą.
Tačiau pasiektais laimėjimais Birutė neapsiribojo. Dalyvavo ir beveik kasmet laimėjo konkursus gauti stipendijas tobulinimuisi ir moksliniams darbams rašyti. Taip B.Ciplijauskaitė važinėjo po pasaulį, lankėsi ir dirbo įvairiuose pasaulio universitetuose, skaitė paskaitas. Didėjo ir parašytų knygų ir mokslinių darbų sąrašas.
1973 metais B.Ciplijauskaitei buvo suteiktas Jon Basco profesorės garbės vardas. Tai pirmas atvejis, kai šis vardas buvo suteiktas moteriai. Iš dviejų tūkstančių Madisono valstijos, kurioje yra Viskonsino universitetas, profesorių šį vardą yra gavę tik penki. Birutė buvo pakviesta nuolatiniam darbui į universiteto Humanitarinių mokslų institutą. Atkakliai dirbdama, kasmet vykdama į Ispaniją, bendradarbiaudama su Ispanijos mokslininkais, B.Ciplijauskaitė tapo pasaulinio ryškumo ispanistikos specialiste. Jos biografija išspausdinta Amerikos, Ispanijos enciklopedijose, ją kviečiasi pasaulio universitetai.
Prisimindama savo studentus, Birutė pažymi, jog uoliausi buvo Harvardo, Jeruzalės ir Kinijos universitetuose.
Prieš metus tapusi pensininke, B.Ciplijauskaitė dažnai kviečiama skaityti paskaitų Europoje, Amerikoje ar Azijoje. Pernai pavasarį apie mėnesį gyvenusi Švedijoje, kur vyko kalbininkų seminarai, savo didelį darbo krūvį aiškino tuo, jog ispanų kalba dabar smarkiai populiarėja, ir rimtų šios srities specialistų trūksta visame pasaulyje.
Kvietimai ir kelionės profesorės nevargina. Keliauti ji mėgsta aistringai, ypač po tuos kraštus, kuriais pati žavisi. Išskirtiniausia jai - Italija: jos grožis, jos žmonės, jos kultūra, jos menas, jos peizažai. Prieš keletą metų išsikvietė savo artimiausią draugę Lietuvoje dar iš "Aušros" gimnazijos laikų Vidą Kuzmaitę-Kivilšienę ne į JAV, ne į Kanadą, o į Italiją, kad pati, kaip kvalifikuočiausia gidė ir žinovė, aprodytų jai Italijos "stebuklus".
Savo veikloje profesorė visuomet žymią vietą skyrė lietuvių kultūrai puoselėti. Dar gyvendama Monrealyje, aktyviai dalyvavo skautų ir lietuvių akademinio jaunimo veikloje. Buvo "Neringos" skaučių tunto adjutantė, Lietuvių akademinio jaunimo valdybos narė. Persikėlusi gyventi į JAV, įsitraukė į lietuvišką publicistinę veiklą. Ne tik bendradarbiauja "Drauge", "Aiduose", "Lietuvių enciklopedijoje", dirba JAV lituanistikos institute bei Baltų studijų asociacijoje, bet savo straipsniais kelia išeivijos spaudą į mokslinį, apibendrinantį lygmenį.
B.Ciplijauskaitę visuomet domino moterų problematika. Todėl, tapusi literatūros specialiste, gilinasi į moterų rašytojų keliamas problemas, į jų ištakas, apie lietuves moteris rašytojas rašo į ispanų žurnalus ir į moterų rašytojų enciklopediją ("Encyclopedia of Continental Women Writers").
Norėdama plačiau paskleisti žinias apie lietuvių kūrybą, B.Ciplijauskaitė išvertė lietuvių poezijos rinktinę į ispanų kalbą. Knygoje sudėtos 23-ijų lietuvių poetų eilės ir pratarmė apie Lietuvą, jos istoriją ir literatūrą. Verčia į ispanų kalbą Birutės Pukelevičiūtės, Janinos Degutytės eiles, Vidmantės Jasiukaitytės prozą. Pati ieško leidėjų ir džiaugiasi juos suradusi. Pluoštą lietuviškų eilėraščių "Vingt poetčs lituaniens d'aujourd'hui" yra išvertusi į prancūzų kalbą. Knyga išleista Nante 1997 metais.
Su savo vertimais Birutė dalyvauja Lietuvoje "Poezijos pavasariuose", o 1997 metais už nuopelnus lietuvių literatūrai jai paskiriama Lietuvos rašytojų sąjungos premija.
Savo žiniomis pasaulinės literatūros srityje B.Ciplijauskaitė mielai dalijasi Lietuvoje. Vieną darganotą rudenį, atvykusi į Kauną, KTU Moters studijų centre skaitė paskaitų apie moterį ispanų literatūroje kursą. Vienas pastarųjų metų profesorės kūrybinių darbų - iš portugalų kalbos išverstas Marce Rodoveda romanas "Moteris tarp balandžių".
Profesorė mėgsta ir vertina prasmingą korespondenciją. Jos vardas, kaip "dosnios rėmėjos", įrašytas Madisono universiteto pagrindinės bibliotekos marmurinėje lentoje. Tai ne tik už vertingas knygas, bet ir žymių pasaulio poetų laiškus jai, kuriuos ji drauge su retomis knygomis padovanojo šiai bibliotekai. Dovana buvo įvertinta dvidešimčia tūkstančių dolerių. Yra ir 100 ispanų poeto Jorge Guillen laiškų ir korespondencija su Pablo Casals bei kitais sutiktais įžymiais žmonėmis. Vertėtų pridurti, jog ne sykį, skaitydama Lietuvoje leidžiamus leidinius, išsakė rimtų pastabų dėl lietuviškai rašomų užsieniečių pavardžių. B.Ciplijauskaitės nuomone, pavardės rašyba negali būti transkribuota, o tik skliausteliuose gali būti nurodytas jos tarimas.
Profesorės Birutės hobis - lietuviškų audinių audimas. Dar gyvendama Kanadoje susipažino, kaip pati sako, su nuostabia moterimi, žymia mūsų tautinių audinių audėja, menininke Anastazija Tamošaitiene. Ne tik susipažino, bet ir ėmė sekti jos pėdomis. Išmoko austi lietuviškomis staklėmis lietuviškus raštus. Yra išsiaudusi sau tautinių modeliuotų drabužių, kuriuos mielai dėvi, o ir dabar, atradusi laisvesnį laiką, skrenda į Kanadą pas A.Tamošaitienę "pailsėti" prie lietuviškų audimo staklių.
Viename iš neseniai atsiųstų laiškų B.Ciplijauskaitė rašė: "Feministė nesu (feminizmą ji supranta kaip kraštutinę agresyvią kovą už moterų teises - aut.), bet apie moterų kūrybą esu daug rašiusi ir skaičiusi paskaitų. Bet į enciklopedijas kaip "Who is who in American Women", "Distinguished Women in the US" ir t.t. atsisakiau būti įtraukta. Užtenka būti "Dictinary of American scholars", "Who is who in America", Ispanijos literatūros enciklopedijoje".
Ir toliau pabrėžė, jog šią vasarą, būdama seminare Ispanijoje, įsitikino ir džiaugiasi, kad feminizmas eina geru keliu: "neberėkia, neprotestuoja, o kuria".
Pažvelgus į prof. B.Ciplijauskaitės nueitą kelią, džiugu matyti, kad ši lietuvė moteris ne tik pati įėjo į pasaulio kultūros istoriją, bet visą laiką dirbo, kad ir lietuvių kultūra taptų pasauliui žinoma.

Danutė VAILIONYTĖ

© 2001 "XXI amžius"

 


Prof. Birutė Ciplijauskaitė (dešinėje) su vaikystės drauge Vida Kuzmaite-Kivilšiene prie Kryžių kalno

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija