XXI amžius

Lietuvių katalikų mokslo akademijos diena Aušros Vartuose

Vilniuje vyksta Aušros Vartų Gailestingumo Motinos Globos atlaidai. Lapkričio 11-ąją, antrąją atlaidų dieną, į salę prie Šv. Teresės bažnyčios gausiai susirinko Lietuvos katalikų mokslo akademijos (LKMA) nariai ir bičiuliai. Vakarą giesmėmis pradėjus maldos ir liaudiško giedojimo grupei "Karunka" (vadovė Zita Karklelytė), dr. Napaleonas Kitkauskas susirinkusiesiems skaitė paskaitą apie Vilniaus Aušros Vartus, jų sąsajas su miestu ir jo gynybine sistema. Prelegentas pasakojo Vilniaus miesto istoriją ir priežastis, vertusias imtis gynybinės miesto sienos statybos. XIII-XIV amžių sandūroje Vilnius plėtėsi, augo, buvo Vilniaus universitetas, Bokšto gatvė, šv. Mikalojaus, Pranciškonų bažnyčios. Nors kompaktiškai, bet intensyviai virė gyvenimas. Yra užuominų, kad Vilniuje jau tada galėjo būti kažkokių įtvirtinimų. Ištikus dideliam pavojui, gyventojai slėpdavosi gynybine siena apjuostoje Žemutinės pilies teritorijoje. 1365-aisiais kryžiuočiai buvo atėję iki Vilniaus, 1390 metais jie padegė miestą. Po Žalgirio mūšio, praėjus kryžiuočių pavojui, net 250 metų Vilniuje nebuvo svetimos kariuomenės. Tad Vilnius plėtėsi, XVI amžiuje čia buvo statoma daug pastatų, bažnyčių, rūmų. Tik XVII a. antroje pusėje iš rytų pradėjo augti Maskvos kunigaikštystės, o iš pietų - totorių, Krymo chanato grėsmė. Nors 1503-aisiais kunigaikštis Aleksandras su Maskva sudarė paliaubas, bet Maskvos sąjungininkas Krymo chanas nenutraukė puolimų ir siekė Nesvyžių, Slucką, Minską… 1506 metais totoriai buvo pasirodę ir netoli Vilniaus apylinkių. Ir todėl kylanti grėsmė vertė Vilnių apsaugoti. 1503-aisiais kunigaikščio Aleksandro rūpesčiu buvo pradėta statyti Vilniaus miesto gynybinė siena. Įdomus faktas, kad prie šios sienos statybos labai daug prisidėjo tuometinis Vilniaus vyskupas Taboras. Jis apėjo su procesija tas vietas, kur turėjo būti pradėta statyti siena, pašventino vartų vietas. Šiai statybai jis paskyrė visas savo pajamas. Iš pradžių buvo pastatyti penki vartai, netrukus išaugo dar penki, taigi iš viso gynybinėje sienoje buvo dešimt vartų. Dailininko Pranciškaus Smuglevičiaus piešiniuose, su kuriais supažindino prelegentas, susirinkusieji pamatė, kaip atrodė kai kurie Vilniaus gynybinės sienos vartai. "Beje, įdomi detalė, kad dar dviejuose vartuose - Vilijos ir Trakų - kabėjo šventi Marijos paveikslai. XVII a. viduryje, per karą su Maskva, ypač, kai Čenstachavoje buvo apsiginta nuo švedų, karalius Jonas Kazimieras paaukojo visą tuometinę Lenkijos karalystę Marijos globai. Matyt, todėl ir Vilniuje išryškėjo didelis Aušros Vartų Marijos vaidmuo tokių nelaimių metu", - sakė dr. N. Kitkauskas.
"Aušros Vartai nuo amžių traukė minias maldininkų. Kai kurių netgi viso gyvenimo svajonė buvo nors kartą pamatyti Aušros Vartus, kai kam tai buvo svarbaus įžado realizavimas. Apie tai, kiek malonių gauta, kiek maldų išklausyta, liudija šimtai votų, kabančių Aušros Vartuose. Tačiau keista, kad mūsų žmonės plaukte plaukę per amžius į Aušros Vartus, nepaliko mums giesmės iš senų senovės. Mes ją turime tik iš XX a. antrosios pusės", - pristatydama giesmę, kurią atliko "Karunka", kalbėjo dr. Alė Počiulpaitė. Ši maldos ir liaudiško giedojimo grupė giedojo ir kitas giesmes, kurias giedojo žmonės, keliaudami pas Aušros Vartų Gailestingumo Motiną. Skambėjo ir vyskupo Antano Baranausko giesmė, kuriai dabar sukanka 102 metai ir kurioje, anot dr. A.Počiulpaitės, nuostabiai artimai išsakoma Marijos, kaip asmens ir kaip mūsų globėjos, esmė.
Akademikas Vacys Milius supažindino su senąja Lietuvos kryždirbyste. "1912-aisiais Ignas Končius, keliaudamas dviračiu po Žemaitiją, specialiai suregistravo kryžius ir koplytėles. Viename kilometre jis rasdavo ir surašydavo iki keliolikos kryžių ir koplytėlių. Tačiau po 24 metų keliaudamas tomis pačiomis vietomis tų paminklų jis rado jau žymiai mažiau. Tas kryžių gausumas ir puošnumas patraukė ne vieno kitataučio ir lietuvio tyrinėtojo dėmesį", - sakė akademikas. Pirmasis teorinį kryžių ir koplytėlių tyrinėjimo pagrindą padėjo dr. Jonas Basanavičius. Pagoniškosios kryžių kilmės aiškinimas ypač buvo išplėtotas sovietmečiu. Atskirose Lietuvos etnografinėse srityse kryžiai ir koplytėlės yra labai skirtingi. Seniausiais tyrinėtojai laiko Mažosios Lietuvos krikštus. Didžiojoje Lietuvoje, Aukštaitijoje, buvo paplitę stogastulpiai. Žemaitijoje stogastulpiai buvo aštuonkampiai. Šiaurės Rytų Lietuvoje tokie stogastulpiai būdavo net dviaukščiai arba triaukščiai. Dzūkijoje būdavo statomi kryžiai su ietimi ir ragotiniu. Kaip žinoma, Europą ir Lietuvą dažnai užklupdavo marai. Dėl to Lietuvoje buvo statomi apsauginiai kryžiai, kuriuos liaudis vadino "taravikais". Jie buvo statomi kaimų galuose. Žemaitijoje ir Suvalkijoje prie medžių prikaldavo mažas koplytėles su viduje esančiu rūpintojėliu arba nukryžiuotojo skulptūrėle. Miesteliuose dažnai buvo statomas šv. Florijonas - apsaugai nuo gaisrų, paupiuose nuo nelaimių vandenyse saugodavo šv. Jonas Nepomukas. Akademikas savo pranešime minėjo vieną garsiausių Lietuvos kryždirbių - Vincą Svirskį bei jo darbus. XIX amžiuje atsirado ir geležiniai kryžiai, ypač Šiaurės Rytų Lietuvoje, Rokiškio krašte. Dažniausiai šiuos kryžius statydavo kapinėse, rečiau - pakelėse ar sodybose. XIX a. antrojoje pusėje - XX a. pradžioje ir fabrikuose buvo liejami kryžiai su kitoje pusėje spaudos draudimo laikais iškaltais lietuviškais užrašais. Prelegentas sakė, kad Viekšnių kapinėse dar yra išlikęs toks užrašas: "Čia ils nei pons, nei bajors, bet tiktai ūkininks Šiuipis Jons". Lietuvoje virš bažnyčių, koplyčių, kapinių vartų, koplytėlių matome geležinius kryžius, literatūroje vadinamus viršūnėmis arba - sovietmečiu - saulutėmis. Jų šaltiniu, anot akademiko, galėjo būti žmonių per atlaidus bažnyčiose matytos monstrancijos. Prie kryžių žmonės rinkdavosi per gegužines pamaldas, prieš šeštines kaimų gyventojai lankydavo kryžius, kapinėse giedodavo ir melsdavosi. Prieš atlaidus kryžius puošdavo vainikais. 1864-aisiais, po sukilimo, valdžia uždraudė statyti kryžius viešose vietose, bet žmonės ir toliau nesiliovė jų statyti. Lenkų okupacijos metais Rytų Lietuvoje buvo draudžiama statyti kryžius su lietuviškais įrašais. "Didžiausias kryžių naikinimo metas, - sakė pranešėjas, - buvo sovietmetis, kai kompartijos užsakymu naktimis buvo griaunami ir naikinami kryžiai. Plačiausiai tuo metu nuskambėjo Kryžių kalno naikinimas."
Šventėje dalyvavęs vyskupas Jonas Boruta, SJ, padėkojo prelegentams už vertingus pranešimus, o ypač maldos ir liaudiško giedojimo grupei "Karunkai", kurios dėka susitikimas buvo toks gyvas. Aušros Vartų koplyčios klebonas mons.Edvardas Rydzikas visus pakvietė į fotografijos parodą prie Šv. Teresės bažnyčios, kurioje įamžinta šventė, kai Austrijos katalikai Lietuvos tikintiesiems dovanojo varpus. "Tikiuosi, kad ši parodėlė duos pradžią Aušros Vartų galerijai", - sakė klebonas. Vėliau, naujųjų dovanotų varpų skambėjimo kviečiami, tikintieji susirinko į Šv. Teresės bažnyčią, kur šv. Mišias už LKMA narius, jų rėmėjus ir talkininkus aukojo vysk. J.Boruta.

Audronė GELŽINIENĖ

Vilnius